Ko gero, nerastume nė vieno žmogaus, kuris kuriame nors gyvenimo tarpsnyje ar esant tam tikroms situacijoms nebijojo tamsos. Pabaisos po lova vaikystėje, nemiga po siaubo filmo, įtartini krebždėjimai kieme, griaustinis, žaibas, lifte dingusi šviesa ir dar daugybė kitų su tamsa susijusių situacijų išgąsdinti gali bet kurį iš mūsų. Yra daug įvairių teorijų, kodėl bijome tamsos, tačiau kelios, pagrindinės jų, vertos didžiausio dėmesio.

13 May 2012 --- Close-up of eye with reflection of hazard symbol --- Image by © lucapierro/Corbis
Foto © lucapierro/Corbis

Tamsa – šviesos stoka. Pirmiausia, ką paveikia tamsa, yra mūsų regėjimas. O mūsų regėjimas yra viena iš svarbiausių juslių, kuri leidžia orientuotis aplinkoje. Ir štai tamsa „atima“ mūsų gerai išlavintą gebėjimą, jauseną ir palieka mus labiau pažeidžiamus bei su mažesniu kontrolės jausmu. Nesaugumas, įvairių daiktų šešėliai sintezėje su kažkada matytais vaizdiniais, girdėtais garsais, nugirstomis istorijomis gali išlaisvinti bet kurią vaizduotę ir kambarį pripildyti monstrų, vaiduoklių ar kitų būtybių.

Pažeidžiamumas genetiniu lygmeniu. Mokslininkai tiki, kad tamsos baimė atsiranda ne tik kai papuolame į tamsias patalpas ar vietoves, bet ir nuolat tūno mūsų organizme bei yra genetiškai užkoduota. Kaip taip gali būti? Gūdžiais akmens amžiaus laikais kada tik panorėję žmonės negalėjo užsidegti šviesos, nes elektros tuomet nebuvo. Tad žmogaus organizmas sukurtas taip, kad tamsa iškart signalizuotų apie pavojų ir įjungtų budrumą, kurio, tarkim, reikėdavo saugantis naktį laukinių gyvūnų ar priešų genties. Ir tokia išorinio pavojaus grėsmė yra reali, mat nustatyta, kad laukiniai žvėrys labiau linkę žmones pulti ne dieną, o nuo 18 val. vakaro iki saulėtekio (tas pats tyrimas atskleidžia dar vieną aspektą – kad laukiniai žvėrys dažniau suagresyvėja ir puola žmones veikiami pilnaties). Taigi nuo senovės laikų mūsų genuose užkoduota baimė tamsai galėjo padėti išgyventi pirmiesiems žmonėms ir atsirasti mums.

Mūsų pačių demonai. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje apie laukinių žvėrių atakas galime mažiausiai galvoti. Geriau atsigręžkime į šiandien dar pavojingesnius žvėris, kurie gyvena mumyse – mūsų asmeninius demonus, baimes. Šiuolaikinis gyvenimo tempas, dienos rūpesčiai ir stresas nukėlė miego pradžią į vidurnaktį ar dar toliau. O kol užmiegame, ilgai vartomės, galvojame apie įvairias problemas ir suaktyviname savo psichiką. Psichika suaktyvėja taip, kad „išlenda“ ir praeities, ir šiandienos baimės, nerimas, liūdesys ir visi kiti negatyvūs reiškiniai, kuriuos sustiprina nesaugumo jausmas tamsoje ir mes pradedame nerimauti dar labiau. Baugūs šešėliai tamsoje it pradeda koduoti nežinią ir baimes dėl ateities.

Taigi nebijokite bijoti tamsos, nes tai normalu ir bendražmogiška. Jei sunku užmigti, paskaitykite gerą literatūros kūrinį arba pasilikite blausią naktinės lempos šviesą.
.
Pagal: dailytexanonline.com
Parengė: vlmedicina.lt

loading...