Tikriausiai daugumai yra tekę bent kartą gyvenime nesudėti bluosto vieną naktį. Kitą dieną tikriausiai kritote į lovą tarsi medžio lapas. Tačiau sakoma, kad žmogus nemiegojęs gali išbūti ne vieną parą.

Štai 1965 metais 17-metis moksleivis Randy Gardneris išbuvo nemiegojęs net 264 valandas – ir taip pasiekė pasaulio rekordą. Dar kelių eksperimentų dalyviai be miego yra išbuvę 8-10 parų. Nė vienas iš šių eksperimentų dalyvių nepatyrė rimtų neurologinių, psichologinių, psichiatrinių ar kitokių sveikatos problemų, rašo Scientific American.

Kita vertus, visi jie parodė progresyvius ir ženklius koncentracijos, motyvacijos, suvokimo pablogėjimus. Nepaisant to, visi dalyviai pilnai atsigavo iki normalaus lygio po vienos ar kelių naktų miego.

Vis dėlto, atsakymas į mūsų klausimą nėra toks aiškus, kaip gali pasirodyti. Mat viskas remiasi į žodžio „nemiegoti“ ar „būti prabudusiam“ aiškinimą. Nemiegant ilgą laiko tarpą sumažėja sąmoningumo lygis, dėl ko žmogus atsiduria būsenoje, vadinamoje „mikromiegu“. Jo metu apima stiprus miego poreikis, trumpam ženkliai suprastėja kognityvinės ir motorinės organizmo funkcijos.

Visi esame girdėję apie apsiblaususius vairuotojus, kurie dėl miego trūkumo sukelia tragiškas avarijas. Tas pats Randy Gardneris, kuriam priklauso nemiegojimo rekordas, rekordo siekimo pabaigoje faktiškai nebegalėjo atlikti kognityvinių funkcijų.

Kalbant apie žiurkes, dviejų savaičių miego trūkumas Čikagos universiteto laboratorijoje atlikto tyrimo metu sukėlė jų mirtį. Dvi žiurkės gyveno ant disko, patalpinto virš vandens, tačiau jos buvo atskirtos siena. Smegenų veiklą nuolatos fiksavo kompiuterinė programa, kuri iškart pastebėdavo, jeigu kuri nors žiurkė ruošdavosi užmigti. Kai tik tai nutikdavo, diskas imdavo suktis, atsitrenkdamas į sieną ir grasindamas numesti žiurkę į vandenį. Visa tai lėmė žiurkių mirtį, nors tiksli mirties priežastis ir nebuvo įrodyta.

Tam tikri sveikatos sutrikimai, susiję su miegu, dar labiau komplikuoja atsakymą ir iškelia daugiau klausimų. Morvano sindromas yra charakterizuojamas raumenų traukuliais, skausmu, gausiu prakaitavimu, svorio netekimu, periodinėmis haliucinacijomis ir nemiga.

Michelis Jouvetas kartu su kolegomis Lione (Prancūzija) tyrė 27-erių vyrą, sergantį šiuo sutrikimu ir išsiaiškino, kad šis vyras praktiškai nemiegojo kelis mėnesius. Šio laikotarpio metu jis nejautė mieguistumo ar nuovargio, taip pat nebuvo matyti jokių pokyčių, susijusių su nuotaika, atmintimi ar nerimu. Nepaisant to, kiekvieną vakarą tarp 21 ir 23 valandos jis patyrė nuo 20 iki 60 minučių trunkančias haliucinacijas, taip pat skausmą. Neseniai buvo padaryta išvada, kad Morvano sindromas sukeliamas antikūniais, kurie yra nukreipti tam tikrus kalio kanalus ląstelėse ir nervinėse membranose.

Štai kitas sutrikimas, vadinamas „mirtina paveldima nemiga“, pasibaigia mirtimi po 6-30 mėnesių be miego. Tiesa, mirtį sukelia ne nemiga, o organų funkcijų netekimas. Šio proceso metu degeneruoja tam tikros smegenų dalys, taip pat pasireiškia pernelyg didelis simpatinės nervų sistemos aktyvumas, hipertenzija, karščiavimas, drebulys, sustingimas, svorio netekimas bei organizmo endokrininės sistemos sistemų veiklos sutrikimas. Tad sugrįžtant prie pirminio klausimo – kaip ilgai nemiegojęs gali išbūti žmogus – aiškaus atsakymo mokslas pateikti negali.

Nepaisant eksperimentų Čikagos universitete su žiurkėmis, dar nebuvo užfiksuotas nei vienas mirties atvejis, kurį sukeltų miego trūkumas. JAV gynybos departamentas buvo pasiūlęs finansuoti eksperimentą, kurio metu būtų mėginama išlaikyti nemiegojusį kareivį.

Reikia tikėtis, kad pasaulio galingieji neužsimanys sukurti kareivio, kuris galėtų nemiegoti ištisas paras, kautis mūšio laukti ir tuo pačiu nuolatos išlikti žvaliu ir laimingu.

Parengė lrytas.lt

loading...