Prieš šventes man depresinės nuotaikos laikotarpis

2

Rašau jums, nes dabar man psichologiškai sunkus laikotarpis.. Kaip pati juokais sakau: “depresinės nuotaikos laikotarpis”. Man taip būna kasmet, prieš šventes.. Metų pabaiga norom/nenorom priverčia pagalvoti apie praeitį, dabartį, ateitį. Bet ką daryti, kai ateitis paskendusi tirštoje migloje, dabartis – nelabai džiugina, o praeitis – pabodus. Anksčiau šioje būsenoje teigiamai suveikdavo teatras, bet dabar nelabai gelbsti.

Mano būsena nėra tokia, kad galvočiau apie savižudybę ar kt. Depresine nuotaika vadinu dėl gilaus, didelio ir gal šiek tiek gniuždančio liūdesio. Jo dėka savo gyvenimo vaizde smarkiai paryškinu juodus atspalvius. Tada padidėja liūdesys, savigaila ir beviltiškumas, o visokios nedidelės baimės tampa dramblio didumo..

Pabandysiu trupai aprašyti situaciją, atsiprašau, jei bus nelabai rišlus tekstas. Turiu didesnių-mažesnių sveikatos problemų. Nuo pat gimimo. Medikai tuo nesistebi, nes pasak jų, esu “Černobylio vaikas” (gimiau po poros mėnesių po Černobylio sprogimo). Žodžiu, suma sumarum, sveikata tokiam lygį, kad turiu dokumentą, kuriame nurodytas labai nedidelis darbingumo lygis.. Tai labai smarkiai “trenkia” per pasitikėjimą savimi/savivertę. Nors niekad to pasitikėjimo savimi per daug ir nebuvo.. Visada buvau (ir esu) “balta varna” tarp bendraamžių. Visada skyrėsi vertybės, požiūriai ir, žinoma, fizinės galimybės (dėl sveikatos problemų nuo mažumės turėjau tik minimalų fizinį aktyvumą).

Gerai bent tiek, kad mano sveikatos būklė truputį pagerėjusi ar stabilesnė nei buvo vaikystėje ir paauglystėje. Tai šiek tiek džiugina ir suteikia vilties.

Nežinau kaip pakelti savivertę ir išmokti labiau pasitikėti savimi.. Kita ‘problemėlė’ – santykis su mama. Aš jos bijau ir gal dėl to man be galo svarbi jos nuomonė, kurios kitąkart aklai klausau..

Kiek save prisimenu, visada turėjau gan panišką baimę, kad mama išeis ir nebegrįš.. Tik paauglystėje mama prasitarė, kad manęs besilaukdama gąsdino tėvą, jog pasidarys abortą, nes jie tuo laiku nesutarė (gal kokia santuokos krizė buvo ar kas..) Tai štai, gąsdino tėvą, o išgąsdino – mane. Pradėjusi eiti į mokyklą tą baimę lyg ir ‘išaugau’.. arba paslėpiau giliai pasąmonėje (nežinau kaip yra). Bet kaip sakoma – “šventa vieta ilgai laisva nebūna”. Taip ir mamos negrįžimo baimę pakeitė mamos baimė. Klaustumėt: “kaip taip gali būti?” Pasirodo, gali. Kai mama – valdinga ir šiek tiek choleriška moteriškė, tai visai nesunkiai gali taip būti. Nors man 28 metai, bet savo mamos klausau kaip 10metė.. Kartais atrodo, kad gyvenu jos gyvenimą.

Nors aš labai myliu savo mamą ir mes buvome “ramstis viena kitai”, bet jos valdingumas pradeda “dusinti”. Kaip vienas žmogus pastebėjo, mama su manimi elgiasi kaip su porcelianine lėle (kiekvienam žingsnyje bijo, kad ‘nesudužčiau’).Aš tai suprantu ir gal šiek tiek pateisinu, nes kaip kitaip gali elgtis mylinti mama, kai visokias diagnozes girdi nuo pat vaiko gimimo. Žodžiu, ji – kontroliuoja, o aš jos bijodama – klausau. Kai aš bandau su ja apie tokius ir panašius dalykus pasikalbėti, tai ji burbteli, kad “tu be manęs prapulsi” ir visos diskusijos baigiasi. Ji savo šituo teiginiu taip tiki, kad net yra įsitikinusi, jog aš visą gyvenimą su ja gyvensiu, o aš retkarčiais primenu, kad ji prie priešingos minties pratintųsi.. Nors dar nė draugo neturiu..:)

Čia būtų galima sugrįžti prie žemos savivertės, nes mama ją dar labiau “numušt” moka. Ji dar labiau mane nuvertina nei aš pati. Ji konflikto metu taip ir tiek man apie mane prikalba, kad nė sudilusio skatiko neverta pasijaučiu. Pikčiausia būna kai prikaišioja, jog nesu labai savarankiška, nemoku šito, to ir ano.. Tada mintyse šūkteliu jai: “o ką TU padarei, kad būtų kitaip?” Galėčiau pasakyti, kad ji naudoja psichologinį smurtą ir aš negaliu nieko nei pasakyti, nei padaryti.. Kartais atrodo, išeičiau kur akys veda.. bet kad išeit – reik turėt pas ką.. Kartais bijau, kad atsiradus žmogui, kuris parodytų dėmesį ir su kuriuo sutarčiau, galiu juo ‘pasinaudoti’ (t.y. kad pasąmonė suvoktų jį kaip “gelbėjimosi ratą”)..

Na štai, parašiau ir truputį palengvėjo.. Lauksiu atsakymo ir patarimų.

Pagarbiai,
Miglė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Gabrielė Vilkaitė

Labas, Migle,

Rašai, kad artėjant naujiems metams Tave užpuola depresinė nuotaika. Pradeda kankinti liūdesys dėl praeities, netenkina dabartis, o ateitis atrodo labai miglota. Įvardini savo problemas – tai sveikatos problemos, žema savivertė ir konfliktiški santykiai su mama. Skaitydama jaučiu Tavo liūdesį, taip pat matau, kad esi linkusi į savianalizę, suvoki savo problemas ir trokšti gyventi laisvesnį gyvenimą.

Pirmiausia parašysiu apie liūdesį prieš naujuosius metus. Ko gero, jis aplanko tada, kai prisimeni prabėgusius metus, Tavęs netenkina tų metų patirtis. O ką padarei Tu, kad jie būtų kitokie nei ankstesni? Siūlau atsisėsti, ant popieriaus lapo užsirašyti: “2014 m. tikslai” ir išsikelti sau tokius tikslus, kuriuos norėtum pasiekti. Išsikelk realius, konkrečius ir pasiekiamus tikslus. Laikykis savo plano ir stenkis juos įgyvendinti metų bėgyje. O įgyvendinus tikslą pasijusi labiau patenkinta savo gyvenimu, tuo pačiu pakils pasitikėjimas savimi.

Rašai apie savo sveikatos problemas. Suprantu, kad Tave liūdina Tavo nedarbingumas. O kuo Tu esi ypatinga? Kokios Tavo teigiamos savybės? Ką tu gerai sugebi? Lietuvoje yra daug Tavo amžiaus žmonių, kurie savęs neapibūdina kaip “černobilio vaikas”. Rašai, kad tai daktarų žodžiai, tačiau, ar tikrai dėl Tavo sveikatos problemų kaltas Černobilis? Tai duotybė, ko iš jos gali pasisemti? Iš Tavo laiško supratau, kad Tau sunku priimti savo sveikatos problemas, bet tai esi Tu, ne blogesnė nei kiti. Visi žmonės turi trūkumų ir privalumų, Tavo atveju – tai sveikata, bet, dar kartą pasikartosiu, o kokie Tavo privalumai? Išnaudok juos siekdama savo tikslų. Siūlau kiekvieną dieną užsirašyti bent 3 svarbiausius teigiamus įvykius, kurie Tave pradžiugino, o gal kažką gerai pavyko atlikti? Nesvarbu, kad tai smulkmena, iš jų susideda mūsų gyvenimas. Pasitikėjimą savimi ir savivertę pakelia darbai, žmonės, įvykiai, kuriuose Tu atsiskleidi, Tau pavyksta gerai atlikti darbą ir kiti žmonės tai įvertina. Nugalėk vidinį demoną, kuris šnabžda: “Tu negali”, ir bandyk, bandyk, bandyk atlikti darbus, bendrauti taip, kad liktum savimi patenkinta.

Rašai apie konfliktiškus santykius su mama. Supratau, kad ji Tave žemina, Tu jos bijai ir besąlygiškai klausai jos nurodymų, gyveni pagal mamos taisykles. Gyveni mamos gyvenimą, ne savo. Paklausk savęs, iš kur kyla baimė? Bijai netekti mamos? Konfliktiški santykiai, baimė kyla dėl patyrimų, kuriuos Tau teko patirti vaikystėje. Tave dusina mamos kontrolė ir nurodinėjimai, kaip gyventi. Tai natūralu, nes mes gimę laisvi būti. Tu negali išsivaduoti iš mamos pančių. Ir vėl Tau gali padėti savianalizė, psichoterapija. Siūlau kreiptis pas psichoterapeutą, kuris padėtų Tau išsilaisvinti.

Laiške analizuoji savo išgyvenimus, patyrimą, ieškai atsakymų. Siekiant geriau pažinti save ir suprasti, ko nori savo gyvenime, gali užsiimti logoanalize. Jei nori gauti šią metodiką ir paaiškinimą, kaip tai atlikti, kreipkis į mane el. paštu gabriele.vilkaite@gmail.com.

Įspūdingų Tau naujųjų metų, Migle,

Psichologė Gabrielė Vilkaitė
gabriele.vilkaite@gmail.com
Iliustracija: ThomasWolter / Pixabay

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Paprastai nekomentuoju, bet man labai patiko laiško autorės mąstymas ir savęs analizavimas. O šita eilutė “Kartais bijau, kad atsiradus žmogui, kuris parodytų dėmesį ir su kuriuo sutarčiau, galiu juo ‘pasinaudoti’ (t.y. kad pasąmonė suvoktų jį kaip “gelbėjimosi ratą”)..” man sufleruoja kad ji yra atsakinga, nuoširdi, galvoja ne tik apie save. Tai mano galva yra labai didelės vertybės, kurių ne visi turi. Man 27m, nors neturiu tokių problemų, bet mano požiūris panašus į laiško autorės. Buvai ir lik “balta varna”, nes tai daro tave ypatinga. Tikiuosi autorė paskaitys ir galbūt būsiu padėjęs pakelti savivertę :)

  2. siūlau perskaityti J.Murphy knygą “Kaip pasitelkus pasąmonės galias įgyti turtų ir sėkmės” ten yra vieta skirta apie priklausomybę nuo tėvų :) gal problemos ir nepadės išspręsti, bet dvasiai pakelti bus :)

Comments are closed.