Kodėl jaučiame kaltę?
5 (1)

Kad ir kokia kaltė būtų nemaloni ar slegianti, kad ir kaip nesinorėtų žiūrėti į jos pusę, visgi verta apie ją kalbėti. Žinoma, galima ir nežiūrėti, bet tai, kad mes kažko nematome, nereiškia, kad tai neegzistuoja.

Apie tai, kad kaltė – destruktyvi, griaunanti emocija, rašiau ankstesniame straipsnyje “Atsakomybė ir kaltė”. O šiandien noriu aptarti esmines priežastis, sukeliančias kaltės jausmą. Kadangi ir priežasčių yra ne viena, ko gero bus dar keli rašinėliai. :) Taigi…

Daugelį mūsų išgyvenimų, tame tarpe ir kaltę, sukelia ne kas kita, o mūsų požiūris ir įsitikinimai apie tai, koks turi būti gyvenimas, kokie turi būti žmonės ir koks turiu būti aš. Klausimas “Koks?” iš esmės yra klaidingas, bet…apie viską iš eilės.

Visų pirma, pasižiūrėkime į pagrindinius, glaudžiai susijusius įsitikinimus, kurie sukelia stiprų kaltės išgyvenimą ir įsuka mus į nesibaigiančios kaltės ratą.

Visų pirma, tai – gilus tikėjimas tuo, kad :

  • Praeityje padariau kažką, ko neturėjau padaryti (arba nepadariau kažko, ką turėjau padaryti).
  • Jeigu aš tai padariau, vadinasi esu “blogas žmogus”. O įsitikinimas savo “blogumu” ir yra viena pagrindinių kaltės priežasčių.

Taigi, viskas prasideda nuo galvojimo, kad praeityje padarėme kažką, ko neturėjome padaryti (arba nepadarėme to, ką turėjome padaryti). Įdomu yra tai, kad vieni įvykiai mums sukelia tiesiog sveiką apgailestavimą, o dėl kitų įvykių mes išgyvename kartais net ir labai stiprią kaltę. Kodėl gi skiriasi mūsų vertinimai ir reakcijos į įvairias situacijas?

Apgailestavimas kyla tuomet, kai mes suvokiame, kad be jokio reikalo pasielgėme su savimi ar kitu žmogumi netinkamai ir toks elgesys prieštarauja bendroms vertybėms ar moralės suvokimui, bet tai mums nesukelia jokių minčių apie mūsų “blogumą”. Apgailestaujame tuomet, kai įvykis nepaliečia mūsų vidinių klodų ir mes vertiname tik savo elgesį, o ne save kaip asmenybę. Tokiu atveju mes tiesiog pasistengiame ištaisyti tai, ką galime ištaisyti, ir kartais tai gali būti tiesiog nuoširdus atsiprašymas.

Ir visai kita istorija piešiasi tuomet, kai yra užkabinami gilieji mūsų sluoksniai, ir vienas iš jų – REIKŠMINGUMAS. Tuomet kaltės išgyvenimas – neišvengiamas. O kas gi tas REIKŠMINGUMAS? Ši tema reikalauja praktinio darbo ir jai daug dėmesio skiriama seminaruose, todėl čia – tik esmė. Tad…

Reikšmingumas – tai “drakonas”, ryjantis mūsų energiją. Tai – viena iš automatinių programų, rodančių mums gyvenimą tam tikru rakursu, kontroliuojančių mūsų mąstymo būdą, sprendimus ir veiksmus. Tai – automatiškai veikiantis mechanizmas, valdantis mus tol, kol jo nematome. Ir kai mūsų reikšmingumas realizuotas – viskas puiku, bet kai jis lieka “be maisto” – mūsų galvoje ima zyzti įkyrios mintys apie tai, kad mes “kažkokie ne tokie”, atsiranda nepasitenkinimas savimi ir labai dažnai – stiprus kaltės išgyvenimas.

Paprasčiausias būdas pamatyti savo reikšmingumą – atsakyti į klausimą “Kokiu man svarbu būti kitų žmonių akyse?”. Tam yra sukurtos paprastos ir efektyvios technikos, naudojamos seminare. Tačiau, jeigu būsite labai labai labai atviri su savimi, pamatyti reikšmingumą galėsite ir patys. Nors dažniausiai jis moka vikriai pasislėpti, pabėgti ir likti nematomu, bet pamėginkite atsakydami į aukščiau pateiktą klausimą.

O toliau – apie itin paplitusį ir daug kam pažįstamą reikšmingumą “Būti geru žmogumi”. Su tam tikrais atspalviais ir niuansais, bet jis būdingas daugeliui žmonių.

Koks gi yra tas “geras žmogus”? Faktas: jeigu grupė žmonių sudarytų sąrašą savybių, kurios daro mus “gerais žmonėmis”, tie sąrašai skirtųsi, kartais ir labai stipriai. “Geras žmogus – ne profesija”, – linksmai sakydavo vienas bičiulis, išgirdęs šį apibūdinimą. Ir jis buvo teisus, nes “geras žmogus” tai lyg ir JOKS…juk nuomonių šiuo klausimu yra lygiai tiek, kiek svarstančių apie tai. Bet nepaisant šių visų skirtumų, daugumos žmonių sąmonės gelmėse gyvena ši “gero žmogaus” etiketė, grojanti pirmuoju smuiku ir diktuojanti savo sąlygas.

Taip, mus nuo vaikystės mokė būti gerais vaikais – geromis mergaitėmis ir gerais berniukais, bet…labai retas prie šio reikalavimo pridėjo instrukciją, tiksliai aprašančią kas tai yra ir kaip juo būti. O mes ir neklausėme. Bandymų keliu ir visom išgalėm bandėme įtikti tiems, kurie mums buvo svarbūs, ir mes norėjome, kad jie mus mylėtų. Kartais sekėsi geriau, kartais visai nesisekė, bet mes stengėmės. Stengėmės įrodyti, kad mes verti “gero žmogaus” titulo, mes verti meilės, bet kad ir kiek pastangų dėjome, mums taip ir nepavyko tapti “tobulais”, o pojūtis, kad esam “ne visai geri” susiliejo su mūsų pačių šešėliu ir tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. “Geras žmogus” – tai automatinė programa, valdanti mūsų gyvenimą ir dideliais kąsniais ryjanti mūsų energiją, žudanti tikslus, svajones ir…mūsų laimę. Siekdami atitikti visiškai išplaukusius ir nuolat kintančius reikalavimus, mes jaučiamės nelaimingi, nes būti “geru žmogumi” – nepasiekiamas IDEALAS, o bėgdami paskui susikurtą miražą, mes gyvename nevilties ir nuolatinio nepasitenkinimo savimi būsenoje, jausdami kaltę dėl to, kad vis dar esame “nepakankamai geri”, elgiamės “nepakankamai gerai” ir apskritai… Ko gero, verta paminėti, kad pats savaime pojūtis, jog “esu nepakankamai geras” gali būti konstruktyvus ir skatinantis augti, siekti aukštesnių tikslų, jeigu jis priimamas kaip faktas ir yra pagrįstas aiškiais argumentais, be jokio emocinio fono. Deja, bet taip būna retokai, o dažniausiai šis pojūtis virsta tikėjimu, kad “esu blogas”, apsipina kaltės voratinkliu ir sustingdo gyvenimą kančioje.

Ką gi daryti?

1. Visų pirmakeisti savo įsitikinimus, pradedant nuo pirmojo “padariau kažką ne taip (ar nepadariau kažko)”. Vienas paprasčiausių būdų, kurį kažkada atradau, naudojau ir naudoju darbui su įvairiausiomis situacijomis – “minčių dienoraštis”. Patogiau tai daryti lentelės forma, bet čia man nepavyksta jos „nupiešti”, tad pamėginsiu surašyti (pateiktas pavyzdys – visiškai banalus, bet turėtų padėti lengviau įsivaizduoti, apie ką kalba). :)

I skiltis. Situacija. Aprašykite situaciją, dėl kurios jaučiate kaltę. Pvz. Susitarėm su drauge eiti į kiną. Prieš išeidama iš namų, pradėjau skaityti šį straipsnį ir nepastebėjau, kad vėluoju į autobusą. Į kiną mes nenuėjome ir draugė supyko.

II skiltis. Ką jaučiu? Įvardinkite jausmus, kurie kyla, galvojant apie situaciją. Pvz. Man liūdna, kad draugė supyko, jaučiuosi kalta.

III skiltis. Kokios jūsų mintys sukelia kaltės jausmą? Surašykite visas mintis, kurios sukelia įvardintus jausmus. Pvz. Aš visada viską sugadinu, esu kažkokia nevykus.

IV skiltis. Racionalios mintys. Atraskite būtent jums svarių argumentų, įrodančių, kad anksčiau parašytos mintys yra klaidingos. Šiais argumentais turite tikėti patys. Pvz. Tikrai ne viską ir ne visada sugadinu. Dažniausiai aš nevėluoju, o šis kartas – tikrai išimtis. Ir aš nuoširdžiai jos atsiprašiau, bet kol kas ji negali manęs suprasti.

2. Pamatyti, kokį reikšmingumą jūs ginate. Šis energijos vagišius praranda savo galią tuomet, kai jį stebite, matote ir pradedate valdyti, o negaudamas maisto, jis palengva sunyksta.

3. Dirbant su mentaline dalimi, siūlau prijungti ir energetines praktikas-meditacijas, kurios padės išsivalyti metų metais kauptą šiukšlyną. Būkite atidūs pasirinkimuose. Rekomenduoju tik tai, ką praktikuoju pati ir kas tikrai efektyvu mano gyvenime. Žr. naudingose nuorodose.

Ilona Tamošiūnienė | drasagyventi.lt
Iliustracija: Jaredd Craig / Unsplash

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.