Kiekvienas žmogus turi absoliutų talentą, kur gi jis dingsta?
5 (2)

Aš esu visiškai įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi absoliutų talentą. Tai tas pat, kas turėti absoliučią klausą. Kiekvienas žmogus turi absoliučią klausą. Dabar jūs turėtumėte paklausti: „tai kur tuomet tie mūsų talentai gyvena, ganosi ir kur su laiku dingsta? Visi žinome, kad kiekvienas mažius – talentingas, kiekvienas suaugėlis – vidutinybė.

Kas gi nutinka talentui, kuomet mes tampame tetomis, dėdėmis, mamomis, tėveliais, močiutėmis, seneliais? Gal ir talentai, kaip ir žmonės – gimsta, sensta ir miršta? Tai kokia talento vidutinė gyvenimo trukmė? Kur mes pametame gabumus, kuriais buvome apdovanoti pačios motulės gamtos? Ar neatrodo keistas mūsų elgesys talentų atžvilgiu? Ar mes nesielgiame keistai talentui priskirdami, tarsi gyvai ir savarankiškai būtybei visas žmogiškas charakteristikas? Juk talentui svetima viskas, „kas yra žmogiška“.

Amerikiečių komikas Džordžas Karlinas užduoda tą patį klausimą:

– Kodėl, kai mes esame maži mus stato ant kėdučių ir visų rimtų žmonių akivaizdoje mums liepia pasakyti eilėraštuką, sudainuoti dainelę ir kodėl mums niekas nieko nebeliepia, kai mes suaugame? Kodėl mes tampame neįdomūs, kai suaugame? Kodėl, kai mes užaugame mums niekas nebeploja, nebesišypso, neskatina, neprašo?

Apie talentą svarbu žinoti 3 dalykus:

1. Talentas – dovana;
2. Talentas – prieštaringas ir dviprasmiškas žmogaus elgesys bei prieštaringa kitų žmonių reakcija į mūsų talento pasireiškimą;
3. Talentas – „įkyrumas“. Tai nuolat pasikartojantis elgesys. Tai yra tai, ką mes darome ir negalime nustoti darę. Mums tiesiog neišeina nedaryti. Neįmanoma būti netalentingu ir nesielgti taip, kaip elgiasi talentingas žmogus, todėl, kad talentas – mūsų esmė, asmenybės šerdis, oras, asmenybės pirminis poreikis, jos egzistencijai būtinas maistas, vanduo, stogas virš galvos, globėjas.

Labai dažnai sunku atskirti talentą nuo „netinkamo“ elgesio. Tai raktas atsakymui į klausimą, kur dingsta mūsų talentai, kuomet mes suaugame? Kur su laiku talentai išnyksta? Vaikystėje nevystytas, neišreikštas, apleistas talentas, kuomet mes suaugame virsta tais žmonėmis, kurių mes vengiame, kurių nemylime, kurie mus erzina. Dėl to, kad buvo apleisti talentai, jų savininkai virsta piktais senais bambekliais, amžinais paaugliais, kurie kolegoms darbe pasakoja kvailus anekdotus, įkyriais kaimynais, saugančiais kiemą nuo „triukšmo ir mašinų ūžimo“.

Tuo pačiu, „talentas pamestinukas“ virsta tokia savybe, kurią mes suprantame, kaip netinkamą elgesį ir kurį stengiamės koreguoti.

„…nelakstyk visą laiką…“; „…nustok tempti į namus tuos valkataujančius šunis…“; „…ar tu suaugsi pagaliau…?“; „…nustok blaškytis ir nuspręsk, ko tu nori…“; „…ar galėtumei bent penkias minutes patylėti…?“

Ar atpažįstate save? Kai priekaištaujate, kai baudžiate, kai draudžiate, kai barate kartais prisiminkite, kad barate talentą už jo talentingumą.

Tai bent posūkis!, – pasakytume. Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Tiesiog pabandykime nustatyti ir įvardinti savo talentus, tas dovanas, kurias dar vaikystėje iš mūsų atėmė: rimti mokytojai, mylintys draugai, budrūs kaimynai, susirūpinę gydytojai, atsakingi ir tik gero linkintys tėvai. Nebūkim jiems pernelyg griežti, būkime atlaidūs. Juk kažkada ir jiems nutiko tas pat, kas ir mums.

Ranką prie širdies pridėję prisipažinkime, kad pagalvojame apie tuos talentus, už kuriuos esame giriami, įvertinti, dosniai apdovanoti? O jei aš pasakyčiau, kad mūsų talentai – tai tie mūsų bruožai, veiksmai, elgesys, už kuriuos mus dažniausiai bara? Tai ne tie reti ir lengvi šėliojimai. Tai „chroniškas elgesys“ ir liguista aplinkinių reakcija į jį.

Yra vienas anekdotas, kuris paaiškina tai, apie ką kalbame.

„- Aš kiekvieną dieną, ką nors pasakoju savo vyrui. O jis nieko. Jokio atsakymo. Gydytojau, man baisu, kad jis serga labai sunkia psichikos liga.
– Ponia, tai ne liga. Tai – talentas“

Būtent taip mes reaguojame į kitų žmonių elgesį. Jei jis ne toks, kaip mūsų, jei jis skiriasi nuo įprasto elgesio, tuomet tokį elgesį mes vertiname, kaip: trūkumą, nuokrypį nuo normos, susirgimą, probleminį elgesį, koreguotiną elgesį.

Toks „erzinantis“ elgesys vienu metu gali būti ir trūkumas, ir talento apraiška. Viskas priklauso nuo to, kur, kada, kaip jis pasireiškia? Neskubėkite kovoti su „trūkumu-talentu“. Žmogaus tylumas, gebėjimas nedaugiažodžiauti gali pasitarnauti, kaip stiprioji pusė siekiant įgyti buhalterio profesiją.

Turbūt reikėtų elgtis taip, kaip pamoko viename anekdote:

„- Nepykite, jei žmogus pučiasi. Jis turi talentą. Nupirkite jam dūdą.“

Ar jums neatrodo keista, kad iš tikrųjų mūsų nedomina talentai? Jie mums neatrodo įdomūs. Dar daugiau pasakysiu, jei pasakysiu, kad talentas turi savybę erzinti. Jums nepasigirdo, talentas erzina. Liaudis tiesiai šviesiai sako, kad labiau už viską kitų mes nekenčiame dėl jų talentų.

Mes galime atlikti užduotėlę. Jai atlikti nereikia specialaus pasiruošimo. Prisiminkite žmogų, kurį kažkada mylėjote arba vis dar mylite. O dabar sakykite: „už ką jį pirmiausia pamilote?“ Tai klausimas, kurį jums visada užduos specialistas, siekiantis ištraukti jūsų ar kito asmens talentą į dienos šviesą. Kodėl jis užduodą tokį keistą klausimą, kuris rodytųs, kad neturi nieko bendro su talentu? Pasirodo, kad net labai turi. Žmogų mes pamilstame dėl jo talentų, nekęsti imame irgi dėl jo talentų.

„Aš uždaviau klausimą klientui:
– Ką jūs pakeistumėte savo žmonos elgesyje?
– Aš padaryčiau taip, kad ji mažiau skaitytų, mažiau rašytų, daugiau dėmesio skirtų vaikams, buičiai, kad daugiau laiko praleistų su šeima.
– O už ką jūs ją pamilote pirmą kartą?
– Aš prisimenu tą dieną, kada pirmą kartą pas ją lankiausi svečiuose. Jos namai mane nustebino. Jie mane pavergė. Aš iš karto supratau, kad jai patinka menas. Man tai labai patiko. Ji rašė nepaprastai gražius laiškus, kad jūs žinotumėte, kaip ji rašo. Jei ne tie laiškai, tai mes niekada nebūtume buvę kartu. Ji mane užbūrė laiškais. O knygos! Knygos buvo visur: lovoje, ant palangių, tualete…Be to ji labai tolerantiška ir labai laisva asmenybė. Mudu kartu nusprendėme, kad niekada vienas kito nespausime, kad neversime daryti to, ko vienas ar kitas nenori. Ji sakė, kad jos šeimoje visi turėjo slėpti savo tikrus norus, lūkesčius. Mes nusprendėme, kad mes gyvensime kitaip, mūsų šeimoje visi galės laisvai rinktis tai, ką norėtų daryti, kaip norėtų daryti…

Manau, kad šitas dialogas tinka kiekvienam iš mūsų. Kiekvienam iš mūsų tiktų toks santykių vystymosi scenarijus, tik istorija būtų kita. Taigi mes mylime dėl talentų ir skiriamės dėl talentų, nes gyventi su talentingu žmogumi labai sunku.

Be to, talentas turi vieną siaubingą ypatybę – jis labai greitai vystosi, auga, dauginasi ir šluoja nuo kelio viską, kas jam trukdo, kas jį stabdo, kas jį stengiasi užtvenkti. Talentas – mūsų vidinė upė, o čia liaudis patarle atsidūsta: „upės tekėjimo nesulaikysi“, o poetai paantrina: „lakštingala negali nečiulbėt“.

Taigi rašytojas B. Sruoga būtų buvęs teisus, jei tuos žodžius apie talentą būtų pasakęs, o ne apie žemaitį: „kas bus, kas ne bus…“ Talentas tikrai nepražūva. Netiesa, kad mes esame reikalingi kitokių. Gyvenimas kartu įmanomas tik su „talento dvyniu“.

Kuomet tėvai mano sako, kad norėtų susilaukti talentingo vaiko, kad norėtų auginti ir užauginti talentingą, apdovanotą vaiką aš visada linkusi pasitikslinti: „ar tikrai?“ Aš visada noriu paklausti ar tėvai tikrai to nori? Ar jūs esate įsitikinę, kad to norite? Ar jūs esate įsitikinę, kad sugebėsite dirbti sunkų talento lavinimo darbą? Ar jūs pajėgsite susitaikyti su tuo, kad bus sulaužyti brangūs daiktai, kad jūsų kambario sienos bus išpieštos drebančia ir netvirta „jaunojo menininko“ ranka? Ar ištversite nesiliaujančius ir erzinančius virkaujančios gitaros ar smuiko garsus? Ar ištversite benamių šunų ir kačių draugiją savo namuose? Mokslininkai nesiliauja kartoję, kad pamirštume apie kovą su talentu. Tos kovos mes niekada nelaimėsime, nes kartu su talentu esame to paties kamieno šakos. Niekas mums negali garantuoti, kad „gydymas“ netinkamo elgesio neatsisukus prieš mūsų talentus. Juolab, kad dažniausiai mes kovojame ne su netinkamu elgesiu, bet su keistu, netikėtu talento pasireiškimu.

Mes atpažįstame talentą tik tuomet, kai stovime veidu į jį. Tai, tarsi komandinis žaidimas. „Nepatyręs talentas atsistoja už nugaros ir „nepatyręs“ žaidėjas ilgai nepastebi jo, kol kažkas iš atsitiktinių žiūrovų nepasiūlo atsisukti. Kaip tik šiuo momentu talentas ir suduoda lemtingą smūgį į nugarą „netinkamu elgesiu“.

Gaila, bet ne visi iš mūsų turi gebėjimą: atpažinti, atskleisti, pamatyti, toleruoti, ugdyti talentus. Dėl šios priežasties daug talentingų žmonių – nelaimingi žmonės. Jiems talentas kabo, tarsi akmuo po kaklu.

Yra kitas tipas žmonių, kurie nori „lengvai įsigyti“, „pavogti“, „nusipirkti“ talentą. Tai tie žmonės, kurie tiki, kad talentas tiesiog yra arba jo tiesiog nėra. Mes jau žinome, kad talentas – sunkus darbas. Būdamas labai gabus kalboms, aš turiu kalbų mokytis. Tokiems gudruoliams atrodo, kad tai taip paprasta, tarsi nueiti į parduotuvę ir nusipirkti daiktą, kurio labai norisi. O su talentu negalima elgtis grubiai. Jis nemėgsta jėgos, prievartos. Talentas vertina tik darbą.

Kas gi nutinka su tais, kurie siekia „įsigyti“ talentą, bet kokia kaina? Viskas priklauso nuo to, kokio talento jam norisi. Jei jis nori būti drąsus ar būti apdovanotas kalbos dovana, tuomet jis pradeda vartoti alkoholį, jei norėtų kaip nors savyje rasti bent vieną kūrybingą idėją griebsis narkotikų ir pan. Toks talento „prievartavimas“ man primena mėgstamiausią A. S. Puškino pasaką: „Apie žvejį ir žuvelę“. Ar pamenate, kas nutiko senelei? Štai, rodos, gyvena sau senis su sene. Senė skalbia skalbinius, senis žvejoja. Svarbiausia, kad tai, ką jie daro jiems puikiai sekasi. Ir reikėjo gi auksinei žuvelei išpildyti visus senio norus?!

Ši pasaka, tarsi pavyzdys, kad talento negalima gauti šiaip sau, negalima gauti už nieką, negalima gauti už dyką, o jei gausi, tai nemokėsi su juo elgtis. Negalima talento gauti šiaip sau net, jei tai dovana pačios auksinės žuvelės. Norint tapti „laisva cariene“ reikia turėti talentą ir labai sunkiai dirbti, kad jis išsiskleistų. Viename anekdote sakoma, kad „talentas – darbas, darbas ir dar kartą darbas darbo ir poilsio stovykloje“. Ne veltui sakoma, kad neįdėjus triūso talentas virsta įžūlumu, o įžūlus žmogus galiausiai visada grįš prie to, nuo ko viską ir turėjo pradėti – prie senos geldos.

Tai kaip mums elgtis su talentu? Kaip jį atpažinti? Kaip netinkamą elgesį iš naujo paversti talentu? Čia mums nepadės jokie bučiniai. Su talentu, kur kas sunkiau nei su varlyte, kurią reikia tik vieną kartą pabučiuoti, kad ji vėl taptų gražiąja princese.

Yra vienas stebuklingas metodas. Apie jį jau užsiminiau. Jis vadinasi – „ATSUKTI JUOSTELĘ ATGAL arba TAI BENT POSŪKIS!” Šis metodas leidžia: savarankiškai ugdyti, atskleisti, lavinti talentą. Jis nereikalauja jokio profesionalaus pasirengimo ar specialaus išsilavinimo.

Ar esate pasirengę padirbėti? Jei taip, tuomet darykite tai, ką aš darysiu kartu su jumis.

1 žingsnis. Atsukti juostelę atgal. Įvardinkite tai, dėl ko esate nuolat kritikuojamas, jums priekaištaujama, jūs esate drausminamas. Pavyzdžiui, man visi sako, kad esu pernelyg plepus.

2 žingsnis. Tai bent posūkis! Kaip manote, apie kokį išreikštą talentą kalba nuolatinė kritika? Pavyzdžiui, manau, kad turiu stipriai išreikštus viešo kalbėjimo gebėjimus.

3 žingsnis. Grįžimas prie senos geldos – įsisąmoninimas to, koks aš esu iš tikrųjų. Kad įveiktume kitų neteisingą elgesį mūsų atžvilgiu ir mūsų netinkamą elgesį kitų atžvilgiu, reikia rasti tokią veiklą, kuri mūsų netinkamą elgesį paverstų talentu ir nukreiptų mus link savo talentų, jų raiškos ir vystymo. Pavyzdžiui, mane visada baudė už mano plepumą. Bausmės nepadėjo. Aš vis tiek kalbėjau. Kovojau su plepumu, bet man sunkiai sekėsi. Dabar aš supratau, ką turiu su tuo daryti. Aš tapsiu mokytoju. Tai gebėjimas, kurio reikia, dirbant mokytojo darbą.

4 žingsnis. Darbo ir poilsio stovykla. Aš dirbu, stengiuosi, einu į būrelius, kuriuose galiu išreikšti ir toliau tobulinti kalbinius gebėjimus. Šios veiklos man padeda realizuoti savyje slypinčią talento jėgą ir galią, dėl to aš tampu ramesniu. Aš nebeturiu tos energijos pertekliaus, nes žinau, kaip ir kur ją tinkamai išnaudoti. Pavyzdžiui, dabar aš lankau retorikos būrelį.

Tad būkite atsargūs su talentu. Atidarykite „Pandoros skrynią“, bet tuo pačiu stipriai laikykite talentą už gerklės, todėl, kad talentą, kaip jauną šunytį reikia „dresiruoti“, kad jis neužaugtų vilku, kuris į mišką žiūri. Ranka, kuri maitina talentą turi ir valdyti jį. Atsiminkite tai!

Tvirtos ir dosnios rankos, kad talentas visada žinotų, kas jo šeimininkas!

Aušra Benikienė | galvocius.lt
socialinio darbo magistrė
Iliustracija: Samantha Hurley / BURST

Įvertinkite!
[Balsavo: 2 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.