Kas yra siela?

siela

Siela – kažkas, esantis mumyse, kas mus daro tokius, kokie esame. Suprasti, kas yra siela, geriausi protai bandė per visą žmonijos istoriją.

Iš tiesų sena idėja

Pietryčių Turkijoje Čikagos universiteto mokslininkai aptiko akmeninį memorialą, akivaizdžiai patvirtinantį, kad to regiono žmonės jau žiloje senovėje tikėjo egzistuojant sielą. Memorialas buvo pastatytas VIII a. pr. m. e., o įrašą jame padarė žmogus, vardu Kutamuva, – tai prašymas visiems gyviesiems prisiminti Kutamuvos gyvenimo kelią, nes jo siela paliko fizinį kūną ir dabar yra akmeninio paminklo viduje. Sielos persikėlimo idėja – keisčiausia, su kokia buvo galima susidurti ten, kur dabar yra šiuolaikinė Turkija. Ši mintis daug labiau atitinka senovės Egipto religiją, bet jokių įrodymų, kad šios dvi kultūros buvo susijusios, iki šiol nerasta.

Pasaulio siela

Ši idėja minima daugelyje religinių teorijų, ypač antikinio pasaulio. Senovės filosofai, tokie kaip Platonas, pasaulį vertino kaip tam tikrą dvasinę esybę, ir pasaulio sielos idėja tais laikais buvo pavadinta „anima mundi“. Renesanso epochoje mintis, kad pasaulis turi sielą, vėl išpopuliarėjo. Daugelis Renesanso epochos meno kūrinių siekia perteikti pasaulio ir visų jame esančių gyvų būtybių dvasinį ryšį. Krikščionybė visada teigė, kad tarp dvasiškumo ir pasaulietiškumo – praraja. Bet būtent to meto menininkai įvedė tokią sąvoką kaip „šventosios proporcijos“ – akivaizdų įrodymą, kad viskas šiame pasaulyje yra glaudžiai susiję. Rozenkreiceriai taip pat buvo įsitikinę, kad pasaulis turi sielą. Jie dažnai įsivaizduodavo pasaulį kaip juodą tašką apkritimo centre, vadindami jį daigu kosminio kiaušinio viduryje. Taškas – tai visko centras, o pati pasaulio dvasia susideda iš subtilios, eterinės substancijos, persmelkiančios visa aplinkui.

Alchemikai ir sielos paieškos

Alchemija – tai ne vien bandymas paprastą metalą paversti auksu. Kadangi pasaulis turi sielą, alchemikai įsivaizdavo, kad ši substancija yra visur. Alchemija – mokslas apie pasikeitimus. Kadangi mes visi esame susiję per „anima mundi“, kiekvienas iš mūsų turime potencialą atskleisti išmintį, esančią pasaulio sieloje. Apsiginklavę tokia filosofija, kuri šiek tiek primena Karlo Jungo darbus, alchemikai pradėjo ieškoti ne tik išorinės, bet ir vidinės savo sielos transformacijos būdų, o tai turėjo padėti pakeisti aplinkinį pasaulį.

Sielos mirtis pagal Homerą

Mes visi mirsime, ir galima manyti, kad fizinė mirtis – dar ne pabaiga, kad pomirtiniame gyvenime viskas bus daug geriau. Bet Homero poemose nieko panašaus neminima. Homeras sielą mini kaip tam tikrą daiktą, suteikiantį žmogui gyvybę. Kai žmogus miršta, jo siela taip pat miršta. Siela kūno nepalieka, o toliau gyvena šalia jo. O į pomirtinį pasaulį keliauja tik blanki mirusiojo kopija, jo liūdnas ir apgailėtinas šešėlis. Taigi didvyriško aukojimosi mūšio lauke idėja atrodo visiškai kitaip: Homero kūrinių herojai aukodamiesi negalėjo guostis mintimi, kad pomirtiniame pasaulyje bus išaukštinti. Tačiau jie vis dėlto aukojasi, todėl jų poelgiai atrodo labai įspūdingi.

Galvos nukirtimas

Biblijos pasakojimuose galva paprastai nukertama už baisiausias piktadarystes. Senovės žydų įstatymais buvo numatytos keturios mirties bausmės rūšys: užmušimas akmenimis, galvos nukirtimas, pasmaugimas ir sudeginimas. Galva būdavo nukertama už rimčiausius nusikaltimus, tokius kaip artimojo nužudymas ir stabų garbinimas. O senovės egiptiečiai tikėjo, kad siela gyvena žmogaus galvoje, taigi ją nukirtus galima visiškai sunaikinti sielą – taip nubaustasis mirtimi negalėjo tikėtis pomirtinio gyvenimo. Pagal vėlesnes įvairiausių kultūrų tradicijas buvo reikalaujama, kad nubaustieji nukertant galvą būtų laidojami atskirai, ne kartu su kitais nusikaltėliais.

Čiaudėjimas

Vienoje Midrašo (judėjų alegoriniai Senojo Testamento komentarai) istorijoje čiaudėjimas yra siejamas su mirtimi – čiaudėjant siela palieka kūną. Įdomu, kad pagal tą patį mokymą čiaudėti gali būti naudinga, jei tai įvyksta meldžiantis: nusičiaudėjus kūnas pajunta palengvėjimą, vadinasi, tai palengvėjimas ir sielai. Šiuo atveju tai požymis, kad malda buvo išklausyta.

Tai tik dalis keistenybių čiaudėjimo ir sielos tema. Pavyzdžiui, Polinezijos gyventojai tiki, kad čiaudėjimas reiškia, jog žmogaus siela grįžo į kūną, kurį buvo laikinai palikusi. O dar čiaudulys gali būti žmogaus ir jo sielos kovos simbolis. Žmogaus noras nusičiaudėti iš tiesų yra jo sielos noras palikti kūną, arba tai rodo, kad į žmogaus kūną bando įsiskverbti dar kieno nors siela.

613 kanalų

Reinkarnacijos idėja yra daugiau susijusi su budizmu, tačiau ir judėjų teologijoje užsimenama, kad visos sielos patiria reinkarnaciją. Pagal Kabalą sieloje yra 613 kanalų. Kai siela apsigyvena Žemėje, mirtingas žmogus visą gyvenimą susiduria su pasirinkimo problema. Jei jis nuolat priima gerus, moralius sprendimus, dalis sielos apsivalo. Jei žmogus visą laiką renkasi kažką bloga, siela dėl to kenčia. Patekti į rojų siela gali tik tuomet, kai visi 613 kanalų bus švarūs. Norint tą pasiekti, mirtingai būtybei gali prireikti kelių bandymų. Siela atgimsta ne kartą, kol išsivalo visi kanalai.

Sielos medžioklė

Albertas Kriuitas (Albert Kruyt) buvo olandų misionierius, XVIII ir XIX a. sandūroje gyvenęs ir dirbęs Indonezijoje. Pasak A.Kriuito, vietos gyventojai vertino nukirstas priešų galvas visai ne todėl, kad tai buvo karo trofėjai, o todėl, kad tikėjo, jog galvose esama tam tikros medžiagos, kurioje gyvena siela. Ši medžiaga gali būti perduota vieno žmogaus kitam, ją galima išsaugoti, ir ji gali sustiprinti visą bendruomenę. Didinant galvų skaičių buvo galima didinti kiekį medžiagos, tenkančios šeimai, bendruomenei arba kaimui, ir taip visapusiškai pagerinti gyvenimą. Reikia pasakyti, kad kiti antropologai, tyrinėję šio regiono kultūras, nė karto nesusidūrė su šia „sielos medžiagos“ koncepcija.

Ar zombiai turi sielą?

Daugybėje siaubo filmų teigiama, kad zombiai – tai tušti apvalkalai be sielos, kadaise buvę žmonėmis. Kai kurie, praktikuojantys vudu, jais tiki, kiti – ne. Pats žodis „zombi“, kaip spėjama, yra kilęs iš žodžio „nzambi“, kuris ir reiškia „siela“. Kai žmogus miršta, jo kūnas ir siela atsiskiria. Jei žmogus mirė smurtine mirtimi, jo sielą gali pagrobti burtininkas – Boko. Vos tik siela patenka į Boko rankas, jis gali kontroliuoti ne tik ją, bet ir kūną, kuriame ji anksčiau buvo, priversti jį vykdyti visus jo įsakymus. Zombiai iš išorės niekuo nesiskiria nuo žmonių. Jie neturi sielos ir sąmonės, bet elgiasi visai kaip bet kuris kitas žmogus, tik neturi vidinės motyvacijos. O jei kiti nepajėgia atskirti normalaus žmogaus ir zombio, kaip tada vertinti žmogaus sielos svarbą? Taip, dabar tai atrodo gana kvailas pretekstas diskusijoms, tačiau reikia nepamiršti, kad praeis visai nedaug laiko, ir mašinos galės atrodyti kaip gyvi žmonės. Ar tai reiškia, kad jas reikės vertinti kaip gyvus žmones, kurie, kaip tikima, turi sielą?

Ar gyvūnai turi sielą?

Tradiciškai manoma, kad gyvūnai sielos neturi. Daugelis pasaulio religijų, taip pat ir katalikybė, moko, kad gyvūnai geba jausti, bet negauna dieviškojo atleidimo ir amžinojo gyvenimo. Bet kartą popiežius Paulius VI berniukui, liūdėjusiam dėl savo mylimo šunelio mirties, pasakė: „Kada nors mes vėl pamatysime visus gyvūnus Kristaus amžinybėje, nes rojus yra atviras visiems Dievo tvariniams.“ O popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad gyvūnai turi sielas ir kad jie yra taip pat svarbūs Dievui, kaip ir žmonija. Aišku, ši mintis yra ginčytina: jei darysime prielaidą, kad visi gyviai turi sielą, uodus reikėtų prilyginti katėms ir šunims. Dar įdomesnė padėtis su gyvūnais, kuriuos nuolatos valgome. Jei karvės turi sielą ir kada nors jas sutiksime danguje, visiems kotletų mėgėjams teks ilgai aiškintis dėl savo elgesio…

Milda KUNSKAITĖ / ve.lt
Foto: Rainer Maiores / Pixabay

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Žibintas says:

    Dievas sukūrė musų sielas, tai yra mus.

    Gen 2:7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.

    Visos sielos priklauso Dievui.

    Ezek 18:4 Visos sielos yra mano: ir tėvas, ir sūnus. Siela, kuri nusikalsta, mirs.

    Siela yra amžina, ji nesensta, taip kaip kūnas ir pagal šio gyvenimo sprendimus bus skirta jai vieta amžinybėje.

    Dan 12:2 Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – amžinai paniekai ir gėdai.
    Dan 12:3 Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą – kaip žvaigždės per amžių amžius.

    Dievo žodis prieštarauja reinkarnacijos doktrinai.

    Heb 9:27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas,

    Jėzus myli tave, kad ir kas tu toks bebūtum kuris skaitai dabar. Religija rakina, Dievas laisvina. Taip, kaip tėvas myli ir nori artimų santykiu su savo sunūmi, taip ir Dievas nori to. Pažinti tave, neužkrauti krūvos darbų, bet kaip tik pašalinti naštą ir krūvi kuri tu neši. Jėzus sakė, ateikite ir sekite mane nes mano jungas švelnus ir našta lengva. Neivienas negali būti išgelbėtas darbais ir būti priimtinas Dievui, nes ‘visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, taip pat Jo žodis sako, kad mūsu ‘darbai tarsi purvini skudurai prieš Dievą’ ir ‘išgelbėjimas ateina per tikėjimą’. Jis beldžia ir laukia tos akimirkos, kai nuspresi pradėti priešintis nuodėmei ir tam kas tave pražudo, atima džiaugsmą, pilnatve, niekas šiame pasaulyje tau negali duoti pilnatvės jausmo, nei žmonių šlovė, nei pinigai, nei šeima, nei seksas, niekas. Dienos pabaigoje tuštuma tebėra, nes nuodėme visada apvogia ir suteikia tik laikiną džiaugsmą. Taip pat ji įkalina, nes ‘kiekvienas kuris nusideda tampa nuodėmes vergas.’ Užtat Dievas, kad ir kaip sunku būtu tuom patikėti nori ir yra pasirenges tave išlaisvinti, nesvarbu ką tu esi padares, darbas jau atlikas, per Jėzų ir jo tobulą kraują mes esame priimtini Dievui, bet mes patys turime priimti sprendimą ir priimti tai iš Jo, pasiduoti Jam ir pradėti gyventi teisingai. Jis parodys kaip. Dievas nėra daves tokio įsakymo, kaip kiekvieną savaitgalį lankytis bažnyčioje, daugelis dalykų kuriuos mes žinome, esame yprate daryti yra tiesiog papročiai sukurti žmonių, žmonių kurie rėmėsi savo supratimu surasti Dievą, veidmainiška ir neatgailaujančia širdimi, tarsi patys nuspresdami per kur ir kaip suras Jį, ko ir kiek Jam reikia. Neapsigauk, nes ka jeigu tai ką aš rašau yra tikra, kas jei aš ištiesų prasimeldžiau iki tiesos ir užtikrintai žinau ką kalbu, ne iš žmonių išmokytas o iš Dievo, kas jei tavo siela amžina, kaip sakau ir teks tau stoti numirus i teismą prieš visagali Dievą. Ne tu pats save sukūrei ir ne aš save, aš nenusprendžiau “štai nuo šiandien aš būsiu” ir atsiradau. Ne. Nenusprendžiau savo akių spalvos, plaukų stiliaus, bet Dievas rašo ‘jūsų visū plaukai suskaityti ir dar tau motinos įsčiose būnant aš tave pažinau’.

    Jėzus sakė, kodėl mane vadini Viešpatie Viešpatie, bet nevygdai mano Tėvo valios? Šalin nuo manes veidmaini. Jei tau teko sutikt krikščionių prieštaraujančiu sau patiem, besielgiančių prieštaringai tavo sąžinei, kitaip nei Jėzus mokė, galbūt jis visai ne krikščionis. Jėzus sakė platus yra keles vedantis į sunaikinimą ir daugelis juo eina, bet siauras ir ankštas vedantis į gyvenimą ir tik keletas jį randa.

    Dievas begalo myli tave skaitytojau. Jeigu tik leisi jam tai parodyt, gyvenimas įgaus visai kitą prasme ir tas jausmas, kai esi įsimylėjas ir tarsi drugeliai pilve skraido nei iš tolo neprilygs Dievo meilei.

    Gero vakaro.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.