fbpx

Kelias link jūros
4.8 (8)

Iliustracija: Joseph Barrientos / unsplash.com

Viename skurdžiame kaimelyje gimė berniukas. Jo dienos slinko lėtai, monotoniškai ir beprasmiškai, kaip ir kitų nykstančio kaimelio gyventojų, mat niekas nežinojo, ką daugiau su tuo gyvenimu galima daryti.

Vieną nuostabią naktį jis susapnavo jūrą. Niekas iš aplinkinių nebuvo jos regėjęs, tad negalėjo patvirtinti, kad kažkur egzistuoja toks didelis vandens telkinys.

Kai jaunuolis pareiškė, kad ruošiasi iškeliauti į jo sapnuose regėtos jūros paieškas, kaimynai tik pasukinėdavo pirštą, pridėję prie smilkinio.

Nieko nepaisydamas jis vis gi išsiruošė į kelionę. Ilgai klajojęs priėjo vietą, kur kelias šakojosi į keturias puses. Pasirinko eiti tiesiai. Po kelių dienų pasirodė kaimas. Žmonės čia gyveno ramiai, sočiai ir laimingai. Jaunuolis jiems pasipasakojo, jog klajoja ieškodamas sapnuose regėtos jūros. Gyventojai ėmė įtikinėti, kad jis veltui gaištąs laiką. Geriausia būtų likti drauge su jais ir ramiai bei nerūpestingai gyventi.

Vaikinas pasiliko ir džiaugėsi radęs tokius namus. Po kelių metų, vieną naktį, jis vėl susapnavo jūrą ir prisiminė savo svajonę. Suprato, kad negali čia likti ir turi keliauti toliau. Atsisveikinęs su visai grįžo į kryžkelę ir pasirinko kitą kryptį.

Ėjo jis ilgai. Pagaliau pasirodė miestas. Sužavėtas jo gaudesio ir margumos pasiliko. Mokėsi, dirbo, linksminosi. Laikas bėgo ir jis visai pamiršo apie savo kelionės tikslą.

Vienok, po kelių metų, sapne vėl  išvydo tą pačią bekraštę jūrą. Pagalvojo, kad jei neįgyvendins savo jaunystės svajonės, tai jo gyvenimas bus tuščias ir beprasmis.

Išsiruošė į kelią. Grįžo į seną kryžeklę ir pasirinko kitą kryptį. Taip jis priėjo mišką. Nedidelėje pievelėje stovėjo namelis. Jis sutiko jau nelabai jauną, bet gražią moterį džiaustančią skalbinius. Jos vyras kažkada išvyko į karą ir nebegrįžo. Ji gyveno viena, tad pasiūlė jam pasilikti. Vyriškis sutiko.

Gyveno jie ilgai ir laimingai, išaugino vaikus… Bet kartą vyriškį vėl aplankė senasis sapnas apie jūrą. Ir paliko jis viską, vėl grįžo į tą pačią kryžkelę ir pasirinko paskutinią dar neišmėgintą kryptį. Tai buvo suktas, mažai išvaikščiotas ir akmenuotas takelis, vedantis kažkur aukštyn į kalnus.

Ėjo sunkiai, jautė kad jėgos sparčiai senka. Apėmė baimė, kad tuoj kris šioj dykvietėj bejėgis. Suprato esąs jau senis. Apsidairė. Susivokė sėdįs stataus ir aukšto kalno papėdėje. Nusprendė žūtbūt į jį įkopti ir gal bent taip, kaip nors iš toli, išvyst išsvajotąją jūrą.

Po kelių valandų, sunkiantis paskutiniams jėgos lašiukams, jis pasiekė kalno viršūnę.

Atsivėrė milžiniškos erdvės. Senis išvydo lygumą, kelius ir kaimus, miestą kuriame mokėsi ir žmonos trobelę su kuria laimingai gyveno, o dar toliau už jų horizonte jis išvydo žydrą, bekraštę jūrą.

Prieš sustojant iškankintai jo širdžiai, susijaudinęs, žvelgdamas pro graudulio ašaras, senis suvokė, kad visi keliai, kuriais jis ėjo, vedė prie jūros, tik nė vieno iš jų jis nenuėjo iki galo…

Įvertinkite!
[Balsavo: 8 Vidurkis: 4.8]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.