Ko galėtų išmokyti mus Sokratas?

Pats nuostabiausias Sokrato bruožas yra tas, kad jis, jau būdamas senas, rado laiko mokytis šokti ir groti muzikos instrumentais ir nemanė, jog tas laikas leidžiamas vėjais …

Jis buvo įsimylėjęs vieną gražuolę, tačiau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, turėjo atsisakyti jos meilės – ir čia jam pakako išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Visi matė, kaip mūšyje prie Delijo jis pakėlė ir išgelbėjo Ksenofoną, nukritusį nuo savo žirgo; kaip karo žygiuose visą laiką, net žiemą ledu, jis ėjo basas, kaip visada dėvėjo tokį pat vasarišką drabužį ir visus pranokdavo savo kantrybe ir darbštumu; kaip puotose jis valgydavo tą patį maistą, kaip ir kasdien. Visi taip pat žinojo, kad dvidešimt septynerius metus jis ištvermingai kentė badą, skurdą, vaikų neklusnumą, žiaurią savo žmonos tironiją ir pagaliau – šmeižtą, persekiojimus, kalėjimą, grandines ir nuodus…

Jis niekada neatsisakydavo su gatvės vaikais pažaisti riešutais ar pajodinėti kartu su jais ant medinio arkliuko, ir tai darė su didžiausiu malonumu, nes kiekviena veikla, kaip moko filosofija, pritinka išminčiui ir daro jam garbę.

To žmogaus paveikslą mes turime nuolat laikyti virš visko, kas yra gera ir gražu, tobulu pavyzdžiu. Tokio turiningo, tokio tyro gyvenimo atvejai nepaprastai reti; o kiti, nuolat mums peršami pavyzdžiai tokie kvaili ir nevykę, jog vargu ar galima ko nors iš jų pasimokyti, jie tik išmuša mus iš pusiausvyros, labiau gadina, negu auklėja…

Nieko nėra nuostabesnio ir garbingesnio už sugebėjimą gyventi kaip dera žmogui. Nėra mokslo, kurį būtų sunkiau išstudijuoti, negu sugebėjimas gerai nugyventi šį gyvenimą pagal visus jo dėsnius.

Iš visų mūsų dvasios ligų pati baisiausia – panieka mūsų esybei … Juk gamta apdovanojo mus gyvenimu, kuris taip puikiai sutvarkytas, jog mes tik save turėtume kaltinti, jeigu jis mums nepalankus ir nieko nedavęs praeina veltui …

Kai kurie žmonės stengiasi pakilti aukščiau savo esybės ir tarsi pasprukti nuo savo žmogiškosios prigimties. Kokia nesąmonė: užuot pavirtę angelais, jie pavirsta žvėrimis; užuot save išaukštinę, jie save pažemina. Visi tokie anapusiniai polinkiai mane gąsdina taip pat, kaip ir nepasiekiamos kalnų viršūnės …

Iš tikrųjų sugebėjimas gyventi taip, kaip dera žmogui, jo prigimčiai, yra tobulumo ženklas ir vos ne dieviška ypatybė. O mes stengiamės būti kuo nors kitu, nesistengdami pažinti savęs, ir veržiamės iš prigimties nustatytų ribų, nė nežinodami, ką mes iš tikro galime. Neverta vaikščioti su kojokais [dirbtinėmis kojomis], nes ir su jais vis tiek turime eiti savom kojom. Net aukščiausiame pasauly soste mes sėdėsim savo sėdyne.

Aš manau, kad gražiausiai gyvena tie, kurie suvokia savo žmogišką prigimtį, vadovaujasi savo protu ir nesivaiko jokių stebuklų bei kraštutinumų.

Ištrauka: Mišelis Montenis (1983). Esė. Vilnius: Mintis. 176-183 p.
Iliustracija: morhamedufmg / pixabay.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.