depresija
Foto: Tobi Firestone

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius.

Depresyvaus tipo asmenybė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, depresija susirgti turės didesnę riziką, nei, tarkim, isterinio tipo asmenybė. Tačiau iš savo, kaip psichoterapeutės, patirties galiu pasakyti, kad dažniausia depresijos priežastis – žmogaus pasaulėžiūra (nuostatos, įsitikinimai), o ne dabarties aplinkybės ar nepalanki situacija. Tai tam tikra, subjektyvi asmeninė logika, kuriai nemenką įtaką turi vaikystės patirtis. Jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, – tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama „išmoktu bejėgiškumu“. Ir tame daug tiesos…

Dar viena svarbi depresijos priežastis, su kuria dažnai susiduriu, – kai žmogus gyvena ne savo gyvenimą: priima sprendimus ir elgiasi pagal kitų jam primestus lūkesčius ar reikalavimus. Kai dirba ne savo darbą, kai jo vidiniai poreikiai (ir polinkiai) neatitinka išorinių veiksmų, susikurto išorinio įvaizdžio. Tada depresija gali būti vienintelis būdas visa tai sustabdyti. Depresijos liga tarsi priverčia žmogų sustoti, nugrimzti į save ir peržiūrėti, ką jis daro su savo gyvenimu ne taip. Išeitis – atrasti, suvokti savo paskirtį, vietą gyvenime. Tam padeda psichoterapija.
Žinoma, depresiją gali sukelti ir kūno ligos, pavyzdžiui, galvos augliai ar kitos somatinės ligos, kurias lydi tam tikrų harmonų disbalansas smegenyse. Tačiau tai – atskiri atvejai. Todėl tendencija depresijos priežastis matyti išskirtinai sutrikusiuose neurofiziologiniuose procesuose man visada atrodo kiek įtartina.

Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjas Albertas Bandura kalba apie mokymąsi stebint. Jeigu mūsų mama (tėvas) į kai kuriuos įvykius ar situacijas reaguodavo depresyviu būdu, mes galime išmokti tokių pačių reagavimo į sunkumus būdų (pasyvumas, liūdesys, kaltės jausmas, savęs nuvertinimas, apatija, pesimistinės prognozės, jėgų netekimas). Visada verta pasigilinti į savo vaikystės patyrimus.

Ar žmogus gali pats įveikti depresiją? Yra tam tikra riba, kai jis tai gali padaryti ir kai jau nebe. Esant sunkiai depresijai, žmogui visiškai nusvyra rankos, jam sunku net nusiprausti, išlipti iš lovos. Vargu ar tada galima kalbėti apie valios pastangų trūkumą. Reikia aplinkinių pagalbos, vaistų, gal net ligoninės.

Vienas iš psichoterapijoje egzistuojančių depresijos gydymo būdų – priimti ir pasinerti į savo „tamsiąją sielos pelkę“. Manoma, kad neviltį reikia išgyventi, išsemti iki dugno, o tada imama po truputį kilti. Šitas būdas gali būti ir yra paveikus, tačiau – tik su lydinčiu palydovu, psichoterapeutu, gal net dvasininku. Jeigu depresija lengva ar vidutinė, patariama vis tik imtis veiklos, prisiversti daryti tai, ko nenori: išlipti iš lovos, nusiprausti, papusryčiauti, atlikti įprastus dienos darbus, bendrauti su žmonėmis. Darbinga rutina gelbsti nuo apatijos ir atsiribojimo. Šio gydymo būdo šalininkai teigia, kad depresija – ,,rankų tinginystė“.

Dar labai svarbu pažinti savo ligą. Žmonės, pirmą kartą susirgę depresija, savo slegiančias mintis priima kaip visišką tiesą, kaip tikrovę. Įkyrios idėjos, tokios kaip ,,aš niekam nereikalingas“, ,,mano gyvenimas beprasmis“ ir pan. – tai tik depresyvios būsenos atspindžiai. Bet tai nėra tiesa. Kai žmogus tai įsisąmonina, jam pasidaro kiek lengviau kontroliuoti savo proto reakcijas į pasikeitusią emocinę būseną. Taip jis tampa pajėgesnis nepasiduoti nevilčiai.

Depresija, kaip ir daugelis kitų sielos ir kūno ligų, pasižymi daugiasluoksniškumu, tai yra priežastys ir pasekmės gali būti atsekamos ne tik kūne ar fiziologiniuose procesuose, bet ir mąstyme, žmogaus santykiuose, o taip pat pasaulėžiūroje ir aišku emocinėje raiškoje. Todėl ir ieškant priežasčių ir gydant nevertėtų apsiriboti fizine ar psichologine dimensija, nes ypač depresijos atveju, labai svarbi dvasinė ligos dimensija, kur vertėtų ieškoti atsakymų į savo tikėjimo, gyvenimo prasmės, esminių vertybių klausimus. Iš tiesų, be tikėjimo beveik nematau būdo pasveikti. Nerandant nieko, kuo žmogus galėtų tikėti ir kuo viltis, labai sunku išvysti gyvenimo prasmę ir savo paties vertę tame gyvenime. Stiprėja egzistencinis nerimas, beprasmiškumo suvokimas, mirties baimė. Racionaliais argumentais tai sunkiai numaldoma. Be tikėjimo sunku rasti atsakymus į natūraliai kylančius klausimus: kas aš, kodėl aš čia ir kur aš einu. Kam įdomu, tikėjimo svarbą išsamiai atskleidžia filosofas Paulas Tilichas savo knygoje ,,Drąsa būti“. Deja, negali sergančiajam depresija „rekomenduoti tikėti“. Bet jei depresija apibūdinama žodžiais beviltiškumas, bejėgystė, nepasitikėjimas savimi, beprasmiškumas, – norom nenorom tie, kurie ieško išgijimo būdų, pačios ligos yra kreipiami į dvasinę dimensiją.

Testas depresijai nustatyti

Įvertinti, ar kankina tiesiog bloga nuotaika, ar jau prasidėjo depresija, galima pagal šį Valstybinio psichikos sveikatos centro parengtą testą. Pažymėkite, kurie teiginiai atitinka jūsų dabartinę būseną.

1. Apėmęs gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas.
2. Praradote gyvenimo džiaugsmą, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumo (darbas, hobis, sportas, draugai, intymus gyvenimas).
3. Yra sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, krenta arba didėja svoris.
4. Sunku užmigti, blogai miegate naktį, anksti prabundate, dieną vargina mieguistumas.
5. Vargina nuovargis ir kūno sąstingis. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, ypač, kai reikia ką nors pradėti. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
6. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
7. Vargina nuolatinė įtampa, nerimas, baimė. Labiau nei įprastai rūpinatės įvairiais kasdieniniais reikalais, savo kūno sveikata.
8. Slegia menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais atrodo, kad geriausia būtų išeiti iš šio gyvenimo.

Jei vienu metu patiriate 5 ar daugiau išvardytų požymių ir tokia būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra nemaža tikimybė, kad jus apėmusi depresija. Būtina ieškoti pagalbos.

„7 dienos“ 2016 m. Nr. 3. | psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienėgyvojipsichologija.lt

loading...