Kelias iš depresijos

7

depresija

Žmogaus polinkį depresyviai reaguoti į sudėtingas gyvenimo aplinkybes iš dalies lemia asmenybės tipas. Egzistuoja asmenybės tipai, išsiskiriantys tam tikromis ypatybėmis. Manoma, kad šie dalykai, panašiai kaip temperamentas, yra prigimtiniai. Todėl žmonės skirtingai reaguoja į įvykius.

Depresyvaus tipo asmenybė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, depresija susirgti turės didesnę riziką, nei, tarkim, isterinio tipo asmenybė. Tačiau iš savo, kaip psichoterapeutės, patirties galiu pasakyti, kad dažniausia depresijos priežastis – žmogaus pasaulėžiūra (nuostatos, įsitikinimai), o ne dabarties aplinkybės ar nepalanki situacija. Tai tam tikra, subjektyvi asmeninė logika, kuriai nemenką įtaką turi vaikystės patirtis. Jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, – tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama “išmoktu bejėgiškumu”. Ir tame daug tiesos…

Dar viena svarbi depresijos priežastis, su kuria dažnai susiduriu, – kai žmogus gyvena ne savo gyvenimą: priima sprendimus ir elgiasi pagal kitų jam primestus lūkesčius ar reikalavimus. Kai dirba ne savo darbą, kai jo vidiniai poreikiai (ir polinkiai) neatitinka išorinių veiksmų, susikurto išorinio įvaizdžio. Tada depresija gali būti vienintelis būdas visa tai sustabdyti. Depresijos liga tarsi priverčia žmogų sustoti, nugrimzti į save ir peržiūrėti, ką jis daro su savo gyvenimu ne taip. Išeitis – atrasti, suvokti savo paskirtį, vietą gyvenime. Tam padeda psichoterapija.
Žinoma, depresiją gali sukelti ir kūno ligos, pavyzdžiui, galvos augliai ar kitos somatinės ligos, kurias lydi tam tikrų harmonų disbalansas smegenyse. Tačiau tai – atskiri atvejai. Todėl tendencija depresijos priežastis matyti išskirtinai sutrikusiuose neurofiziologiniuose procesuose man visada atrodo kiek įtartina.

Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjas Albertas Bandura kalba apie mokymąsi stebint. Jeigu mūsų mama (tėvas) į kai kuriuos įvykius ar situacijas reaguodavo depresyviu būdu, mes galime išmokti tokių pačių reagavimo į sunkumus būdų (pasyvumas, liūdesys, kaltės jausmas, savęs nuvertinimas, apatija, pesimistinės prognozės, jėgų netekimas). Visada verta pasigilinti į savo vaikystės patyrimus.

Ar žmogus gali pats įveikti depresiją? Yra tam tikra riba, kai jis tai gali padaryti ir kai jau nebe. Esant sunkiai depresijai, žmogui visiškai nusvyra rankos, jam sunku net nusiprausti, išlipti iš lovos. Vargu ar tada galima kalbėti apie valios pastangų trūkumą. Reikia aplinkinių pagalbos, vaistų, gal net ligoninės.

Vienas iš psichoterapijoje egzistuojančių depresijos gydymo būdų – priimti ir pasinerti į savo “tamsiąją sielos pelkę”. Manoma, kad neviltį reikia išgyventi, išsemti iki dugno, o tada imama po truputį kilti. Šitas būdas gali būti ir yra paveikus, tačiau – tik su lydinčiu palydovu, psichoterapeutu, gal net dvasininku. Jeigu depresija lengva ar vidutinė, patariama vis tik imtis veiklos, prisiversti daryti tai, ko nenori: išlipti iš lovos, nusiprausti, papusryčiauti, atlikti įprastus dienos darbus, bendrauti su žmonėmis. Darbinga rutina gelbsti nuo apatijos ir atsiribojimo. Šio gydymo būdo šalininkai teigia, kad depresija – ,,rankų tinginystė“.

Dar labai svarbu pažinti savo ligą. Žmonės, pirmą kartą susirgę depresija, savo slegiančias mintis priima kaip visišką tiesą, kaip tikrovę. Įkyrios idėjos, tokios kaip ,,aš niekam nereikalingas“, ,,mano gyvenimas beprasmis“ ir pan. – tai tik depresyvios būsenos atspindžiai. Bet tai nėra tiesa. Kai žmogus tai įsisąmonina, jam pasidaro kiek lengviau kontroliuoti savo proto reakcijas į pasikeitusią emocinę būseną. Taip jis tampa pajėgesnis nepasiduoti nevilčiai.

Depresija, kaip ir daugelis kitų sielos ir kūno ligų, pasižymi daugiasluoksniškumu, tai yra priežastys ir pasekmės gali būti atsekamos ne tik kūne ar fiziologiniuose procesuose, bet ir mąstyme, žmogaus santykiuose, o taip pat pasaulėžiūroje ir aišku emocinėje raiškoje. Todėl ir ieškant priežasčių ir gydant nevertėtų apsiriboti fizine ar psichologine dimensija, nes ypač depresijos atveju, labai svarbi dvasinė ligos dimensija, kur vertėtų ieškoti atsakymų į savo tikėjimo, gyvenimo prasmės, esminių vertybių klausimus. Iš tiesų, be tikėjimo beveik nematau būdo pasveikti. Nerandant nieko, kuo žmogus galėtų tikėti ir kuo viltis, labai sunku išvysti gyvenimo prasmę ir savo paties vertę tame gyvenime. Stiprėja egzistencinis nerimas, beprasmiškumo suvokimas, mirties baimė. Racionaliais argumentais tai sunkiai numaldoma. Be tikėjimo sunku rasti atsakymus į natūraliai kylančius klausimus: kas aš, kodėl aš čia ir kur aš einu. Kam įdomu, tikėjimo svarbą išsamiai atskleidžia filosofas Paulas Tilichas savo knygoje ,,Drąsa būti“. Deja, negali sergančiajam depresija „rekomenduoti tikėti“. Bet jei depresija apibūdinama žodžiais beviltiškumas, bejėgystė, nepasitikėjimas savimi, beprasmiškumas, – norom nenorom tie, kurie ieško išgijimo būdų, pačios ligos yra kreipiami į dvasinę dimensiją.

Testas depresijai nustatyti

Įvertinti, ar kankina tiesiog bloga nuotaika, ar jau prasidėjo depresija, galima pagal šį Valstybinio psichikos sveikatos centro parengtą testą. Pažymėkite, kurie teiginiai atitinka jūsų dabartinę būseną.

1. Apėmęs gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas.
2. Praradote gyvenimo džiaugsmą, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumo (darbas, hobis, sportas, draugai, intymus gyvenimas).
3. Yra sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, krenta arba didėja svoris.
4. Sunku užmigti, blogai miegate naktį, anksti prabundate, dieną vargina mieguistumas.
5. Vargina nuovargis ir kūno sąstingis. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, ypač, kai reikia ką nors pradėti. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.
6. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą.
7. Vargina nuolatinė įtampa, nerimas, baimė. Labiau nei įprastai rūpinatės įvairiais kasdieniniais reikalais, savo kūno sveikata.
8. Slegia menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais atrodo, kad geriausia būtų išeiti iš šio gyvenimo.

Jei vienu metu patiriate 5 ar daugiau išvardytų požymių ir tokia būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra nemaža tikimybė, kad jus apėmusi depresija. Būtina ieškoti pagalbos.

„7 dienos“ 2016 m. Nr. 3. | psichologė psichoterapeutė Lina Vėželienėgyvojipsichologija.lt
Foto: Tobi Firestone

Dalintis:

7 COMMENTS

    • Manau galima paieškoti psichologo ar kito šios srities specialisto. Psichologą galima rasti paprasčiausiai ligoninėje, kurioje gydotės fizinius negalavimus.

  1. Visi 8požymiai tinka :> jaučiuosi taip galbūt pusmetį.Ir kur galėčiau kreiptis dėl to?:>

  2. Kadaise, gal būdama dvylikos, ėmiau ir nusprendžiau paskambinti į jaunimo pagalbos liniją,.Jaučiausi žvėriškai vieniša,nesuprasta ir pati savęs nekenčianti asmenybė..Nors tuo metu gal greičiau tiesiog butybė,.Paskambinau, atsiliepė moteris tokiu tonu lyg poliklinikoje, maždaug; (nu ko dabar dar tau čia reikia?):D Nežinojau ką sakyti, te ištariau ” ar galima su jumis pasikalbėti?Atsakas buvo, Kąą?eee, nu kalbėkit nu , garsiau kalbėt negali? Pakartok iš naujo ką ten kalbėjai,. Žaibo greičiu nuspaudžiau raudoną mygtuką ir prisiekiau daugiau niekad neskambinti ten,. Tiesiog tikėjausi šiek tiek kitokio pokalbio,buvau prisiskaičiusi, kad ten žmonės pasiryžę tiesiog pasikalbėti,išklausyti,patarti, nukreipti galbūt kokia linkme,.Viskas ko norėjau tai tik keleta patarimų iš žmogaus, kurio nėra mano aplinkoje, paprasčiausios nuomonės,..Dabar man “užeina” tokie pusmetiniai depresijos, tingumo periodai,.Nežinau nei nuo ko pradėti, ką baigti, nei kam aš galiu tikti, nei ar turiu pakankamai ryžto,.Paprastai atsistoju pati,bet užtrunka ilgai,manau su specialisto pagalba būtų kiek kitaip.Tačiau, pamenu ir su drauge kažkada važiavome suradę nemokama psichologą poliklinikoje,.Lydėjau ją dėl jos problemų,bet mąsčiau ir pati kada apsilankyti,.Pamenu tik pravėrus duris, pusamžė “daktarė” užrėkė: Kur lendi? ne tavo eilė! uždaryk duris, dabar išvis pietūs bus, jei skaityt nemoki,. Draugė laukė, o man ,.Sunku suvokti man ,.Tikrai labai sunku,.Juk tai viso labo vaikai, panašūs į mažus ,pasimetusius žvėrelius, dabartiniai jų pojučiai nulemia jo elgesį ir požiūrį į pasaulį visam likusiam gyvenimui,.Jei penkiolikmečiai tai suvokia, kodėl pamiršta tie patys “specialistai” kurie praktikuoja psichologiją? Juk jie iš esmės pasirinko savo gyvenimę stabdyti visą žalą kurios pilni ateina tie jauni pasimetę veidai,.Tik deją išeina su dar didesnę žala ir nusivylimu iš tų nelemtų kabinetų,.Tai, kad kažkuris drįsta ateiti, manau jau yra milžiniškas žingsnis.Galimybė jį “atbaidyti”yra tiesiog nesvietiškai trapi,. Be abejonės yra kompetetingų žmonių, tikrai trokštančių suteikti pagalbos. Žmonių, kurie žvelgia į savo profesiją, kaip į begalinį mokslą ir tobulėjimą,o ne tik dar vieną prakeiktą darbo dieną,. Tačiau asmeniškai aš turiu ta komleksą,.Man jau virš dvedešimt ,bet aš jį jau turiu ir tiesą sakant, nemanau,jog dabar taip paprastai atsiverčiau kitam žmogui,.Net jei ir neatrodau turinti problemų,.Aš pogalais net pati sau retai kada būnu sąžininga ir atvira,.

    • Tikrai,kad nepasisekė su pagalba. Bet yra ir gerų specialistų.bandykit dar paieškoti tinkančio specialisto

  3.  Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas, tai kūno ir sielos liga, kuri diena iš dienos veikia mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Vaistai ne visada tinka, o šalutinis jų poveikis verčia jaustis dar didesniu ligoniu. Man padėjo psichoterapija, knygos, plaukiojimas, meditacija.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here