Kelionė per miestą

0

Kartą tėvas su sūnumi keliavo per miestą. Aplink tvyrojo nepakeliamas karštis. Tėvas jojo raitas ant asilo, o sūnus vedė jį už pavadžio.

– Vargšas vaikas, – sušuko nepažįstamas praeivis, žvelgdamas į tėvą. – Jo mažos kojelės vos spėja paskui tą asilą. Kaip tu gali taip ramiai sėdėti matydamas, kaip tavo sūnus kamuojasi?

Tėvas rimtai susimąstė. Jie užsuko už namo kampo ir buvo liepta sėstis sūnui. Tada patraukė toliau. Eidami sutinka kitą praeivį. Išvydęs trijulę tas ėmė šaukti:

– Kaip tau ne gėda sūnau! Tavo senas tėvas eina pėsčias, o tu toks jaunas ir sveikas sėdi ant asilo lyg niekur nieko.

Išgirsti žodžiai sugėdino sūnų ir šis tarė:
– Tėve, sėsk ant asilo ir tu, man už nugaros.

Tėvas užsilipo ant asilo ir jie patraukė toliau. Po kažkurio laiko, jų kelyje pasirodė moteris:
– Ne, na jūs tik pažiūrėkite, kas čia darosi?! – užriko nepažįstamoji. – Šitaip kankinti gyvulį, kur tai matyta! Jūs tuoj sulaužysit asilui stuburą. Tokie du meiteliai sėdit išsidrėbę, čia jums gi ne sofa!

Tėvas ir sūnus tuojau pat nulipo nuo asilo, bet nenuėjo ir trijų žingsnių kaip vėl pasigirdo naujas šauksmas:
– Na čia tai bent! O kodėl gi jūsų asilas eina šiaip sau vienas, be jokios naudos, be jokio krovinio, kam jums tada jis išviso reikalingas? Juk nors kažkuris iš jūsų galėtų joti ant jo raitas.

Po viso to, tėvas priėjo prie asilo, pašėrė jį trupučiu šieno. Po to, priėjo prie savo sūnaus, uždėjo jam ranką ant peties ir tarė:
– Ką ar kaip šiame gyvenime mes bedarytume – visada atsiras tokių kurie mums nepritars ar ims prieštarauti. Todėl, ką ir kaip tau daryti – visada spręsk pats!!!

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here