Pastaraisiais metais vis daugiau lietuvių savaitgaliais ar per atostogas renkasi keliones po Lietuvą. O pamatyti tikrai yra ką! Šįkart aplankykime tas mūsų šalies vietas, kurios, kaip tiki žmonės, suteikia sveikatos ar išgydo įvairias ligas.

Šaltinis2
Kai kurie šaltiniai Lietuvoje laikomi stebuklingais, išgydančiais įvairias ligas. Nuotraukoje – Lopaičių šaltinis (Rietavo sav.). Genovaitės Privedienės nuotr.

Įdomu tai, kad daugelis tokių vietų puikiai apjuosia pagoniškąsias ir krikščioniškąsias tradicijas, legendas ir tikrus nutikimus. Niekas dabar dorai nė nežino, kur baigiasi pramanyti dalykai, o kur prasideda tikrovė. Tačiau kiekvienas turbūt pasirenka savo: tikėti, pabandyti ar tik pamatyti.

Gydanti šaltinio versmė

Nuo seno žinoma nepaprasta vandens galia. Kai kurie šaltiniai Lietuvoje laikomi stebuklingais, išgydančiais įvairias ligas. Ko gero, kiekviename Lietuvos regione yra dešimtys tokių vandens versmių. Prie jų traukia ir sveiki, ir ligoti, prausiasi tuo vandeniu ar net parsiveža jo namo. Neretai prie tokių šaltinių, kaip dėkingumo ženklą, pagijusieji stato kryžius, o prie kai kurių net vyksta pamaldos.

Stebuklingas Daujėnų (Pasvalio r.) Marijos šaltinio (arba kaip vadina vietiniai – Šventabalos) vanduo, tikėta, gydo daugelį ligų. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad Šventabalos vietoje kadaise apsireiškusi Mergelė Marija. Vėliau ištryškusi vandens srovė, turinti nepaprastų galių: neregiai, pasitepę juo akis, čia pat praragėdavę; šlubiai, pamirkę kojas vandeny, pamiršdavo lazdas; o žaizdomis nusėta oda tapdavo lygi…

Net ir dabar, laikydamiesi tradicijų, daug žmonių prie Šventabalos susirenka per Sekminių ir šv. Roko atlaidus. Neretai galima pamatyti medžių pavėsyje ant suoliuko besiilsintį ar Mergelei Marijai besimeldžiantį žmogų. Beveik kiekvienas, apsilankęs Daujėnuose, parsiveža namo Šventabalos vandens – mat jis padeda ir buityje: juo pašlakstytas namas apsaugomas nuo gaisrų, vagių ar kitų nelaimių.

Svarbu žinoti laiką

O štai dzūkai savo sveikatą patikėdavo Ūlos akiai – gėlo vandens verdenei pievutėje, atsiveriančiai netoli Ūlos upės Dzūkijos regioniniame parke, Varėnos r. Tikėta, kad šis vanduo padeda nuo visų ligų, tačiau norint didesnio poveikio geriau semti ką tik nusileidus saulei.

Verdenės – tai šaltiniai, kurių srovė statmenai gan stipria jėga muša į žemę ir susidaro įvaizdis, kad vanduo garuoja. Šie šaltiniai sunkiai užšąla žiemą. Apie 100 verdenių galima aptikti Kurtuvėnų regioniniame parke.

Ūlos akyje nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis – vietiniai sako, jog „šalcinis alma“.

Aplinkiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui. O šiltuoju metų periodu ten visada pilna keliautojų. Prie Ūlos akies mėgsta sustoti ir baidarėmis keliaujantys turistai.

Už sveikatą – moneta

Narkūnų piliakalnio (Utenos r.) papėdėje driekiasi Laimės slėnis, kuriame trykšta Sveikatos versmė. Tikėta, kad jos vanduo tinka įvairioms ligoms gydyti, tereikia įmesti monetą. Laimės vandeniu pirmąkart prausdavo kūdikį. Tik svarbu semiant iš šaltinio ir nešant namo neišpilti nė lašelio – kitaip išsilies gyvenimo laimė. O štai nuotakos, priešingai, per petį išpildavusios stiklinę laimės vandens, kad visos bėdos pasiliktų ir nesektų iš paskos. O ir sveikam ar sveikatos prašančiam reikėtų tą vandenį semti atsargiai ir tik tiek, kiek reikia. Nes jei išpilsi atgal į šaltinį – Laimei akis užpilsi ir pradės nesisekti.

Vietiniai pasakoja, kad vienas žmogus iš Sveikatos versmės išėmęs pinigus. Tačiau laime džiaugėsi neilgai – kaip mat apakęs.

Gydo vanduo į saulėtekį

Itin daug gydančių šaltinių yra prie Dubysos, į kurią daug upelių įteka rytų kryptimi. O anksčiau tikėta, kad jei vanduo teka į saulėtekį, jis yra nepaprastas, šventas. Na, dėl tokios nuomonės paplitimo, ko gero, daugiausia prisidėjo Simonas Daukantas, užrašęs žemaičių pastebėjimą, jog iš vakarų į rytus tekantis šaltinio vanduo turi stebuklingų galių.

Taigi jei keliausite palei Dubysą, užsukite prie ypatingų šaltinių Maironiuose (Kelmės r.), Palazduonyje (Kauno r.), Seredžiuje (Jurbarko r.), Betygaloje, Ugioniuose, Ariogaloje (Raseinių r.).

Sveikata senojoje observatorijoje

Dėl stebuklingo devynių versmių šaltinio žmonės vyksta į Lopaičius (Rietavo sav.). Kaip ir Dubysos nepaprastieji vandenys, jis išteka iš vakarinio šlaito rytų kryptimi. Taigi tai jam suteikia nepaprastų galių.

Be to, į Lopaičius lietuviai vyksta ne tik dėl gydančio vandens, bet ir kitų svarbių gamtos objektų, kurie padeda sveikti, įgauti energijos ir rasti nusiraminimą. Istorikai mano, jog šioje vietoje galėjusi būti pagoniška observatorija.

Prie Lopaičių piliakalnio yra išminties, širdies, sveikatos, meilės bei vaisingumo akmenys, turintys magiškų galių. Ant falo formos akmens sėdasi moterys, norinčios susilaukti vaikų. Jau nuo seno tikima, kad atsisėdusi ant šio akmens ir karštai paprašiusi vaikelio, net nevaisinga moteris gali pastoti.

O štai ant sveikatos akmens, kurio įdubimai primena žmogaus kūno linijas, gulasi tie, kurie skundžiasi kokia nors liga ar numano ją esant. Yra ir meilės reikalus reguliuojantis akmuo – prie jo dažniausiai lankosi įsimylėjėlių poros ir šalia palieka savo akmenuką, kad meilė niekada nesibaigtų. Paprastai sveikatos, laimės ar meilės prašytojai prie akmens palieka auką – lauko gėlių, žvakę ar pinigėlį.

Graži oda – iš pėdos

Vištyčio regioniniame parke, Nebūtkiemio k. (Vilkaviškio r.), stūkso vienas didžiausių Lietuvoje riedulių. Didžiojo Vištyčio akmens viršuje yra įdubimas, dar vadinamas „pėda ir pirštais“ arba „gražia basa koja“. Jame renkasi lietaus ar tirpstančio sniego vanduo. Šios vadinamosios velnio ašaros, tikėta, turi gydomųjų galių. Reikėjo praustis saulei tekant, niekam nematant ir basam.

Žmonės šiuo vandeniu gydė odos ligas, pavyzdžiui, karpas, dedervinę, pleiskanas, rožę. Sako, net strazdanoms naikinti tikęs. Be to, jis ypač gerai gydė nuo apakimo.

Vis dėlto legenda pasakoja, kad kartą apakęs pono šuniukas, kurį jis išmaudė tose ašarose. Deja, nuo to laiko vanduo nebegydo ir vasarą išdžiūsta. Dėl tų pačių priežasčių savo galios neteko keli Lietuvos šaltiniai: Lucionyse (Vilniaus r.), Šeimatyje (Utenos r.), Žviliuose (Šilalės r.) ir kt.

Žieve patrinsi – praregėsi

Šiaulių apskrityje, Užvenčio girininkijoje, Plikšilio miške, privačioje valdoje auga Martyno pušis, kurią vietiniai laiko šventa. Ji garbinama daugiau kaip tris šimtus metų.

Legenda pasakoja, jog seniai mišku keliavo aklas žmogus, vardu Martynas. Pavargęs atsisėdo po medžiu ir užsnūdo. Susapnavo keistą sapną: kažkoks balsas jam liepęs pasitrinti akis to medžio žievele. Prabudęs taip ir padarė. Netrukus Martynas praregėjo. Papasakojo viską klebonui, kuris pušį pašventino.

Žmonės, išgirdę apie stebuklą, traukė miniomis, prašė sveikatos sau ir artimiesiems, o jaunimas prieš vestuves tikėjosi medžio palaiminimo. Atsidėkodami palikdavo kryželį ar šventųjų paveikslus.

Prieš dešimtmetį Minupių kaimo bendruomenė restauravo seniai neprižiūrimus šventus paveikslėlius bei kryželius, pasodino gėlių ir aptvėrė pušį.

Vaikai iš „Bobos daržo“

Margionių kaime (Varėnos r.) Skroblaus upės ištakos vadinamos „Bobos daržu“. Mat čia pribuvėjos ateidavusios, palaukdavusios, kol nutekės vandenys ir išplauks vaikelis. Tuomet jį pagaudavusios, nuprausdavusios, aprengdavusios ir parnešdavusios į namus, kur jį mylės ir augins. Tai vienintelis toks kaimas Lietuvoje, kur kūdikius bobulė parneša iš daržo. Lietuvoje juk vaikelius atneša gandras ar jie randami kopūstuose.

Vyresnieji net prisimena, kad būdami vaikai ne kartą bandė tą šaltinį užritinti akmeniu ar užpilti smėliu – mat tikėjo, kad taip vanduo nebeišplukdys vaikelių, o jiems nereikės prižiūrėti naujų sesių ar brolių.

Dar ir dabar pasakojama, kad jeigu gerdamas šį vandenį sugalvosi norą –jis būtinai išsipildys. O jei ateisi vienas šviečiant mėnulio pilnačiai – nieko nebijosi, o jei dar ir veidą nusiprausi – visos raukšlės išsilygins.

Jaunystės receptas

Beje, apie raukšles. Sakoma, kad jaunystės receptą galima rasti Laumės pėdoje. Taip vadinami įspaudai akmenyse ar vandens telkiniai, primenantys ilgą pėdą. Tikima, kad tas pėdas įmynusios laumės.

Tiesa, tokių vietų Lietuvoje yra ne viena. Tačiau geriausia susirasti Biržuvėnų (Telšių r.) Laumės pėdą – šaltiniuotą griovą, iš kurios trykšta šaltinis. Šalia auga nepaprastų galių turinti sena dvikamienė pušis, su mediniu kryželiu ir koplytėle.

Biržuvėnų Laumės pėdos vanduo, tikima, turi nepaprastų galių: nusiprausus juo veidą atjaunėjama. Be to, šis vanduo labai tinka tiems, kurių silpnos akys.

Ilona Petrovė
Šaltinis: vlmedicina.lt

loading...