prigimtis

Kai ateina paukščių traukimo metas, tose vietose, pro kurias skrenda laukinės antys, galima pastebėti įdomių reiškinių. Naminės antys, tarytum patrauktos praskrendančio trikampio, sujunda nevykusiai šokuoti nuo žemės. Laukinis šūksnis sužadina jose kažkokias laukinumo liekanas. Ir štai naminės antys valandėlę pavirsta paukščiais keleiviais.

Štai jų bukose galvutėse, kuriose telpa tik niekingi klanų, sliekų ir paukštidės vaizdiniai, išsiskleidžia kontinentų erdvės, jūrų geografija, padvelkia platybių ir tolių vėjai.

Šis paukštis nė manyti nemanė, kad jo smegenys gali sutalpinti tokią gausybę visokiausių stebuklų, ir štai jis ima plasnoti sparnais, paniekina grūdus, paniekina sliekus ir trokšta tapti laukine antimi.

Bet dar ryškesnis pavyzdys – gazelės: aš auginau jas Žiubi forte. Visi mes ten auginome gazeles. Laikėme jas vielų tinklo aptvare, atvirame ore, nes gazelėms reikalingas vis šviežias, tekantis oras, ir jos labai opios.

Jas tik visai jaunas pagavus, galima išlaikyti, ir jos netgi įpranta imti maistą iš žmogaus rankų. Jos leidžiasi glostomos, savo drėgnomis nosytėmis baksnoja į delną.

Imi manyti, kad jas prisijaukinai. Manai, kad jau apsaugojai nuo to neaiškaus liūdesio, kuris jas taip tyliai ir graudžiai numarina…

Bet štai kurią nors dieną jūs pastebite, kad gazelės stovi, ragelius įrėmusios į aptvarą, skiriantį jas nuo dykumos. Jas traukte traukia tenai. Jos dar nė pačios nežino, kad nori nuo jūsų pabėgti.

Ką tik išgėrė pieną, kurį joms atnešėte. Jos dar leidžiasi glamonėjamos, dar baksnoja nosytėmis jums į delną… Bet, vos tik jas paleidę, pastebėsit, kad jos laimingos vieną kitą kartą liuoktelės ir beregint vėl sugrįš prie aptvaro tinklo.

Ir jei jūs nesikišite, tai jos, nė nemėgindamos kliūties įveikti, beviltiškai nuleidusios prieš ją galvas, įrems į aptvarą ragelius ir taip stovės tol, kol išgaiš.

Gal tai jų poravimosi metas, o gal tai atgimęs troškimas skrieti per dykumą pašėlusiu greičiu? Jos to nežino. Jų akys dar nebuvo atsivėrusios, kai jas mažytes sugavome. Joms dar nepažįstama nei dykumos laisvė, nei patinėlio kvapas.

Bet jūs gi daugiau išmanote už jas. Jūs žinote, ko jos ieško: tik dykumos platybėse jos gali visiškai atsiskleisti. Jos nori būti gazelės ir šokti gazelių šokį. Jos nori dumti trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu ir tai šen, tai ten stryktelti į šoną, tarsi tose vietose liepsna būtų plykstelėjusi iš smėlio.

Ką reiškia šakalai, jei gazelių tiesa – ragauti baimės, kuri jas verčia nertis iš kailio ir šokti kuo aukščiausius šuolius! Ką čia reiškia liūtas, jei gazelių tiesa – žūti saulėkaitoj nuo jo letenos smūgio!

Žiūrite į jas ir mąstote: štai jas kankina liūdesys. Liūdesys – tai troškimas kažko… Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.

Na, o mums, ko trūksta mums?

Ištrauka: Antoine de Saint-Exupery (2008). Žemė žmonių planeta. Kaunas: Trigrama. 173-174 p.

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!