Kodėl žmogui yra reikalingas sportas?

1

Prieš keletą metų nuvykęs į Italijos Bolonijos miestą, vaikštinėjau po apleistą rajoną, kur mano dėmesį patraukė ant sienos nupieštas didžiulis graffiti piešinys. Jame buvo pavaizduota žmogaus evoliucija: nuo beždžionės iki pirmykščio žmogaus ir nuo pirmykščio – iki dabartinio žmogaus. Piešinio viduryje buvo pavaizduotas stačiasis žmogus (Homo erectus), sugebėjęs atsitiesti ir atsistoti ant dvejų kojų, išdidžiai persimetęs per petį ietį ir plačiai besišypsantis. Paskutinėje piešinio figūrėlėje buvo nupieštas prie kompiuterio palinkęs žmogus, kažkuria prasme sugrįžęs į evoliucijos pradžią.

evoliucija

Nežinau, kiek laiko stovėjau prie to piešinio, bet tada turbūt pirmą kartą susimąsčiau, kur link žmogus save nuvedė. Skaudžiausia, kad net ir tada, kai žmogus suvokia, jog kažkas yra ne taip, kad tas būvis, kuriame jis būna, nėra tikras, jau nebebūna kito kelio atgal, arba tas kitas kelias būna pernelyg destruktyvus. Todėl norėdamas išgyventi, norėdamas atskleisti savo autentiškumą, žmogus renkasi tas veiklas, kuriose jis iš dalies galėtų būti tuo, kuo yra, tuo, kuo norėtųsi būti. Viena iš tokių veiklų yra sportas.

Vis dažniau yra pastebima tendencija, kad jauni vyrai ir moterys, sulaukę 30 – 40 metų amžiaus, pradeda užsiiminėti kokia nors sporto šaka, o atostogos neretai yra praleidžiamos maratono trasoje arba kopiant į dar vieną kalno viršūnę. Kas gi nutinka žmogui, jog jam ateina poreikis judėti, noras patirti prakaito skonį, o kartais net ir skausmą? Kas verčia žmogų kopti į kalnus, rizikuojant savo gyvybe? Norėjimas palaikyti gerą fizinę savijautą? Galbūt. Bet turbūt  tame slepiasi ir kur kas gilesnės priežastys. Bandydamas ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, pasitelksiu tris teorijas: homeostazės koncepciją, Viktoro E. Frankl’io tezes bei Geštalto terapijos požiūrį. Šios teorijos yra ir kažkuo panašios, bet tuo pačiu ir skiriasi viena nuo kitos.

Galbūt taip yra todėl, kad nėra vieno teisingo atsakymo, kaip ir vieno teisingo kelio, nes teisingi ir tikri atsakymai slepiasi mūsų viduje.

Homeostazės koncepcija sporte

Édouard Claparède – šveicarų kilmės neurologas ir vaikų psichologas teigė, kad poreikis yra pusiausvyros sutrikimo išraiška, o jo patenkinimas – pusiausvyros atstatymo ženklas. Kitaip tariant, žmogus yra būtybė, turinti poreikių ir siekianti juos patenkinti tam, kad išvengtų įtampų, t.y. išlaikytų arba atkurtų vidinę pusiausvyrą. Ši teorija remiasi homeostazės koncepcija, perimta iš biologų, kurie šiuo žodžiu apibūdina žmogaus organizmo poreikį palaikyti pastovią ir idealią organizmo vidinę būseną bei tokiu būdu atstatyti sutrikusią pusiausvyrą. Taigi remiantis šia teorija galima būtų teigti, kad kažkoks poreikis mūsų gyvenime yra nepatenkintas, todėl kaip vieną iš šio poreikio patenkinimo būdų mes renkamės sportą.

Pabandykime pasižiūrėti kaip tai atrodytų realiame gyvenime. Įsivaizduokime žmogų, kuris jau keletą metų kiekvieną rytą eina į darbą, susitinka su klientais, kalba apie dalykinius reikalus, vakare grįžta į namus, kur jo laukia vakarienė, televizorius, šeimyniniai klausimai bei pasiruošimas rytdienai – tokiai pačiai kaip jau praėjusi diena. Ir taip slenka savaitės, mėnesiai, metai… Galiausiai žmogus pradeda justi įtampą, jaučia, kad „kažkas“ yra ne taip. Tas „kažkas“ kelia sumaištį jo viduje. Žmogus jaučia, kad gyvenime reikia permainų, jog reikia kažką keisti. Būtent tokiu gyvenimo laikotarpiu žmogus ir nusprendžia pradėti bėgioti, plaukioti, mėtyti ar spardyti kamuolį.

Vikoro E. Franklio tezės

Viktoras Franklis austrų gydytojas psichiatras – psichoterapeutas (suformulavęs vienos iš psichoterapijos mokyklų logoterapijos pagrindus) 1972 m. Miunchene skaitytame tarptautiniame moksliniame simpoziume, skirtame Olimpinėms žaidynėms, pateikė savo keturias tezes:

1. Žmogus ne tik nesiekia bet kokia kaina išvengti įtampos, jam jos tiesiog reikia. Viktoro Franklio nuomone, ne tik per didelė apkrova gali sukelti sveikatos negalavimus, bet ir per mažas jų stygius. Žinomas psichoterapeutas šioje vietoje patikslina, kad žmogui reikia tam tikros, sveikos bei dozuotos įtampos, kuri tvyro tarp jo ir prasmės (logoterapijoje didelis dėmesys skiriamas žmogaus prasmės paieškoms).

2. Žmogus savo ruožtu ieško įtampos bei prasmingų uždavinių, galinčių sukelti “sveiką įtampą“. Šiame ieškojimo etape, žmogus pradeda domėtis senais ar naujais pomėgiais, pradeda ieškoti srities, kurioje galėtų patirti “sveiką įtampą“.

3.Viktoro E. Franklio nuomone, žmogus patiria per mažai įtampos bei palyginti su ankstesnių kartų žmogumi išvengia daugybės vargų ir įtampų. Šioje vietoje reikėtų nepamiršti, kad pranešimas buvo skaitomas 1972 metais. Kaip yra su mūsų dienų žmogumi? Ar mes iš tiesų patiriame per mažai įtampos? Manau, kad, priešingai – dabartinis žmogus jos patiria nepaprastai daug. Tačiau nederėtų visiškai atmesti šios V.Franklio tezės. Galbūt derėtų ją patikslinti, kad šiandienos žmogus per mažai patiria jam prasmingos įtampos, kuri būtų JO įtampa, o ne įtampa ateinanti iš išorės, su kuria susiduriama kasdienybėje. Šioje vietoje prieiname prie paskutinės tezės.

4. Pats žmogus sukuria įtampą. Taigi žmogus susikuria reikiamą įtampą, pareikalauja iš savęs kokio nors laimėjimo, neretai ir atsižadėjimo. Jis susikuria ne tik dirbtinius sunkumus, bet ir dirbtina būtinybę: šiais laikais kai bemaž nereikia vaikščioti, lipti laiptais, žmogus sumano kopti į kalnus. Jam nebereikia karstytis medžiais, bet jis užsigeidžia karstytis uolomis. Supamas gerovės jis savanoriškai ko nors atsižada, dirbtinai ir tyčia susikuria sunkias aplinkybes. Pačiame gerovės visuomenės centre jis pradeda gyventi asketišką gyvenimo būdą, sportas tampa pasaulietiška askeze.

Geštalto terapijos požiūris

Mes dažnai atrandame problemų sprendimo būdus, pasitelkdami kitus kompensacijos būdus, kurie mums padeda atitolti nuo savo problemų.Geštalto terapijoje yra žinomas „defleksijos“ terminas, kuris apibūdina unikalų (dažnai nesąmoningą) žmogaus kontaktavimo stilių su aplinka, kurio metu žmogus vengia tiesaus kontakto, nukreipdamas energiją į kitą aplinkos objektą – pakaitalą. Tokiu būdu yra ne tik sumažinama tiesioginio kontakto galima neigiama energija (pvz.: agresija), bet tuo pačiu ji yra “nudrenuojama” į kitą pakaitalą. Šiuo atveju, tuo pakaitalu tampa sportas. Daugeliu atveju sportas ar kita panaši veikla (pvz.: azartiniai žaidimai) tampa puikia priemone išreikšti savo tikrąjį „Aš“, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ribojamas kasdieniniame gyvenime. Pvz.: kasdieniniame gyvenime žmogus yra lėtas, iš pažiūros nepasitikintis savimi, labiau linkęs nusileisti, tačiau krepšinio aikštelėje jis tampa kardinaliai kitas žmogus – greitas, staigus, agresyvus, pasitikintis savimi. Taip atsitinka todėl, kad žmogus neišreiškia savo tikrojo „Aš“ kasdienybėje (emocijų, spontaniškumo), todėl jis nesąmoningai ieško būdų, kur būtų galima „save padėti“ kitoje erdvėje, kitame „pakaitale“. Šiuo atveju sportas tampa puikia legalia priemone parodyti savo tikrąjį „Aš“ bei tokiu būdu atpalaiduoti pasireiškiantį nerimą.

Apibendrinimas

Sportas yra tik viena iš daugelio veiklų, kurias renkasi šių dienų žmogus.  Tačiau kyla klausimas, ar tas poreikis “įlįsti ” į tam tikrą veiklą yra padedantis save reabilituoti būvis, ar tik vėl – dirbtinas ir eilinis bandymas save apgauti? Tik atsakę į šiuos klausimus ir tik būdami sąžiningi patys prieš save, suprasime, ar ši veikla yra būdas išreikšti savo tikrąjį “Aš”, ar tai tik dar vienas pabėgimas nuo savęs, sviedžiantis atgalios su visa negatyviąja jėga į tą būvį, kuriame mes daug metų būname.

Su įtampa galima susidoroti tik tai dviem būdais: jos neprisikaupti arba ją tinkamai iškrauti. Neabejotinai sportas pasitarnauja antruoju atveju, tačiau pilnavertį funkcionavimą gali užtikrinti tik visapusiškas savęs pažinimas.

Naudota literatūra:
Žmogus prasmės akivaizdoje, Viktor E. Frankl, 2010, Katalikų pasaulio leidiniai

Laurynas Urbšys
www.psichoterapijoskabinetas.lt

Dalintis:

1 COMMENT

Comments are closed.