Kiek save pamenu niekada neturėjau jokio noro gyventi

2
Kadras iš Tarkovskio filmo "Stalkeris"  (1980)
Kadras iš Tarkovskio filmo “Stalkeris” (1980)

Klausimas:

Sveiki, kiek save pamenu niekada neturėjau jokio noro gyventi, visada buvau labai liūdnas, jautrus žmogus, niekada neturėjau tikrų draugų, nes, mano nuomone, visi žmonės yra pikti, siekiantys įskaudinti, jais negalima pasitikėti. Ilgą laiką maniau, kad tai normalu, kol supratau, kad sergu depresija, kuri pastaruoju metu labai suaktyvėjo – norisi nuolat verkti, niekas neįdomu, galėčiau visą dieną pragulėti lovoje, neprisimenu kada normaliai išsimiegojau, nuolat jaudinuosi dėl kiekvienos smulkmenos – paprasčiausi kasdieniai darbai atrodo sunkiai įveikiami. Prie viso šito prisideda dar ir įvairios fobijos – kai tik būnu tarp žmonių – jaučiuosi lyg ant scenos, atrodo visi mane stebi, pradedu prakaituoti, raudonuoti, bijau šnekėti net su draugais, visada jaučiuosi įsitempusi. Dėl to prikibo įvairios fobijos – bijau pereiti gatve, kalbėti telefonu, kai kažkas girdi ar stebi, gėdijuosi eiti apsipirkti ar kokioj įstaigoj eiti pas specialistą – vyrą, nors joks vyras ir nėra gyvenime nuskriaudęs. Labai pavargau. Pasiryžau kreiptis pas specialistą, bet jau dabar to bijau. Bijau, kad negalėsiu visko papasakoti svetimam žmogui – ėjimas pas gydytoją dar viena mano fobija. Jaučiuosi kaip užburtame rate. Ar gali antidepresantai padėti tokiu atveju? Dar mokykloje vartodavau žolelinius lašiukus, kurie jau seniausiai nebepadeda. Turiu gerą darbą, kuriam visos tos fobijos, žmonių baimė pradeda labai trukdyti – kiekvieną dieną darbe jaučiuosi kaip egzamine. Suprantu kad visos tos baimės ir depresija nėra pagrįstos ir atrodo, kad visam pasauly esu tokia vienintelė. Ačiū už atsakymą.

Miglė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Migle. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad parašei. Parašydama jau žengei pirmą žingsnį. Antrąjį pabandykim žengti drauge.

Laiško pradžioje apibūdinai save: jautri, nepasitikinti kitais, nenorinti gyventi, liūdna. Matyt, kad taip ilgai tokia buvai, kad įpratai manyti, jog tai normalu. Tačiau kažkas atsitiko, dėl ko susivokei, kad tai nėra normalu. Susivokei, kad tau depresija. Nerašai apie tai, kaip tai nutiko, ir kokios tavo įžvalgos paskatino tave pagalvoti, kad tau depresija, bet, manau, tu gali būti ir teisi. Tavo išvardinti požymiai išties būdingi depresija sergantiems žmonėms. Rašai, kad šiuo metu depresija suaktyvėjo. Visgi, ilgą laiką nesiimant jokių priemonių, ši liga turi polinkį gilėti ir stiprėti. Negana to, kad jauti, jog depresija aktyvesnė, bet dar ir atsirado fobijų, kurių, kaip supratau, anksčiau nebuvo. Rašai, kad bijai bendrauti, pereiti gatvę, jautiesi stebima, tačiau racionaliai suvoki, kad šioms baimėms ir depresijai nėra jokio pagrindo, ir kad taip jaustis ir taip gyventi neturėtum.

Depresija – liga, kuri gydoma antidepresantais, tačiau prie gydymo vaistais stipriai rekomenduojama ir psichologo konsultacijos ar psichoterapija. Vaistai padės organizmui geriau funkcionuoti, atstatyti tinkamas chemines reakcijas, konsultacijos padės sveikti sielai ir tavo mintims.

Psichoterapija ir konsultacijos taip pat reikalingos gydant fobijas, nes šioje srityje daugiau dirbama su žmogaus įsitikinimais, emocijomis, jausmais, patirtais išgyvenimais, mąstymu. Sprendžiat iš to, kokias baimes aprašei, manau, kad turi sociofobiją. Paprastai kalbant, tai žmonių ir bendravimo baimė.

Žmonės, turintys sociofobiją, bijo būti neigiamai įvertinti, jaučia stiprų nerimą bendraudami su kitais. Juos lydi jausmas, kad jie tarsi po padidinamuoju stiklu. Šie išgyvenimai būna lydimi ir tokių fizinių negalavimų kaip stipresnis, nei įprasta, prakaitavimas, spartesnis širdies ritmas, galvos svaigimas.

Rašai, kad esi pasiryžusi kreiptis į specialistą, bet jau dabar baiminiesi. Baiminiesi, kad bus sunku išsipasakoti nepažįstamam žmogui. Šioje vietoje noriu atkreipti tavo dėmesį į tai, kad tu jau išsipasakojai nepažįstamam žmogui. Taip, sutinku, kad gyvas kontaktas ne tas pats, kas parašyti laišką ir sulaukti atsakymo, tačiau tai, kad ieškai išeities iš to užburto rato, kuriame jautiesi įstrigusi, parodo, kaip stipriai esi pasiryžusi stengtis dėl geresnės savijautos, ir geresnio gyvenimo. Labai noriu pasidžiaugti, kad nenumoji ranka į savo būseną, kad ieškai išeities, kad ryžtiesi ir stengiesi eiti pirmyn.

Tavo baimė ir nerimas atsiverti nepažįstamam žmogui labai suprantami. Minėjai, kad ilgą laiką gyveni nepasitikėdama žmonėmis, galvodama, kad jie pikti ir nori įskaudinti. Galiu tik įsivaizduoti, kaip turi būti sunku atsiverti, kai gyveni su tokiomis mintimis. Atverti savo vidinį pasaulį kitam, net ir žmogui, nesergančiam depresija ir turinčiam teigiamą požiūrį į pasaulį ir žmones, ne visada lengva. Kiekviename atsivėrime yra rizika. Rizika likti nesuprastam. Rizika būti atstumtam dėl to, koks esi. Reikia išties daug drąsos parodyti savo skausmą, savo vidinius randus, baimes, viltis, svajones. Tai tarsi apnuoginti sielą. Manau, nei vienas psichologas ar psichoterapeutas, į kurį kreipsies, nesitikės, kad pačios pirmos konsultacijos metu tu nusimesi visus tave saugančius šarvus ir atsiskleisi.

Tu pati nuspręsi kada atsiverti, ir kiek atsiverti, pati nuspręsi, ką nori pasakyti, ir ką nori nutylėti. Tavęs niekas nevers sakyti, ar daryti tai, kam tu nebūsi pasiruošusi. Netgi jei tavo baimė atsiverti bus tokia didelė, kad nesugebėsi to padaryti, vien tai, kad pabandysi – bus didelis žingsnis. Jei dar nesi radusi, internete yra susikūręs klubas www.depresijosklubas.lt. Jame renkasi žmonės, išgyvenantys depresiją, fobijas. Kovoti lengviau kai žinai, kad esi ne viena, kai žinai, kad yra tokių, kurie tave supranta, nes patiria labai panašius išgyvenimus. Taip pat noriu pasiteirauti ar yra tavo aplinkoje žmonių, kuriais tu pasitiki, ir kurie tau padėtų kreiptis į specialistą? Gal yra žmogus galinti tave pas jį palydėti?

Norėčiau paminėti ir tai, kad kartais, kai bijome, mūsų baimės būna stipresnės už mus, ir jas įveikti tikrai nėra lengva. Kartais reikia ne vieno ir ne dviejų bandymų, kad padarytum tai, kam ryžties. Svarbiausia nesmerkti ir nemenkinti savęs, jei iš pirmo karto nepasisekė, nenumoti į viską ranka, o bandyti antrąkart, trečiąkart, kad ir ketvirtąkart, bandyti tol, kol pasiseks. Nes galiausiai, jei stengiesi iš visų jėgų, nepasisekti negali.

Laišką norėčiau užbaigti Meg Cabot mintimi, kad drąsa yra ne baimės neturėjimas, o sprendimas, kad kažkas yra svarbiau nei baimės.

Migle, linkiu tikėti, kad tavo gyvenimas yra svarbus, nes jis toks ir yra, linkiu tikėti taip stipriai, kad įsidrąsintum ir išdrįstum eiti link sveikesnio ir šviesesnio gyvenimo, kuriame būtų mažiau liūdesio, nevilties, baimės, o daugiau džiaugsmo ir šviesos. Linkiu stiprybės kiekviename žingsnyje kelyje į pasveikimą. Tu gali!

Psichologė Ieva Nedzveckaitė

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Brangioji, man ir taip buvo, pradek gert antidepresantus, tikrai pageres. Ir tikrai verta nueiti pas psichiatra. Negaisk laiko, netempk. Varyk dabar. Viskas bus gerai.

  2. Mokslas jau įrodė, kad depresyvinės nuotaikos gali susidaryti, dar labai ankstyvoje kūdikystėje, kaip emocine trauma. Ji po to gali stiprėti ir pasireikšti kaip depresija ar fobijos po 10, 20 ar 30 metų. Gerai, kad jau yra išrastas toks būdas kaip neuroninio grįžtamaojo ryšio metodas, kuris padeda atsikratyti depresyvių nuotaikų be vaistų ir be pokalbių su psichologų ar psichiatrų.Antidepresantai nuramins, bet nepašalins priežasties , tai reiškia neišgydys ir teks vaistus vartoti visą gyvenimą.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here