Kodėl jaučiuosi taip, tarsi visi kiti matytų kažką, ko nematau aš?

1

as-ir-pasaulisKlausimas:

Sveiki. man 17 metų. Esu vienturtė. Jau labai seniai viena mintis/jausmas man neduoda ramybės… Tai tęsiasi, kiek aš prisimenu, nuo pačios paauglystės pradžios. Tas jausmas, tarsi visi kiti yra pasiekę kažkokį aukštesnį lygį…O aš ne. Tai mane gniuždo, bet tuo pačiu ir skatina, galbūt net verčia ieškoti atsakymo, kodėl taip yra ir ką man reikėtų daryti? Suprantu, kad tai gali būti skurdumo, mano šeimos, aplinkos bloga įtaka, močiutės, su labai sunkiu charakteriu ir sugadintais nervais, kuri mane, galima sakyti, užaugino. Taip pat tai gali būti nepasitikėjimo savimi, ar prastos savigarbos padarinys… bet visa tai mano nuomone, yra uždaras ratas. Mano klausimas, į kurį noriu jūsų atsakymo, yra kodėl jaučiuosi taip, tarsi visi kiti matytų kažką, ko nematau aš?

Bėja

Atsakymas:

Sveika, Bėja. Skaitydamas Tavo laišką, prisiminiau savo paauglystę. Vėlais vasaros vakarais, gulėdamas savo lovoje prie atviro lango ir klausydamasis tyliai grojančio Hagos radijo, įsivaizduodavau, kad ten, kažkur, mano bendraamžiai yra daug laimingesni, negu aš. Įsivaizduodavau juos besilinksminančius, šokančius, reikšmingus, reikalingus vienas kitam, gražius ir laimingus…Tais vakarais jaučiausi vienišas ir nesuprastas, kitoks, negu visi. Atrodo, kad panašiai jautiesi ir Tu?

Tik daug vėliau supratau, jog jaustis kitokiu – natūralu. Kad taip ir turi būti, nes negali būti antro tokio kaip aš, kad kiekvienas iš septynių milijardų Žemės gyventojų yra unikalus ir nepakartojamas, vienintelis toks.

Būdami unikalūs, mes ir pasaulį matome savaip – tik taip, kaip mes sugebame. Todėl negalime iki galo suprasti svetimo skausmo ir svetimo džiaugsmo, svetimos kančios ir svetimos laimės. Kaip ir kiti negali pajausti to, ką jaučiame mes. Neatsitiktinai žydų šventuose raštuose rašoma, kad daiktus matome ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame patys. Nes vienintelė mums pavaldi tikrovė yra vidinė.

Kodėl anksčiau to nejautei? Nes žmogus negimsta su brandžia psichika. Auga ne tik žmogaus kūnas, bet ir mąstymas. Lygiai taip, kaip išmokstama vaikščioti, kalbėti, skaityti ir rašyti – lygiai taip išmokstama ir mąstyti, suvokti save. Ir taip, kaip vaikas negali išmokti vaikščioti tol, kol nesustiprėja jo kojų raumenys, taip ir suvokti save bei kitus mes negalime, kol atitinkamai nesubręsta mūsų psichika.

Paauglystė tuo ir skiriasi nuo vaikystės, kad užauga ne tik kūnas – tuo pačiu pasikeičia ir psichinės galimybės. Mes pajaučiame, kad galime daryti tai, apie ką anksčiau net neįsivaizdavome. Galime lyginti save su kitais, galime kurti hipotetines situacijas ir jas analizuoti, galime projektuoti save ateityje, galime skirti dėmesio ir kitiems, galime suvokti savo vidų ir suprasti savo išskirtinumą. Būnant paaugliais, mums labai patinka tai daryti – todėl taip intensyviai save analizuojame, atrasdami savo pliusus ir minusus, savo privalumus ir trūkumus, savo silpnybes, savo poreikius, savo gebėjimus, savo talentus. Ieškodami ir palengva atrasdami tikrąjį Save.

Kažkada seniai seniai gyveno pieštukų meistras. Vieną dieną, prieš įdėdamas pieštuką į dėžutę, jis atidėjo jį į šalį ir pasakė:

Yra penki dalykai, kuriuos tu turi žinoti prieš tai, kai aš paleisiu tave į pasaulį, Visada juos atsimink, ir tapsi pačiu geriausiu pieštuku pasaulyje.

  • Pirma, tu galėsi parašyti daugybę stulbinančių dalykų, bet tik tuo atveju, jei leisi kažkam laikyti tave savo rankose.
  • Antra, kartkartėm turėsi iškęsti skausmingą drožimą, bet tik tam, kad taptum geriausiu pieštuku.
  • Trečia, tu turėsi galimybę ištaisyti klaidas, kurias padarei.
  • Ketvirta, pati svarbiausia tavo dalis visada bus tavo viduje.
  • Ir penkta, ant kokio paviršiaus tave benaudotų, tu visada turi palikti savo pėdsaką. Nepriklausomai nuo tavo būsenos, tu turi tęsti rašymą.

Lygiai taip ir Tu, Bėja, turi žinoti savąsias tiesas:

  • Pirma, Tu galėsi atlikti savo gyvenime daugybę puikių dalykų, jei tik leisi savajam Aš vesti tave per gyvenimą, o kitiems žmonėms – pažinti save ir savo privalumus.
  • Antra, Tu susidursi su daugeliu problemų ir kai kurios iš jų bus labai skausmingos. Bet jos reikalingos tam, kad Tu taptum stipresne.
  • Trečia, Tu galėsi ištaisyti klaidas, kurias padarei arba galėsi iš jų „išaugti“.
  • Ketvirta, Tavo pati svarbiausia dalis visada bus Tavo viduje.
  • Penkta, kas Tu bebūtum, kur Tave benublokštų gyvenimas, visada ir visur turi palikti savo pėdsaką. Pasistenk, kad jis būtų kuo ryškesnis.

Psichologas
Arūnas Norkus

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Ir aš taip pat jaučiausi. Ir man atrodė, kad visi kiti žino kažką, ko nežinau aš, ir bendraamžiai atrodė geresni, ir protingesni. Ir mane užaugino seneliai. Kol užaugau, išaugau paauglystę, taip pat patyriau daug išgyvenimų, buvo daug bemiegių naktų analizuojant save ir ieškant atsakymų “Kas aš esu?”. Buvo sunku. Tačiau dabar, šiai dienai aš esu dėkinga už viską, nes dabar aš esu stipresnė už tuos, kurie “tada” atrodė brandesni, rimtesni, ir kaip tu sakai “žinantys, kažką ko nežinau aš”. Bet taip nėra, jie tik skuba užaugti, skuba tapti “asmenybėmis”. Viskas bus gerai. Svarbiausia neprarask savojo “aš”, nepasiduok aplinkinių įtakai, būk savimi ir šiuo momentu tiesiog plauk pasroviui. O gyvenimas yra gražus tuo, kad tu nežinai kokių iššūkių ir kokių nuostabių dalykų jis tau dar suteiks. Žinau, gal skamba kaip iš psichologijos vadovėlio, bet pasistenk į viską žiūrėti kaip į žaidimą, kai atlikus vieną užduotį, tu pereini į kitą lygmenį.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here