Hands gesturing thumbs up and down in form of thought bubble
Foto: © Jutta Kuss/Corbis

Jūs mylite žmones, su kuriais jūs negalite būti “labai”…? “Labai” aistringais, “labai” tyliais, “labai” atvirais, “labai” ryškiais, “labai” gyvais? Jums patinka situacijos, kai jums reikia, taip, būtent – reikia, pamiršti save, sulaikyti savo jėgą ir beveik nustoti kvėpuoti?

Kad vyktų verslas, kad uždirbtumėte pinigų, neprarastumėte veido, užaugintumėte reputaciją, atrodytumėte nepažeidžiami. Žinoma, jums nepatinka, bet kuriate jas kiekvieną dieną. Arba dažnai…

Ir kaip jums toks sėkmingas gyvenimas pusiau kvėpuojant? Gyvenimas su chronišku saviraiškos bronchitu, su nuolat kosulio kamuojama savirealizacija? Gyvenimas su motyvacija, tvirtai įsikibusia į racionalaus proto pažadus. Kaip?

Kažkada jūs buvote vaikas. Prisimenate? Vaikas dar nežino, kad galima bendrauti pusbalsiu, „trim dugnais“, „dviem prasmėm“. Jis tiesiog gyvena, kvėpuoja, maivosi, juokiasi, pučiasi. Jis nežino, ką reiškia bendrauti protu, o ką – širdimi. Jis leidžia dieną, klausydamas savo pojūčių, o ne žiūrėdamas į planą. Ir jeigu jam su kuo nors tvanku, jis nesiliauja kvėpuoti, o tiesiog pabėga, mušasi arba verkia.

Kai jūs buvote vaikais, jūs nebijojote pakliūti į spąstus, nugriūti, suklysti ir, užsiropštę į aukštą kalną, svajojote įveikti kitą – dar aukštesnį. Ir dar aukštesnį. O dabar jūs taupote jėgas ir skrupulingai apskaičiuojate kiekvieną jausmų judesį.

Vaikas visada “labai”. “Labai” nuoširdus, “labai” garsus, “labai” patiklus, “labai” žaismingas, “labai” GYVAS…Bet šiandien jūs neprisimenate, kaip būti “labai”? Jūs sužinojote, kaip teisinga, kaip reikia, kaip būtina. Jūs prisimenate, kaip pavojinga būti “labai” gyvu. Nes tada į jus nežiūrės rimtai. Nepriims į savo tarpą tie, kurie jau seniai ne “labai”, bet aukštose pozicijose. Jūs atskirti. Nuo savo jėgos. Savo jausmų. Nuo gyvenimo skonio, kuris užpildo gyvybe būtent jus. Jūs atsisakėte būti “labai” savimi. Jūs ištreniravote savo protą virtuoziškai slėpti, o ne išreikšti save. Kam?

Vardan ko verta gyventi puse jėgos, kvėpuoti vienu plaučiu, šypsotis puse lūpų? Nemažinti atstumo, nuolat turėti daug kontaktų ir taip retai susitikimus, nuo kurių darosi šilta ir platu viduje. Nejaugi komfortiška savimeilės sofa ir prestižinis saugumo kostiumas – tai viskas, ko esate verti, ką leidote sau, kai suaugote? Kodėl jūs bijote būti “LABAI”?
.
Iš A. Uspenskaja knygos “Amžinybės Vitražai”
Vertimas: Ilona Tamošiūnienė / sakubona.lt
.
Apie visa tai…ir dar daugiau << Praktinis seminaras „Savęs pažinimas: AŠ ir NE AŠ“ >>

loading...