KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?
3.7 (9)

Asmeninė patirtis, sukaupta ir perduota informacija, užrašyta šiame straipsnyje gali būti įvardijama kaip esė. Susikaupė rinkinys informacijos, kurią nutariau parašyti. Šio teksto tikslas aiškiai įsivardinti ir apibrėžti sau kodėl aš atsuku nugarą šiai religinei organizacijai, o taip pat pasidalinti tuo su kitais. Ypač su tais, kurie yra prisirišę prie sektų, tačiau bijo, nežino ir neturi galimybių kažką keisti. Tiems, kurių artimieji įsitraukę į kokią nors sektą ir yra pasimetę, nežino kaip elgtis. Tikiu, jog šiame pasakojime atskleisiu tam tikras gaires už ko galėsite užsikabinti, o žmonės, kurie norėtų sužinoti ne tik mano asmeninę nuomonę ir patirtį, o taip pat kokiais šaltiniais rėmiausi darydamas išvadas, nieko nesu „pasikavojęs“, galiu pasidalinti šaltiniais anglų ir rusų kalbomis. Tačiau su šaltiniais tektų dirbti ir domėtis daugiau patiems. Čia įvadas į kritinį mąstymą.

Kaip aš susidūriau su šiuo judėjimu: kelių metų drama

Pirmą kartą su krišnaitų organizacija susidūriau žiūrėdamas per balkoną, būdamas vaikas. Kartas nuo karto, stovint balkone matydavau praeinantį ekstrevagantiškai apsirengusių, dainuojančių ir šokančių asmenų būrį. Tuomet man, vaikui, tai buvo egzotika su nukrypimu. Po daug metų, t.y. 2013 m. atradau ir ėmiau klausytis vieno laimės mokytojo, kaip save įsivardinęs, paskaitas. Sužinojau, jog jis remiasi krišnaitų religija. Kelis mėnesius tarsi išbadėjęs „ryjau“ jo audio įrašus, o tų pačių metų rugpjūčio paskutinę dieną apsilankiau „Goloka party“ renginyje, gavau vadinamus mala karolius, o maždaug po dviejų savaičių ėmiau praktikuoti krišnaitų maha mantrą meditaciją.

Maždaug porą metų skendėjau euforijoje. Juk sužinojau kaip iš tiesų reikia gyventi. Rodos įvyko stebuklas. Tačiau vėliau, bėgant laikui, kas rytą barbendamas lyg žirnius į sieną mantrą, lankydamasis užsiėmimuose ir šventėse, jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus saugu, skanu, gražu, išaukštinta, o kita vertus svetima ir dirbtina. Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje. Matyt todėl niekuomet nebuvau aktyvus šio judėjimo praktikas. Kartodavau mantrą kiek įstengiau, nors normos buvo 16 ratų kasdien, o tai trunka dvi, dvi su puse valandos per dieną.

2015 metais, būdamas ant euforijos bangos, „ala“ supratęs kaip reikia gyventi, intensyviai klausiausi vieno įtakingo, tuometinio bendruomenės nario įrašą „apie elitą, kontroliuojantį pasaulį“. Jis kalbėjo apie tai, kad popiežius Pranciškus, britų karališkoji šeima daro nusikaltimus. Negalėjau patikėti ką girdžiu. Nenorėjau, kad subyrėtų mano tikėjimas, todėl laikiau tai tiesa. Po įrašo dar ilgai negalėjau atsigauti, galvojau, nejaugi pasaulis iš tiesų toks „makabriškas“? Neturėjau patirties sąmokslo teorijų vertinime.

Po trijų metų praktikos pradėjau savęs klausti, kodėl užuot plėsdamas savo sąmonę, jaučiuosi priešingai, tarsi ją sodinčiau? Kodėl stengiuosi artėti prie Dievo, o jaučiuosi kaip akla avis būryje kitų panašių avelių? Bendruomenės lyderiai visuomet turi atsakymus į šiuos klausimus: „tai valymosi procesas“, „įdėmiau kartok džapą“, „padidinęs ratų skaičių nebenuleisk“, „daugiau tarnauk“, „nedaryk įžeidimų“. Teoriškai sutikau, tačiau praktiškai tai būdavo nieko nekeičiantis „sviestas sviestuotas“.

Dar, vienerius metus šiaip ne taip pratempęs praktiką, nustojau praktikuoti ir atsitraukiau. Viso šiame „šou“ prabuvau 4 metus (iki 2017 m. rudens), plius po pusantrų metų nutraukimo, pusę metų kaip svečias, draugas. Bendraudamas su bendruomenės nariais žmones gerbiau dėl to, kad jie stengiasi save keisti, tobulėti, nori būti pavyzdingais mokiniais. Nevengiau ir pastabų. Turbūt dažnai klausiama kodėl žmonės išėję iš organizacijos ją ima kritikuoti? Akivaizdu, kad gyvendamas atiduodi daug savęs organizacijos sistemai: perimi vertybes, pasaulėvaizdį, o vėliau sužinai, jog tai vienas iš populiariųjų kultų, išplitęs po visą pasaulį.

Žmogus, kuris palieka organizaciją ir kritikuoja, nedaro nieko blogo, jis saugojasi, antraip jis vėl gali į ją sugrįžti. Tai psichologinė savisauga. Žinoma tai neturėtų tęstis ilgai, tačiau kol „karšta“, nieko čia baisaus nėra.

Krišnaizmas man asocijavosi su transcendencija, tačiau pasigilinus daugiau apie šį judėjimą, faktai išstūmė transcendenciją lauk. Aš gilinausi ne tik iš dėdžių ir tetų patirčių pasakojimų, o rėmiausi moksline ekspertize, kaip dešifruojama iš psichologinės pusės kulto veikimo būdai ir nepaliekama vietos transcendencijai. Man „Harė Krišna“ judėjimas kaip kelias pas Dievą nebeegzistuoja.

ŽVILGSNIS PRO KRITINIUS AKINIUS IR ARGUMENTAI APIE ŠIOS ORGANIZACIJOS PLEIŠTĄ ŽEMĖJE

Žinau dėl ko žmonės patenka į kultines organizacijas ir išbūna ilgus metus, o gal net visą gyvenimą. Apie tai toliau ir pakalbėsiu. Pakalbėsiu kas man kliuvo, kodėl man atrodo, kad tai yra spąstai iš kurių išeiti be galo sunku. Kokie žmonės iš ten išeina. Kaip aš suprantu organizacijos veikimą, kokias pastabas turiu ir t.t.

Vidinė organizacijos virtuvė. „Ne pakankamai tarnavo“, „prisidarė įžeidimų“, „nesilaikė reguliuojančių principų“ ir dar krūva, kasdien sau skaitomų įžeidimų kartoja bendruomenės nariai. Jie gerai žino kodėl žmogus gali „pulti“. Pastaruosius argumentus pateikia tuomet, kai žmogus pasitraukia iš organizacijos. Pagal juos, puolęs žmogus, tas kuris išėjo iš jų matricos ir kuria savo nuosavą gyvenimo istoriją. Jiems atrodo, kad toks žmogus degraduoja ir kitą gyvenimą jau tikrai atgims gyvūnu. Organizacijai tai ne palanku, nes tikslas yra pasekėjų skaičiaus didinimas, o ne mažinimas. Juk guru turtuolių bendruomenėje tikrai yra?

Paminėsiu keletą potemių apie mokytojus, pasekėjus, dvasingumą ir materialumą, tarnystę, kaltės jausmą, mantrą. Čia surašysiu pastebėjimus, ko nemato žmonės arba nenori matyti. Kokie jie patys tampa.

Mokytojai

Guru dažnai skraido aukščiausios klasės lėktuvais, jiems renkama mokinių duoklė. Pasekėjų dažnai gali būti ir tūkstantis ar net du tūkstančiai. Atvykus guru į tam tikrą šalį, išnuomojami aukščiausios klasės prabangūs apartamentai ir neduok Dieve virtuvės indai naudoti „karmių“, kaip jie vadina pasauliečius. Visi reikalavimai yra materialistiški: nauji indai, patalynė, rankšluosčiai ir t.t. Jei tai būtų ne guru, viskas būtų tvarkoje, man irgi patinka prabanga ir švara, tačiau kam viso to reikia guru? Kam jam tiek pinigų, šlovės, jis juk atsidavęs Krišnai tarnas, kur dažnai cituojama, sakoma, kad jis yra tarno tarno tarnas? Niekuomet nesupratau šios akivaizdos.

Kai į „šventinę“ salę įžengia koks nors guru, ne retai sukeliamas didelis triukšmas ir nevegiama šlovės minutės su visa jėga trykštančiais šūksniais – ky džay, ky džay, ky džay. Tai šlovinimo žodžiai. Mokytojo kultas. Man atrodo, kad dvasingumas yra dažnai sukreivinamas kaip pasiteisinimas, kad aš atsakomybę savo perduočiau mokytojui, kad mokytojas persiima mano karmą, o visi dalykai turi prasmę. Aš tiesiog klausysiuos jo nurodymų, seksiu keturiais reguliatyviais principais ir kartosiu mantrą. O viskas kas vyksta tai ne be reikalo, reikia priimti kaip yra. Tavo vaiką skriaudžia mokykloje, priimk, nerandi darbo, priimk ir t.t. Tai saviapgaulė.

Pasekėjai

Žmogus, atėjęs į organizaciją pabėga nuo savęs, o vėliau, kadangi organizacija susijusi su Indija, jis taupo pinigus, kad nuskristi į Indiją tam, kad atrasti tai ko neturi savyje. Sakyčiau, kad tokiu atveju labiau pasiklysti nei atrandi ko ieškojai. Nukeliavimas į Indiją, nereiškia, kad tampi labiau dvasingas. Tai yra vienas iš būdų susireikšminti, lyginant su kitais žmonėmis. Iškeliausiu sau į Indiją ir tapsiu dvasingesnis, susiliesiu su dvasine energija ir pabuvosiu Krišnos žemėje. Toks dvasingumas leidžia jaustis labiau pasipūtusiu, išsiskiriančiu iš kitų. Atėjus į bendruomenę, į šeimą, tave pašlovina – sako, kad tu esi vienas iš tų 2 procentų susivokusių, o kiti neišmanėliai. Papeni tavo ego. Pasekėjai ypač agituojami, ir net neslepiama, kalbama viešai, kad reikia bendrauti su atsidavusiais, kurie vadinami „bhaktais“. Kuo daugiau bendrauti su savais ir kuo mažiau su ne bendruomenės nariais, nes tie kiti suklaidins, išves iš kelio ar dar ką padarys… Man tai atrodo absurdas.

Bendruomenės mistika

Pasekėjai, kurie plauna mokytojo kojas vėliau tą gėrimą išgeria, nes tai palanku. Palanku valgyti dvasinio mokytojo maisto likučius. Palanku lenktis dvasinio mokytojo lotoso pėdoms ir bertis sau ant galvos žemę, kurią palietė dvasinio mokytojo pėdos. Palanku artimuosius ir draugus, kurie valgo mėsą maitinti prasadu (Krišnai paaukotu vegetariniu maistu). Beje, Indijoje prasadas nėra tik vegetarinis maistas. Palanku platinti bendruomenės religines knygas ir grūsti jas kiekvienam sutiktam gatvėje arba vaikščioti po butus. Palanku ritualų metu dėvėti ritualinius rūbus. Nepalanku nenusilenkti dvasiniam mokytojui, nes keliausi į pragarą. Nepalanku nuogam maudytis, ir būtinai turi apsidengti gamče (rankšluostis) nes tai nepagarba vandens pusdieviui Varunai. Nepalanku degintis ir rodyti savo nuogą kūną saulei, nes tai nepagarba saulės pusdieviui Surijanarajanai. Nepalanku nusituštinus nenusimaudyti po dušu, nes po didelio reikalo užsiterši. Nepalanku valgyti mėsą, nes keliausi į žemesnes planetas arba sekančiam gyvenime atgimsi gyvūnu. Suprantu jei tai būtų menas, groteskas, kur derinama išmintis ir absurdas, tačiau tai daroma su žmonėmis. Įsivaizduokite iki kokio paranojiško lygio gali prieiti infantiliškas žmogus, kuris viskuo aklai patiki? Ne veltui kai kurie nesustoja nuo fanatizmo. Galima pagalvoti, kad jei nebūsi fanatikas, netobulėsi.

Aš galiu gerti gėrimą kuriuo buvo nuplautos švaraus Ganešo statulos kojos, tačiau nuo gyvo žmogaus, kad ir kas jis bebūtų, tiesiog negaliu. Aš nesuprantu kaip galima prie svetimų žmonių demonstratyviai lankstytis dvasiniam mokytojui? Aš niekada nesuprasiu kodėl aš turėčiau vonioje gėdytis ir nuo kažko slėpti savo kūną kai ir taip daug nuo vaikystės mums gėdos įskiepių įgrūsta? Saulės pas mus ne tiek ir daug, kad jos baidytis, todėl man atrodo, jog absurdas yra dangstytis ir slėptis nuo saulės, o neretai moterims, kurios dėvi sarį ir nori išsimaudyti jūroje gali būti tai pavojinga gyvybei. Tačiau ne, taisyklės svarbiau už gyvybę, „nusiraukim stogą“ vardan Krišnos. Įsitaisykim kiekviename biure, maitinimo įstaigoje, ir visur kur tik įmanoma dušus, nes nusituštinus, pagaminus maistą, reikia nusiprausti. Čia ne elementari higiena, čia nonsensas.

Dvasinis ir materialus

Organizacijoje dažnai materiją ir dvasią perskiria dualiai. Sutikčiau, kad egzistuoja išorė, kuri yra racionalumas ir vidus (iracionalumas), tačiau kita vertus man atrodo, kad ši realybė irgi yra dvasingumas. Ši realybė tikra, pamatuota, išjausta, o ana yra mistinė, slėpininga, klausimus kelianti, bet kad rūšiuoti atskirai dvasia ir materija nedrįsčiau, man tai pernelyg juoda, balta. Gyvenimą irgi galima vadinti dvasingumu, nes esame čia, šioje realybėje, o gyvenimas ir dvasingumas yra tapatu. Dvasingumas būdingas visiems žmonėms.

Tarnystė

Tarnystė, yra savaime suprantamas visuomeninis dalykas. Atliekant gerus savanoriškus darbus jautiesi pakylėtai. Bendruomenėje į tarnystės sąvoką įeina ne tik tvarkymasis, maisto gaminimas, statyba, renginių organizavimas, bet svarbiausia mantros kartojimas, dievybių garbinimas, knygų skaitymas, šventų vietų lankymas ir ne bet kokių, o kur Krišna apreiškė savo žaidimus ir t.t.

Jei neegzistuoja pastarieji minėti tarnystės variantai, tarnystė skaitosi ne pilna. Tai nėra atsidavimo tarnystė. Pasakysiu kaip aš įsivaizduoju tarnystę. Man tarnystė nėra prievarta, tarnystė yra savanoriškas pasiaukojimas, užuot laiką skiriant sau, laiką skirti kitiems ir didžiausia tarnystė yra ne mantros kartojimas, dievybių garbinimas, knygų skaitymas, šventų vietų lankymas, o tarnystė su gyvybe: žmonėmis ir gyvūnais. Tarnystė turėtų būti atliekama plačiu mastu, visoje Lietuvoje ir už jos ribų, o ne kažkokioje vienoje organizacijoje daug metų, kurioje gauni įvertinimus, palaikymą, gražius žodžius, kurie papeni tavo ego. Tarnystė man yra neatlygintinas darbas kur niekas net nesužino, kad tu tarnavai. Pavyzdžiui, renginio suorganizavimas, pagalba seneliams, invalidams ir t.t. Žmogus skiria savo brangų laiką, darbą ir daro tai savanoriškai. Štai kur man yra tikroji tarnystė.

Mano manymu, apčiuopiama ir naudą teikianti bendruomenės tarnystė, plačiu mastu yra kasdieniai vegetariniai pietūs už tikrai gerą kainą. Čia reikia prisiminti, kas su saiku tas sveika, nes galima lengvai padauginti. Tikinu, kad ten jokių narkotikų nėra, tik truputis „burtų“, nes prieš tai maistą valgė Krišna. Maistas jų tikrai kabliukas.

Kaltės jausmas 

Bendruomenėje egzistuoja vadinami keturi reguliuojantys principai:

Nevartoti mėsos, žuvies, kiaušinių;
Nevartoti alkoholio, tabako, juodos ir žalios arbatų;
Nežaisti azartinių žaidimų;
Neturėti nesantuokinių lytinių santykių, o lytiniai santykiai vaikams pradėti, ir ne bet kokiems, o Krišnos sąmonės.

Visi šie principai primena vaikų darželio arba paauglių taisykles, kurios riboja žmogų ir skiepija kaltės jausmą. Pavyzdžiui, atėjau į svečius ir labai mėgstu svogūnus ir česnakus, tačiau negaliu skaniai paruoštos burokėlių sriubos ar salotų valgyti su svogūnais ir česnakais, nes tai prieštarauja religiniams įsitikinimams. Mažiausiai kokią žalą gali padaryti ši priešprieša, sugadinti santykius, atstumti, o didžiausią – psichologinis kaltės jausmas prieš save patį. Tu gali nemėgti šių daržovių, tuomet tvarkoje, bet kas atsitiks jei kartą per mėnesį nors tu jų ir nemėgsti, suvalgysi svečiuose, jau nekalbu jei mėgsti? Tai įsitikinimai, kurie yra žemiau įsisamoninimo lygmens. Tai paranojiška.

Kalbant apie azartinius žaidimus, nesantuokinius lytinius santykius, tai yra visuotinės etikos ir moralės klausimai. Žmogus nėra primatas, nors ir panašus į šimpanzę, tačiau civilizuotas žmogus supranta ką tai reiškia. Nebūtina būti religingu, kad ribotum save šiose taisyklėse.

Mėsa, žuvis, kiaušiniai, alkoholis, tabakas, juoda ir žalia arbata. Esu įsitikinęs, kad viskas kas su saiku yra sveika. Bėda tame, kad žmogus turi biologinį mechanizmą ir psichoaktyvios medžiagos gali nugesinti tą saiką, tačiau tai vėlgi slypi psichologijoje, o ne religijoje. Žmogus psichologiškai susitvardęs ir laimingas išlaikys saiką ir pasirinks kiek jam ko vartoti, ką vartoti, su kuo, kada ir t.t. Nemanau, jog tai vėl galima religizuoti šiuos principus. Man be jokio primetimo nekyla pagunda vartoti tam tikrų išvardintų dalykų. Aš ir nevartoju.

Beje, pacituosiu ištrauką iš V. Sidorovo knygos „7 dienos Himalajuose“ (1989 m.): „Susilaikymas nuo mėsos geras dalykas, bet vegetarizmo, kaip ir hatha-jogos, negalima paversti savitiksliu dalyku. Jeigu reikalo esmė būtų atsisakyti nuo tam tikros maisto rūšies, dvasinio tobulėjimo uždavinys labai supaprastėtų. Tapai vegetaru, vadinasi tu – tobulas. Bet iš tikrųjų yra truputį kitaip, genijus ir piktatarybė – nesudarinami dalykai, o vegetarizmas ir piktadarybė, deja, lyg niekur nieko gali susiderinti žmoguje. Ir dar. Būti ar nebūti vegetaru gerokai priklauso nuo sąlygų, kuriomis tu gyveni, nuo aplinkybių kuriose tu atsidūrei. Vivekanada buvo griežtas vegetaras. Tačiau Amerikoje jis valgė jautieną. Nereikia būti dogmos vergu. O visa kita, kaip sakoma, susitvarkys savaime.“

Ir dar viena citata iš tos pačios knygos: „nepaisant induizmo tolerantiškumo ir pakantumo, nepaisant daugybės dievų ir dievaičių, jis svetimšalio atskirtas neperžengiama siena. Sakysim, jūs atlikęs tam tikrus ritualus, galite tapti budistu ar krikščionimi, o induizmo išpažinėju jūs negalite tapti niekada. Reikia gyventi taip (moko šios uždaros ir griežtų regioninių rėmų suvaržytos religijos išpažinėjai), kad būsimajame gyvenime jūs gimtumėte indais. Tada jūs tapsite induistais. Todėl šiuolaikinis krišnaitų judėjimas Europoje ir Amerikoje, vadinamas „Harė Krišna“, nelaikoma netgi ortodoksinio principo eretikų atplaiša. Jis yra iššūkis pačiam induizmo principui. Nieko, išskyrus neviltį ir patyčias, čia, Indijoje, jis nesulaukia.“ Apmąstymus pasidarykit patys.

Bendruomenėje būdingas dvasinio įšventinimo ritualas. Tuomet žmogus gauna dvasinį vardą ir prisižada laikytis 4 reguliuojančių principų bei kartoti 16 ratų maha mantros su specialiais mediniais karoliais. Kaltės jausmas yra skiepijamas nuo pat pradžių. Jei turi įšventinimą, negali laužyti principų, bet čia ir kvailiui aišku, kad kai kurie principai bus sulaužyti, tačiau atsiranda ir fanatikų, kurie nelaužo, o paskui serga. Serga prostatos uždegimais, nuovargiu, depresija ir t.t. Ir jeigu neduok Dieve žmogus po kiek laiko persigalvoja ir sugalvoja atsisakyti įšventinimo, jis patiria „krachą“ ir klausia kas dabar bus? Juk aš negaliu išduoti mokytojo, nes pabloginsiu jo karmą atsisakydamas dvasinio vardo ir mokytojo? Žmogus pasimeta. Vėl kaltės jausmas.

Potemės komentaras

Žmogus, yra gyvūnžmogis, o ne angelas su sparnais. Mes turime sąmoningumą, kartais sunkiai kontroliuojamas įvairias emocijas, tokias kaip pyktis, susierzinimas, liūdesys, bet turime ir džiaugsmo, priėmimo, susitvardymo emocijas. Todėl naudotis reikia visomis emocijomis, o ne vaikščioti kaip kastruotam katinui ir visiems lankstytis. Savivertė žmogaus turi būti tokia, kad jis jaustų pagrindą po kojomis, o ne nuolat slėptis už taisyklių ir save plakti.

Mantra

Krišnaitai sako, kad mantra valo širdį ir ramina protą. Jie naudoja metodą, kartoja „Harė Krišna“ mantrą. Ir iš tiesų, atrodo, kad tai nesudėtinga, sėdi ir kartoji, tačiau dvi ir daugiau valandų mantros kartojimas, pageidautina toje pačioje vietoje, gali sukelti proto disfunkciją. Ši praktika gali būti skirta ne visiems, nes gali atsirasti šalutinių pasekmių. Protas turi turėti aiškumą, o ne tuščias būti. Tik su aiškiu protu gali kažką naudingo nuveikti. Jei žmogus tobulėja ir jis kažkokiu būdu tą mantrą valgo kaip saldainį, jaučia pasitenkinimą, viskas tvarkoje, kartok ir būk laimingas, kad ir kokia mantra tai būtų. Tačiau, jei žmogus jaučia, kad netobulėja, jis neturi versti savęs kartoti iš pareigos. Mantra kaip įrankis nėra visiems tinkamas metodas. Užuot verstis pačiam ją kartoti, galima užsiimti daugybe kitų praktikų, tokių kaip malda, joga nidra, mindfulness meditacija, vipasanos, beribiškumo paieškų meditacija ar kūrybiniais saviraiškos būdais: piešimas, dainavimas, grojimas muzikos instrumentu ir t.t. Tai nėra vienintelis kelias realizuotis. Esu įsitikinęs, jog pats gyvenimas yra praktika, kuriame daug vietos savo dvasiniam impulsui veržtis. Bet krišnaitai žino geriau, kad kito kelio nėra kaip tik kartoti jų mantrą, kitaip nenukeliausi pas Dievą.

Konvulsijas sukeliantys pasisakymai

Graudu tai rašyti, tačiau gyvas pavyzdys, kai valstybės lygiu per valstybinę šventę buvome kviečiami giedoti Lietuvos himną, pasiūlęs krišnaitui nueiti drauge, gavau atsakymą, koks himnas? Sako, čia vieną gyvenimą lietuvis, kitą gyvenimą vokietis. Krišna yra svarbiausia, absoliuti tiesa. Po tokių pareiškimų lieki šoke. Ar jis pats supranta ką kalba, kas ta absoliuti tiesa? Ką tokiam galima pasakyti? Jis pats nusikerta nuo savo tautos šaknų, o bendruomenė ryškiai tą padeda padaryti. Paskui Lietuvoje gyveni kaip juokinga „apipešiota višta“, kuri nežino kaip save identifikuoti ir „kūdakuoja“ konvulsijas sukeliančius pasisakymus.

Atskirti kas yra kas

Krišnaitai yra visai kitoje epistemologinėje struktūroje. Jie turi savo terminologiją, ne visi, tačiau dauguma jų yra nuspėjami, nekūrybingi, gana nuobodūs. Sunku pasakyti kiek tarp jų yra balansuojančių tarp fanatizmo ir praktiško pasaulio, tačiau tikrai yra. Kalba dažnai yra mitopoetinė. Jie nesąmoningai pseudodemenciški. Kad ir ką sakytų organizacija, kokius kontrargumentus turėtų, mano kvestionavimas nebus ginčas, o bus keliantis abejones, nes žinau, jog ši ir kitos panašios organizacijos yra sutelkta žmonių grupė, turinti jau paruoštas gynybas mano teorijai. Būčiau tikrai ne pirmas ir ne paskutinis žmogus sakantis, kad jie kliedi, todėl ginčytis net neverta. Kadangi daug teorijos eina „susikibus už rankučių“ su demonizavimu, pragarais, užsiteršimais ir t.t. nenustebčiau, jei po tokio rašinio mane apkaltintų, kad esu nupirktas driežažmogių, iliuminatų ar susidėjau su piktosiom organizacijom, ateiviais, ar įstojau į Babilono broliją.

Kaip bendrauti su šios ir panašios organizacijos žmonėmis, su sąmokslo teoretikais?

Visų pirmą reikia žinoti, kad pagal Lietuvos Respublikos konstituciją žmogus turi pilną teisę į savo nuomonę. Nepulti jam įrodinėti, kad jis neteisus, nes tai pats prasčiausias dialogo būdas, nuo kurio žmogus tik atsitrauks. Jeigu kas nors iš artimųjų pateko į panašią organizaciją, reikia suprasti, kad žmogus ten pateko ne per vieną dieną, ne per vieną dieną ir išeis. Jeigu apskritai išeis. „Hare Krišna“ judėjimas nėra akivaizdžiai destruktyvi religija, ji žmonių laikoma taiki ir atvira. Bet ar nesusimąstėte kodėl kai kurie žmonės visą gyvenimą nepatenka į jokios sektos gniaužtus, o kai kurie patenka ir gali pratūnoti daug metų? Gal jiems kažko trūko? Šeimos, šilumos, meilės, kompanijos, draugų? Žmogus, tas kuris randa savo realizacijos objektą, nesvarbu kas tai bebūtų, tik toks gali ištrūkti iš religinių akidangčių. Jei asmuo nesikėsina į tave, sektantą visų pirma reikia laikyti asmenybe, o tik paskui sektantu, nes žmogus yra svarbiau nei sistema. Jei angažuotas sektantas su tavimi elgiasi gražiai ir „nepudrina“ smegenų, reikia jį gerbti, ypač tuomet jei jis yra tavo artimasis, nes kitaip sužlugs santykiai. Reikia tai priimti. Neįmanoma ištraukti žmogaus iš sektos jokiais būdais. Jis tik pats gali tai padaryti, išsitraukti pats save.

Ką daryti, kad žmonės mažiau tikėtų ką skelbia kultinės organizacijos ir turėtų mažesnį sąmokslo teorijų rinkinį?

Visų pirma tai yra medija, interneto, literatūros raštingumas, kritinio mąstymo formavimas. Mes turime nuo mažumės vaikus ugdyti kaip suvokti šaltinio tikrumą, kaip demaskuoti faktus, kurie atrodo labai šokiruojantys. Kaip yra kuriami specialūs „birzgalai“ emocinėms reakcijoms sukelti. Sakykim perklausomas kažkoks šokiruojantis faktas, kaip pavyzdžiui popiežiaus Pranciškaus, karališkosios šeimos dalyvavimas vaikų genocide. Kaip tai nepriimti už tiesą? Reikia, kad vaikai nuo mažumės būtų mokomi kritiškai žvelgti į informacijos persotintą visuomenę ir kad mokėtų identifikuoti, tikrinti faktus.

Sektantiškų organizacijų suvešėjimas reformavo kasdienybę. Tai tarsi savotiška terpė, kuri atitraukia žmogų nuo didžiųjų gyvenimo įvykių, nuo tavo norų, nuo tavo kūrybos siekių, nuo tikrųjų idealų. Sistema uždaro tave į izoliaciją ir skatina tave akumuliuoti teoriją, kur žmogui dažnai net nėra religinis tikslas, o tikslas išspręsti savo psichologinius sutrikimus. Žmogus patenka į savo komfortą, izoliuojasi, kitus laiko „karmiais“. Tokiu būdu bendruomenės nariai yra atskirti, tačiau nenukirsti. Jie vis tiek priklauso nuo visuomenės. Jie netgi „paplotų katučiu“ jei juos visuomenė pripažintų ir gautų statusą paramai gauti.

Adorantai vis vieną bendrauja su jų vadinamais „karmiais“ (žmogus pasaulietis, kurį jie laiko pusžmogiu), dirba įvairius darbus, ne retai netgi ne visai pageidaujamus pagal jų tikėjimą. Jie taip stipriai kritikuoja šiapusinį pasaulį, jog atrodo, kad tikrai jau rytoj bus pasaulio pabaiga. Dažnai tarp jų kritikuojamas mokslas, tačiau jie naudojasi išmaniaisias telefonais, kompiuteriais, skraido lėktuvais, naudojasi kitomis mokslo sukurtomis technologijomis. Bet vis vien juo nepasitikima ir kritikuojama. Aš manau, kad gyvenimo filosofija be mokslo neįmanoma. Krišnaitai tarsi revoliucionieriai, kurie bando destabilizuoti visą šiuolaikinį realybės lauką. Tikėtina, kad krišnaitas, kuris prisiskaito pasakų ir tos pasakos mutuoja, keičia pavidalą į dar didesnes pasakas, todėl toks žmogus linkęs į kitokias sąmokslo teorijas. Jie tuomet patiki ne viena sąmokslo teorija, susidaro sąmokslų rinkiniai galvose ir labai dažnai būna tokios paranojos kaip pvz.: vyriausybė kažką slepia, vyriausybė kažkaip veikia prieš žmones, kažką daro blogą ir pan. Jei žmogus, tas kuris yra pajėgus vienoje ar kitoje srityje naudoti ne impulsyvų, intuityvų ir netobulą mąstymą, o nuosekliai, ramiai, lėtai analizuoti argumentus ir ieškoti papildomos informacijos, tokiu atveju jis bus linkęs mažiau tikėti sąmokslo teorijomis, kliedesiais.

Jei nesusitvarkote ar nesusikalbate su asmeniu, kuris papuolė į sektą, galite kreiptis į Lietuvos psichologų sąjungą, į tuos asmenis, kurie turi licenciją verstis konsultavimu. Tokių atvejų yra daug, o psichoteraptija ir psichologas gali padėti. Nežinau kaip Lietuvoje, tačiau užsienyje yra specialistai, kurie padeda žmonėms grįžti į gyvenimą po sektų sukeltų nepageidaujamų pasekmių.

Reziumė

Aš, kaip vilnietis, galiu pasakyti, kad kiekvienas Vilniaus mikrorajonas turi po tokią liudytoją, Jehovos liudytoją, kad maža nepasirodys. Gal ne kiekvienas, tačiau nemažai mikrorajonų turi po tokį Krišnos atsidavusį, kad stiklinės migla aptemdytos akys vis tiek gatvėje paprašys bent vieno euro atsisakius knygų, kad tik šafraninis berniukas galėtų išskrist į Indiją, į Krišnos tėvynę. Krišnos sąmonės adeptai mokėsi iš Jevohos liudytojų platinti knygas, tačiau žinau, kad visiems jų vis tiek neįgrūs.

Kalbant apie kapitalizmą, kaip „šašą“ globaliu mastu, tai nėra vienareikšmiškai kenksmingas dalykas, nors ir jis pridarė daugiau minusų nei pliusų. Pliusas toks, kad pavyzdžiui Indijoje reikalingas kapitalizmas. Prieš 200 metų ten skurdo lygis siekė 95 proc. gyventojų, o dabar vos 9 proc. Analogiją galima padaryti ir su sektomis. Jei žmogus suicidentas, alkoholikas, ar linkęs į depresiją, jam tai gali būti pirma šeima reabilitacijos laikotarpyje. Sektos, jei jos yra, jos kažkam reikalingos, tam tikrą laiko tarpą kol seklu galvoje. Ilgam laikotapryje koks žmogus tampa gali pasakyti liudininkai arba ekspertai.

Organizacijos adeptai kaip ir minėjau niekada iš ten neišeis, su didelėm išimtim. Kuo ilgiau ten prabūni, tuo didesnis apologetas tampi. Greit išeiti netgi pavojinga. Išėjus, jei nerandi už ko užsikabinti, kas padėtų grįžti į gyvenimą, galima nusivažiuoti ir pulti į neviltį. Todėl reikia rasti pasitenkinimo šaltinį ir mokėti perkainoti vertybes iš naujo. Į tokias organizacijas linkę patekti žmonės, kurie nuskriausti. Jei asmeninio tikėjimo nėra, silpna savirealizacija, saviraiška, nėra už ko užsikabint, tai tokios organizacijos laukia tavęs. Sveikam, brandžiam ir suaugusiam čia nėra ką veikti…

Pabuvau šiame vaikų darželyje, prišokau, pridainavau ir metas žengti žingsnį į suaugusių pasaulį. Traktuoju tai kaip kelių metų terapinę priemonę. Gyvenimui esu dėkingas už patirtį. Galėjau išeiti jau po dviejų metų, tuomet būčiau sakęs, pats tas, patyriau ką patyriau, tačiau iš tiesų užsibuvau per ilgai. Praradau dalį savo laiko, kurį galėjau skirti kitiems dalykams, dalį savo gerų draugų. Man tai buvo kaip virusas, kuris perašė kelius smegenyse, sunaikino kritinį mąstymą. Niekada nesijaučiau būdamas aktyvus ir priklausantis jų būriui, visuomet išlaikiau savo subjektyvumą ir kritinį žvilgsnį, bet nepakankamą, kad išvadas padaryčiau anksčiau, tačiau pakankamą, kad išeičiau aukštai pakelta galva. Dėkoju kūrėjui, kad neužtemdžiau savo intelekto ir intelektualių gebėjimų atskirti tikra nuo netikra… Dabar galiu drąsiai pasakyti tiems Krišnos sąmonės adeptams, kurie žino absoliučią tiesą, bet patys yra vergai: „stot, lygiuot, ramiai ir mums ne pakeliui“.

Ramūnas (vardas pakeistas)

Įvertinkite!
[Balsavo: 9 Vidurkis: 3.7]

28 Responses

  1. Anonimas parašė:

    Pavydas Dievui, kaip asmeniui
    degradacijos priežastis

  2. Intelektualas parašė:

    Reikia pirmiau atsukti veidą, kad po to būtų galimybė atsukti nugarą:) Labai paviršinis Vedinės filosofijos supratimas. „Atlygis už iliuziją visuomet tas pats – realybė, kuriai dar nesate pasiruošęs.” Tiesiog įvertinote per savo iliuzinio vaizdinio prizmę…Jokio objektyvumo.

  3. Dar1buvęsnarys parašė:

    Puikus straipsnis. Kulto narių komentarai buvo ir bus vien abstrakčios spekuliacijos, grįstos tais pačiais trafaretais kaip ir daugumoje sektų. Psichologiniai momentai – kuo didesnis įsitraukimas, tuo mažesnė tikimybė, jog net akivaizdūs įrodymai turės kokią nors galią pakeisti kulto suformuotą nuomonę. Nes žmonės yra linkę nepaisant aplinkybių vis tiek ginti savo nuomonę ir pateisinti savo veiksmus kaip teisingus. Čia verta prisegti įdomų video, kuriame atskleidžiamos Iskcon religinės organizacijos įkūrėjo antisemitinės, seksistinės, homofobiškos ir rasistinės pažiūros. -> https://youtu.be/HjZDQMNcuds
    Ką jau bepridurti apie visus pedofilijos skandalus ir žmonės, kurie nusižudė nesugebėję psichologiškai pasveikti po šios organizacijos lyderių smurto prieš juos.

  4. Dar vienas buvęs kulto narys parašė:

    Puikus straipsnis. Kulto narių komentarai buvo ir bus vien abstrakčios spekuliacijos, grįstos tais pačiais trafaretais kaip ir daugumoje sektų.

    Psichologiniai momentai – kuo didesnis įsitraukimas, tuo mažesnė tikimybė, jog net akivaizdūs įrodymai turės kokią nors galią pakeisti kulto suformuotą nuomonę. Nes žmonės yra linkę nepaisant aplinkybių vis tiek ginti savo nuomonę ir pateisinti savo veiksmus kaip teisingus. Čia verta paminėti įdomų video Youtube tinklalapyje, kuriame atskleidžiamos Iskcon religinės organizacijos įkūrėjo antisemitinės, seksistinės, homofobiškos ir rasistinės pažiūros, pavadinimas – „Ex-ISKCON member reveals evil pravupada”.

    Ką jau bepridurti apie visus pedofilijos skandalus ir žmonės, kurie nusižudė nesugebėję psichologiškai pasveikti po šios organizacijos lyderių smurto prieš juos. Svarbu šviesti visuomenę ir laikyti ištiestą pagalbos ranką tiems, kurie norėtų nuo viso to atsitraukti

  5. Indumati Dasi parašė:

    Labai gaila, kad per tiek laiko taip nieko ir nesupratote. „Gyvūnžmogis”, tinkamai save užvadinote, bet tai tik viena iš sielos atsiskleidimo stadijų pagal „Jaiva Dharmą”.. Jei nesuprantate, tai dar nereiškia, kad gylio nėra. Linkiu Jums daugiau sukriti. Haribol.

  6. Saulius Domarkas parašė:

    Labai gaila, kad Arūnui nepavyko susidurti su protingais vaišnavais ir kad jo supratimas apie Krišnos sąmonę toks paviršutiniškas ir angažuotas. Aš tikiu, kad jis susidūrė tik su blogais pavyzdžiais. Žmonės į Indiją važiuoja ne tam, kad didžiuotųsi ir vėlgi gaila, kad jis sutiko tokius, kurie didžiavosi tuo. Žmonės dažnai į Indiją kaip tik važiuoja kad išsklaidytų savo abejones, ar čia sekta, ar normali religija. Stačiatikių kunigas misionierius Oleg Steniaev nuvažiavęs į Indiją atidaryti stačiatikių misijos, vėliau prisipažino: aš ten pirmą kartą pasijutau sektantas. Turbūt tą patį galima pasakyti apie kiekvieną religinę tradiciją, perkeltą į naują vietą. Gaila, kad Ramūnas to ir nesuprato. Gal jam taip pat būtų gerai nuvažiuoti į Indiją? Bet turbūt jau nebenuvažiuos. Taip pat nepamenu, kad jis būtų priklausęs kokiai nors bendruomenei, todėl nenuoširdu sakyti, kad jis buvo labai klaidinamas, apgaudinėjamas ar išnaudojamas. Iš straipsnio atrodytų, kad visi ar dauguma vaišnavų gyvena izoliuotame iliuzijų pasaulyje. Absoliuti dauguma vaišnavų gyvena normalų gyvenimą ir yra normalūs žmonės ir tikinčių sąmokslo teorijomis čia skaičius neviršija visos Lietuvos statistikos. Visur pasitaiko tikinčių sąmokslo teorijomis. Sakyčiau, kad Arūno bloga karma, kad susitiko tik su tokiais žmonėmis.

  7. Saulius Domarkas parašė:

    Bet reikia pripažinti, kad kai kurie Arūno paminėti dalykai yra teisingi. Ir tuos dalykus Krišnos sąmonės bendruomenės turėtų taisyti ir tikiu, kad bando taisyti. Negaliu patikėti, kad Ramūnas Krišnos sąmonės bendruomenėje, kurioje realiai ir nebuvo ir jos veikloje nedalyvavo, patyrė tokią didelę skriaudą, kaip atrodo iš šio straipsnio. Galiu patikėti ir suprasti, jei žmogus gyveno Hare Krišna centre, visą savo laiką aukojo bendruomenei ir jį išmetė, ar jis liko apgautas. Bet Arūnai, ar tu tikrai dalyvavai kokios bendruomenės veikloje? Reguliariai lankeisi kokioje šventykloje ar centre, festivaliuose? Mačiau tave tik gatvėje ar įvairių festivalių metu pardavinėjant pyragėlius. Atsiprašau, jei aš labai klystu. Bet jei aš neklystu, tai ko vertas tavo rašinys? Net jei jame yra pusė tiesos, problema, kad pusė tiesos yra blogiau nei melas, nes pašaliečiams (kuriems šis straipsnis ir skirtas) bus neįmanoma suprasti, kur tiesa, o kur melas. O vaišnavams, šis straipsnis yra tiesiog dar vienas apdergimas.

  8. Saulius Domarkas parašė:

    Dar Vienas Buvęs Kulto Narys (jei toks tavo vardas :)), daugiausiai nusikaltimų tarp visų kultų ir sektų yra padaryta katalikų bažnyčioje. Pastaraisiais laikais daugiausiai baisių nusikaltimų žmogiškumui daro islamas. Kalbu ne tik apie paprastus žmones, tradicijos pasekėjus, bet ir apie tų tradicijų lyderius. Bijau, kad nei katalikai, nei musulmonai neustiktų su tuo, kad jie yra sekta ar kultas, todėl kad pas juos buvo negerų dalykų. Nemanau, kad vaišnavai (Indijoje ir visame pasaulyje) būtų padarę daugiau nusikaltimų nei katalikai ar musulmonai. Kadangi visose tradicijose buvo nusikaltėlių, turbūt geriausia būti ateistu. Bet ir ateistų tarpe buvo daug nusikaltėlių. Ką tada daryti? Ką apkaltinti?

  9. jei toks tavo vardas parašė:

    Geriausia yra pasitikėti tuo, ką galima moksliškai įrodyti, kas yra grindžiama faktais. Kadangi iki šiol neatsirado nei vieno mokslinio Dievo buvimo įrodymo, tai taip, geriausia yra būti ateistu.

  10. Autoriaus draugas parašė:

    A Variantas: jeigu autorius 3-4 metus praktikavo tokią \”nesąmonę\”, kaip jis dabar tai aprašo ir samprotaudamas nesugeba skirti filosofijos esmės, nuo smulkmenų ir nuo atskirų jos pasekėjų klaidų, nusiinterpretavimo, tada jis yra …. tiesiog per kvailas, nesugebantis mąstyti, susigaudyti filosofiniuose dalykuose. Ne bėda nesusigaudyti, bet … didelė bėda nesusigaudyti ir manyti, kas susigaudai.

    B Variantas: jeigu kritikuojamoje tradicijoje yra ir gerų dalykų ir kažkiek neadekvatumo atskirų jos pasekėjų veiksmuose, tačiau autorius rašydamas apie tai savo apibendrinimuose, sąmoningai viską pateikia tik kaip neigiamą dalyką, tada jis, deja yra …. melagis arba nuoskaudų valdomas žmogus.

    Visais atvejais ir kvailo, ir meluojančio, ir nuoskaudų valdomo žmogaus samprotavimai yra … verti tik tiek, kad atskleidžia to žmogaus vidines bėdas. Tikėkimės, kas nors padės :)

  11. Darius parašė:

    Ramūnas turi teisę turėti savo nuomonę. Organizaciją žinau iš vidaus. Yra dalykų, kuriems pritariu. Yra dalykų, kur nesutinku su Arūnu. Kiekvienas mes asmenybė. Mano nuomone organizacijoje dalis žmonių yra fanatiški. Ramūnas juos gerai aprašė. Pritariu Sauliaus nuomonei, kad jų nėra daug. Visose pasaulio religijose yra fanatikų. Čia natūralus reiškinys žmonių tarpe. Šitam judėjime aš asmeniškai su fanatikais nebendrauju per daug, o savo laiką investuoju į adekvačius žmones. Tokių man pasisekė sutikti daug.
    O dėl to, kad daugelis žmonių ateina į panašias organizacijas turėdami tuštumą ir problemų viduje visiška tiesa.
    Man asmeniškai teko matyti ne tik nusivylusius ar išeinančius su kartėliu. Teko matyti tokius, kurie atėjo būdami narkomanais, alkoholikais ir pan. Po kelių metų jų nebuvo galima pažinti gerąja žodžio prasme. Jie išlipa iš savo priklausomybių, sukuria šeimas, tampa normaliais mokesčių mokėtojais, sukuria savo verslus.
    Vienus tokios organizacijos traumuoja, kitiems padeda. Čia vėl labai individualu.
    Nėra viskas juoda, nėra ir viskas gerai.
    Kiekviena organizacija turi kur tobulėti. Dalis žmonių šitoje organizacijoje rodo norą tobulėti ir keistis. Dalis rodo norą nesikeisti ir net neanalizuoti tokios kritikos. Laikas parodys, kur toliau Lietuvoje ir pasaulyje judės Harė Krišna judėjimai. Na, bet tokiomis beviltiškomis spalvomis istorijos nepieščiau. Labai lengva rasti google, kad ISKCON yra tarptautiniu mastu pripažinta organizacija, legaliai veikianti. Indijoje prezidento ir jų parlamento nekartą apdovanota. Nemažai Indų didžiuojasi, kad yra ISKCON dalis. Todėl Ramūnas buvo neteisus, kad ISKCON prastai vertinamas politikų ir žmonių tarpe Indijoje. Daugumoje atveju pozityviai. Vietinė Indijos regiono Bengalijos valdžia, dabar net iš Kalkutos oro uosto planuoja naujus greitkelius statyti į Iskcon šventyklą statoma Majapure. Tai didelis projektas su daugiamilijoninėmis valstybės investicijomis. Indija pripažįstą ISKCON ir net dažnai remia. Na, todėl ne su visomis Arūno pastabomis sutikčiau. Bet tikrai yra ir geros kritikos su teisingom įžvalgom.

  12. Andželika parašė:

    Arūnai, nors aš jūsų nepažįstu, bet pastebiu vieną tendensiją, kuri yra labai, labai ryški. Visi kas pabuvo Lietuvos iskcon bendrijoje, po kurio laiko sutikę arba gavę antropoteosofijos atstovų bendravimą, labai greitai pamiršta ką gero ir naudingo gavo, kai atėjo į iskcon bendriją. Labai greitai pamirštama, kad buvo ileisti į namus, pamaitinti, sudarytos sąlygos individualiai veiklai ir raiškai. Labai keista, kad greitai dingsta dėkingumas, pagarba, tampa gubūs ir labai kategoriški. Žmonių matymas ir vertinimas daugelyje atvejų tampa neadekvatus, iškrypęs ir neatitinka realybės. Visur yra netobulumų ir trūkumų. Yra daug vietų, kur mums visiems reikia padirbėti, bet juk žmonės stengiasi. Tikiu, kad ir jūs stengiatės. Fb komentaruose užsiminiau, juk pats žmogus renkasi kur ir kiek būti. Kam kankintis jei blgai jautiesi? Kam save ir kitus apgaudinėti? Sąmoningas, subrendęs, kulturingas žmogus, atėjęs ar užklydęs į svečius, priėmęs vaišes, pagalbą ar užuovėją tokią, kokią tuo metu žmonės galėję duoti, išeina su dėkingumu ir pagarba. O dabar gaunasi, kad jūs man netikote, nedavėte to, ko aš tikėjausi ir laukiau, tai vat kokie jūs dabar blogi, fanatikai, nenoramalūs ar dar kažkokie… Kaip tiems žmonėms jaustis…? Juk pats savo noru atėjote į bendriją, pats ten buvote tiek, kiek norėjote būti. Nemažai ir ilgą laiką būdamas, kritikavote vaišnavus. Tai tas pats, kaip užeitum, pas pažįstamą kaimyną į namus ir atsisėdes pas ji už vaišių stalo, dėtumėte jį į šuns dienas. Toks kaimynas, paimtų už kupros ir mestų laukan, o jūsų juk niekas nemetė. Nusibodo ir išėjote. Be to, keistai atrodo kai sakote, kad esė pasirašėte sau, o draugų paskatintas, tai ką sau rašėte, imate ir paviešinate. Tai kur tada jūs, jūsų privatus ir asmeninis gyvenimas…? Ar ir vėl, kaip teigiate buvote ir esate įtakojamas, tik dabar jau kitų, kitos bendruomenės atstovų…?

    • Dolanda parašė:

      Dėkoju už pasidalinimą. Panašios mintys, panašūs patyrimai ir iš antropoteosofijos kulto.
      Įdedu čia totalitarinių sektų požymius pagal A. Dworkin, galbūt kažkam pravers ieškant savo kelio…
      „1. Grupėje atrasi būtent tai, ko iki šiol bergždžiai ieškojai. Ji absoliučiai tiksliai žino, ko tau trūksta.
      2. Jau pirmas susitikimas atvers tau visiškai naują požiūrį į daiktus.
      3. Grupės pasaulėžiūra stulbinančiai paprasta ir paaiškina bet kokią problemą.
      4. Sunku tiksliai charakterizuoti grupę. Neturi svarstyti arba tikrinti. Tavo naujieji draugai sako: „To neįmanoma paaiškinti, turi tai pergyventi – dabar eime su mumis į mūsų Centrą“.
      5. Grupė turi mokytoją, mediumą, vadą arba guru. Tik jis žino visą tiesą.
      6. Grupės mokymas laikomas vienintelėmis tikromis, amžinai teisingomis žiniomis. Tradicinis mokslas, racionalus mąstymas, protas atmetami, nes jie negatyvūs, satanistiški, neapšviesti.
      7. Nepriklausančių grupei asmenų kritinės pastabos laikomos jos teisumo įrodymu.
      8. Pasaulis artėja prie katastrofos, tik grupė žino, kaip jį galima išgelbėti.
      9. Tavo grupė – tai elitas. Likusi žmonijos dalis sunkiai serga ir yra visiškai pasimetusi: juk ji nebendradarbiauja su grupe ir neleidžia jai savęs gelbėti.
      10. Turi nedelsdamas tapti grupės nariu.
      11. Grupė atsiriboja nuo likusio pasaulio, išsiskirdama, pavyzdžiui, rūbais, maistu, ypatinga kalba, griežta tarpasmeninių santykių reglamentacija.
      12. Grupė nori, kad nutrauktum „senuosius“ ryšius, nes jie trukdo tavo tobulėjimui.
      13. Tavo seksualiniai santykiai reglamentuojami. Pavyzdžiui, vadovybė parenka partnerius, skiria grupinį seksą arba, priešingai, visišką susilaikymą.
      14. Grupė užpildo visą tavo laiką užduotimis: pardavinėji knygas arba laikraščius, verbuoji naujus narius, lankai kursus, medituoji…
      15. Labai sunku likti vienam, kažkas iš grupės nuolat yra šalia.
      16. Jeigu pradedi abejoti, jeigu neateina žadėtoji sėkmė, dėl to visuomet kaltas esi tu, nes nepakankamai daug laviniesi arba per silpnai tiki.
      17. Grupė reikalauja griežtai ir neprieštaraujamai laikytis jos taisyklių ir drausmės, nes tai vienintelis kelias į išsigelbėjimą.“ 

  13. Adeptas parašė:

    Iš to, kad Ramūnas rašo „kas rytą barbendamas lyg žirnius į sieną mantrą, lankydamasis užsiėmimuose ir šventėse, jaučiausi dviprasmiškai. Viena vertus saugu, skanu, gražu, išaukštinta, o kita vertus svetima ir dirbtina. Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje”, galima pasvarstyti, kad mantros meditacijos jis ėmėsi per anksti, dar nesukaupęs tikėjimo, tikėjimo įspūdžių, todėl tai ir buvo „lyg žirniai į sieną”. Pagal vaišnavų mokymą, mantrą, kuri sudaryta iš šventų Dievo vardų, yra pasiruošę kartoti tie, kas sukaupė tikėjimą širdyje, ir kas gali tai daryti su įsisąmonintu ryšiu su Dievu. Jeigu tikėjimas nėra susikaupęs, labiau rekomenduojama klausytis kaip mantrą gieda šventieji, o ne pačiam ją kartoti. Klausydamasis žmogus gali įgyti tikėjimą, sukaupti dvasinius įspūdžius. Bet visgi nieko blogo nenutiko, kaip Ramūnas rašo: „Maždaug porą metų skendėjau euforijoje.” Porą metų efektas buvo labai teigiamas. Vėliau, pirminė euforija atslūgo, ir prasidėjo apsisprendimo procesai, t.y. žmogus bandė susivokti ar tikrai rimtai ir giliai galės eiti šiuo keliu, ar ne. Kaip matom, iškilo kliūčių, ir tikėjimas nesusikaupė. Tame nėra nieko blogo – jeigu turi tikėjimą, eini tikėjimo keliu, jeigu neturi tikėjimo – neini tuo keliu, kuriuo netiki. Reikia tik susivokti, ar tiki, ar nori įgyti tikėjimą ir sukaupti tikėjimo įspūdžius, ar atvirkščiai – nenori, ir tau tai nepatinka. Ramūnas galiausiai nusprendė, kad nenori, ir kad jam tai nepatinka.

    Viena iš Arūnui iškilusių kliūčių – prisirišimas prie savosios tautos ir kultūros, ir manymas, kad Krišnos sąmonė yra tik kitos tautos ir kitos kultūros reiškinys: „Jausmas tarytum skęsčiau svetimoje, kitatautėje ir kitakultūrinėje fabuloje. Matyt todėl niekuomet nebuvau aktyvus šio judėjimo praktikas.” Tas pats motyvas iškyla ir kitoje teksto vietoje: „Graudu tai rašyti, tačiau gyvas pavyzdys, kai valstybės lygiu per valstybinę šventę buvome kviečiami giedoti Lietuvos himną, pasiūlęs krišnaitui nueiti drauge, gavau atsakymą, koks himnas? Sako, čia vieną gyvenimą lietuvis, kitą gyvenimą vokietis. Krišna yra svarbiausia, absoliuti tiesa. Po tokių pareiškimų lieki šoke. Ar jis pats supranta ką kalba, kas ta absoliuti tiesa? Ką tokiam galima pasakyti? Jis pats nusikerta nuo savo tautos šaknų, o bendruomenė ryškiai tą padeda padaryti. Paskui Lietuvoje gyveni kaip juokinga „apipešiota višta“, kuri nežino kaip save identifikuoti ir „kūdakuoja“ konvulsijas sukeliančius pasisakymus.”

    Vaišnavai nežiūri taip, kad Krišnos sąmonė yra kitos tautos ar kitos kultūros reiškinys. Pagal jų tikėjimą, Krišna – pirmapradis Dievo pavidalas, amžinai egzistuojantis vidinėje dvasinėje Dievo energijoje, Dvasiniame Danguje. Į Žemę Jis nužengė Indijoje, bet Dievas nėra nei indas, nei amerikietis, nei kurios nors kitos tautos atstovas, kūrinys, ar nuosavybė. Dievas – amžinas, begalinis, viską sukūręs, iš kurio viskas kyla, ir į kurį viskas galiausiai sugrįžta. Jis gali nužengti į Indiją ar kokią kitą šalį, bet Jis yra amžinai aukščiau visų sukurtų visatų, galaktikų ir planetų, ką jau kalbėti apie atskiras šalis Žemės planetoje. Kadangi visos gyvos esybės yra be galo mažos Dievo dalelytės, visos jos turi amžiną ryšį su Dievu. Būtent to savojo amžino ryšio su Dievu, Krišna, mes ir siekiame kaip vaišnavų tradicijos adeptai. Ne atmesti savo kultūrą ar priimti kitos tautos kultūrą, bet įsisavinti amžiną dvasinę sielos ir Dievo santykių kultūrą. Ta amžina kultūra svarbesnė negu laikina žmonių sukurta kultūra. Siela amžina, ir jos ryšys su Dievu amžinas. Tai nesukurtas, o giliai egzistencinis dalykas. Tuo tai skiriasi nuo tautinės kultūros, kuri susijusi su krauju ir genais, tėvyne, kalba ir t.t., viskuo, kas prasideda su šio fizinio kūno gimimu ir pasibaigia su jo mirtimi. Sielos kultūra susijusi su amžina dvasine tėvyne ir amžinu dvasiniu sielos Šaltiniu.

    Taigi, kaip save identifikuos lietuviai vaišnavų tradicijos adeptai? Kaip amžiną dvasinę sielą, kuri nėra nei lietuvis, nei indas, nei amerikietis ar rusas, bet amžina Dievo dalelytė. Todėl atsakymas, kurį Ramūnas išgirdo pasiūlęs krišnaitui eiti sugiedoti Lietuvos himną, visai natūralus. Dvasininkai kartais pasako tai, kas žmonėms, pasinėrusiems į šio pasaulio prisirišimus, skamba paradoksaliai ar šokiruojančiai. Bet jeigu iš tikro tokia yra egzistencinė realybė, o prisirišimai – iliuzijos, tada toks šokas nėra nieko nuostabaus ar neigiamo. Tiesiog kalbos apie realybę kontrastuoja su iliuzinėmis sampratomis.

    Kaip galėtume apibrėžti „absoliučią tiesą”? Absoliuti tiesa tai pilna realybė, pilna visuma; viskas, kas tik egzistuoja; tos pilnos realybės pilnavertė išraiška arba apibūdinimas. Vaišnavų požiūriu, kadangi Dievas yra tas, iš kurio viskas kyla, viskas yra arba Jis Pats, arba Jo energijos, kurios nuo Jo nesiskiria, tai Dievas, Krišna, ir yra ta pilna realybė. Todėl Dievas, kartu su Savo energijomis, yra pilna visuma, absoliuti tiesa. Todėl krišnaitas, kuris taip pasakė Arūnui, suprato ką kalba, ir tai visiškai atitinka vaišnavų filosofiją. Visi vaišnavai taip galvoja.

  14. Todemus parašė:

    Irgi turiu viena pazystama kuris i tai istrauke turejio viską prarado viską vat ir pabaiga

  15. Perspektyva parašė:

    Jei kas galvoja apie dalyvavimą šiame judėjime, verta visų pirmą gerai pasiskaityti čia -> http://harekrishnathing.com/

    Kalbant apie skaudžiausius dalykis – šimtai žmonių, kurie vaikystėje buvo seksualiai išnaudoti šiame kulte, užaugę iki šios dienos gyvena nepilnavertį gyvenimą, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, daug iš jų yra benamiai ir daugiau nei 25 nusižudė negalėdami gyventi su tokia tragedija sąmonėje.

    Dar didelė problema tame, jog kulto nariai bando teisinti kulto įkūrėją lyg jis neturėtų nieko bendro su tuo, ką darė jo pasekėjai. Tačiau istorija ir racionalus protas rodo kitaip.

    Kai šventyklos Vrindavane (Indija) lyderiai sužinojo, jog vienas iš jų mokyklos mokytojų seksualiai išnaudojo daugumą vaikų, tad jie nusprendė atvesti tą pedofilą prieš Bhaktivedantą Svamį (Iskcon įkūrėją), kad šis jį nubaustų. Tai vyko paskutiniais kulto įkūrėjo gyvenimo metais, jis buvo Alahabade, Indijoje. Ir kai Bhaktivedanta Svamis susitiko su tuo pedofilu ir išgirdo visus faktus apie seksualinius išnaudojimus, jis jam nurodė tiesiog palikti šį judėjimą, bet leido apsilankyti ir pavalgyti sekmadieninėse programose. Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko. Vien tam, kad išsaugoti gerą organizacijos vardą ir jog vaikai nepradėtų visų tų baisybių pasakoti vaikų rūpybos specialistams.

    Psichoterapeuto, kuris specializuojasi į kultų smegenų plovimą, video apie tai – https://www.youtube.com/watch?v=jsXcBxI9-NA
    Video apie tai, jog pedofilai iki šiol užima organizacijos lyderių vaidmenį, akivaizdžiai matomas netinkamas fizinis kontaktas su vaikais net viešumoje – https://www.youtube.com/watch?v=8lekUIEcxQA

    • Adeptas parašė:

      Taip, prieš prisijungiant prie kokios nors institucijos, organizacijos, reikia žinoti neigiamus faktus. Panašiai, kaip prieš einant į bažnyčią, žmonės žino apie tai, kokias blogybes blogiečiai bažnyčioje yra nuveikę viduramžiais, ir šiais laikais, taip ir prieš prisijungiant prie kurios nors konkrečios bendrijos, reikia žinoti kokias blogybes blogiečiai yra nuveikę toje bendrijoje. Blogiečių būna visur, nereikia įsivaizduoti, kad religinėse ar dvasinėse bendrijose bus vien geri žmonės. Bus gerų, bus aistringų, valdingų, ir bus tamsių. Bus visokių, kaip ir visur sutinkame įvairių žmonių. Tiesa ir faktai geriau negu į viską žiūrėti pro rožinius akinius, būti naiviam, o po to dėl to nusivilti ar patekti į kažkokias blogas situacijas.

      Reikia skirti kelis dalykus: 1. Tikėjimą, mokymą, tradiciją, kuri vadinasi Gaudija sampradaja 2. Ta tradicija sekančių žmonių visumą, kurių yra milijonai, jeigu priskaičiuoti Indijos gyventojus, kurie seka būtent ta tradicija. 3. Atskirus tų žmonių judėjimus, kaip pvz. skirtingi Gaudija Mathai, ISKCON, IPBYS ir kt. 4. Atskiras grupes ir bendruomenes tuose dideliuose judėjimuose, kurių net tame pačiame judėjime gali būti labai skirtingų savo savybėmis.

      Taigi, mes jungiamės prie tikėjimo, prie tradicijos. Judėjimai ir grupės tai antraeilis dalykas, prie jų mes galim jungtis, galim nesijungti, tai pasirinkimo reikalas, priklausomai nuo to, kokių žmonių ten randame, ir ar manome, kad ten viskas gerai, saugu, sąžininga, ir t.t. Dvasiniai mokytojai nurodo bendrauti su gerais žmonėmis, o blogiečių, tamsių – privengti.

      Kaip krikščionys išlaiko tikėjimą Jėzum, Biblija, Dievu, nors kažkurie krikščionys yra pridarę blogų dalykų, taip ir mes išlaikom tikėjimą iškiliausiais Gaudija sampradajos dvasiniais mokytojais, šventraščiais, Dievu, nors kai kurie žmonės kažkuriose grupėse yra padarę blogybių.

      Žiūrint į ateitį, jeigu šio tikėjimo tikinčiųjų rasis dar daugiau, sakykim, jeigu jis pradėtų kada nors sudaryti kokius nors 10 proc. nuo Vakarų populiacijos, tokiame dideliame skaičiuje žmonių be abejonės atsiras ir tokių, kurie darys nusikaltimus ir sės į kalėjimą už tai. Lygiai kaip tarp 80 proc. populiacijos sudarančių krikščionių būna nusikaltėlių ir jie sėda į kalėjimą. Bet dėl to bažnyčia neužsidaro ir nenustoja egzistuoti, o krikščionys nepraranda tikėjimo. Taip ir Gaudija sampradaja nenustos egzistuoti dėl to, kad joje rasis kažkiek blogiečių. Indijoje, kadangi Gaudija sampradaja seka milijonai (ji yra viena iš pagrindinių religinių srovių Rytų Indijoje), be abejonės tokia situacija ir yra – tame skaičiuje randasi žmonių, kurie padaro nusikaltimų.

      Jeigu kažkuriose grupėse yra sektantiškumo blogąja prasme pasireiškimų, tokia kritika yra o.k., nes niekas nenori patekti į kokią nors sektantišką grupę. \”Sektų baimė\” yra normali savisauga. Todėl negatyvūs faktai yra žinotini, ir niekas jų nesiruošia neigti.

    • Adeptas parašė:

      Kalbant apie tai, kad ISKCON gurukulose (mokyklose) būdavo vaikų skriaudimo, tai iš tiesų yra skaudžiausias ir sunkiausias ISKCON istorijos puslapis.

      1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose gurukulose (judėjimo mokyklose mokėsi dalis narių vaikų, tuo metu šias mokyklas buvo baigę maždaug 1500 vaikų) 1972–1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai.

      Judėjimo nariai buvo nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose.

      2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų, kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma 542 asmenims, pareikalavusiems kompensacijos, suma išmokama vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkūrė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nebuvo pasiekta, visos problemos iki galo nebuvo išspręstos, ir atgaila ir atsiprašymai, bei situacijos ištaisymas, panašu kad, nebuvo idealiai ir pilnai atlikti.

      Bet dėl kai kurių sekėjų blogo elgesio su vaikais kaltinti dvasinį mokytoją, kuris įsteigė ISKCON, nėra pagrindo. Jis mokė savo mokinius tik gero elgesio. Kiti labai garbingi Gaudija sampradajos dvasiniai mokytojai Indijoje yra pripažinę jį reikšmingu tradicijos šventuoju, ypatingai įgalintu Dievo, Krišnos, paskleisti tikėjimą Krišna visame pasaulyje. Jeigu kažkurie mokiniai padarė kažką blogo, ne mokytojas ir jo mokymas dėl to kaltas, o tai, kad jie nesekė jo gerais pamokymais, o elgėsi visiškai priešingai. Taip kaip ir Jėzus nėra kaltas dėl to, ką viduramžiais ar šiais laikais blogo padaro jo mokymu sekantys žmonės.

      Konkrečiai dėl vaikų, ISKCONą įkūręs dvasinis mokytojas mokė tokių dalykų:

      Laiškas mokiniui

      Hyderabadas
      1972 lapkričio 18 d.
      Dalasas

      Mano brangus Rūpa Vilas,

      Prašau priimti mano palaiminimus. Gavau tavo laišką, parašytą 1972 m. spalio 28 d., ir atidžiai perskaičiau. Labai džiaugiuosi, kad Gurukulos mokykloje vaikai daro gerą pažangą Krišnos sąmonės išsilavinime, tai labai geros žinios. Taip, jeigu mes juos tinkamai apmokysime, jie užaugs kaip aukščiausio standarto vaišnavai bhaktai. Ir koks tas apmokymas? Jie tiesiog turi būti užsiėmę tokiu būdu, kad visados prisimintų Krišną, tai viskas. Tai nėra koks nors mechaninis procesas, galvojant, kad „jeigu mes juos versime taip elgtis, tokie jie ir užaugs”, ne. Mes esam asmenys, ir Krišna yra Asmuo, ir mūsų santykius su Krišna Jis visados palieka kaip atvirus savanoriškam sutikimui – ir ta savanoriška nuotaika – kad, „taip, Krišna, aš mielai darysiu kartu su Tavim, ką bepasakytum” – tas pasiruošimas ir noras paklusti yra įmanomas, tik jeigu yra meilė. Verčiamas jėga, aš nesutiksiu. Bet jeigu yra meilė, o, tada aš mielai tai darysiu. Tai yra bhakti, tai yra Krišnos Sąmonė. Taigi, panašiai, jeigu mes apmokysime vaikus išvystydami ir paskatindami jų polinkį mylėti Krišną, tada mums pasiseks juos išlavinti iki aukščiausio standarto. Tada jie visados mielai darys, ko paprašysi. Taigi, aš girdėjau, kad buvo vaikų mušimo rykštėmis. Žinoma, aš nežinau, bet to neturi būti. Galite parodyti rykštę, pagąsdinti, bet geresnis menas yra vienaip ar kitaip, netgi apgaunant juos, vengti šio jėgos panaudojimo reikalo ir paskatinti juos paklusti dėl mylinčios nuotaikos. Tokia yra drausminimo metodo sėkmė.
      Tikiuosi, kad tau viskas gerai.

      Tavo amžinas geranoris
      A.Č. Bhaktivedanta Svamis

      Tą pačią dieną, lapkričio 18, dvasinis mokytojas rašo laišką kitai mokinei:

      Hyderabadas
      Lapkričio 18 d., 1972

      Mano brangi Bhanutanya dasi,

      Prašau priimti mano palaiminimus. Gavau tavo laišką be datos, ir perskaičiau su didžiu susirūpinimu. Vienas dalykas, esu labai nuliūdintas to, kad palikai bhaktų draugiją dėl to incidento Gurukulos mokykloje. Dabar tu gyveni atskirai, kadangi tau buvo skaudu pamatyti, kad su vaikais kartais blogai elgiamasi, ir todėl, kad niekas neklausė tavo gerų patarimų šiuo klausimu. Bet būk užtikrinta, kad aš visados labai rūpinuosi mano mokinių gerove, taigi, aš imuosi žingsnių ištaisyti šią nelaimingą situaciją. Taigi, mano patarimas tau yra grįžti prie savo gyvenimo Krišnos sąmonės bhakti tarnystėje, ir jeigu tu sugrįši į Dalaso mokyklą, ir parodysi kitiems mokytojams, koks yra tinkamas būdas gražiai mokyti ir drausminti mokinius, tai bus labai didelis pasitarnavimas. Aš siunčiu šio laiško kopiją, kartu su tavo laišku, Satsvarupai, kad jis tuoj pat sužinotų.

      Taigi, dalykas toks, kad vaikai iš viso neturėtų būti mušami, tai aš pasakiau. Jiems tiesiog turėtų būti parodyta rykštė. Taigi, jeigu kas nors negali taip susitvarkyti, jis nėra tinkamas būti mokytoju. Jeigu vaikas tinkamai apmokomas Krišnos sąmonėje, jis niekada neišeis. Tai reiškia, jis turi gauti du dalykus, meilę ir mokymą. Taigi, jeigu bus vaiko mušimo, jam bus sunku priimti meilės dvasioje, ir kai jis bus pakankamai suaugęs, jis gali norėti išeiti – štai koks yra pavojus. Taigi, kodėl vyksta tie dalykai – žygiavimas ir mantros kartojimas, nepakankamai pieno, per griežtas laiko tvarkaraštis, mažų vaikų mušimas? Kodėl įvedinėjami šie dalykai? Kodėl jie išsigalvoja tokius naujus dalykus, kaip žygiavimas ir džapa tarsi armijoje? Ką aš galiu padaryti iš tokios tolimos vietos? Kai jie yra maži vaikai, jie turėtų bėgioti ir žaisti, o ne būti verčiami kartoti džapą, tai nėra tinkamas būdas. Taigi, aš daviau tau principus, kuriais galima vadovautis, su manim nereikia konsultuotis dėl kiekvienos smulkmenos, tai yra to, kuris vadovauja vietoje, reikalas, bet jeigu nėra nei vieno, kuris galėtų tvarkytis teisingu būdu, ką aš galiu padaryti? Taigi, jeigu tu turi teisingą idėją, kaip tai daryti, tu gali vėl ten nuvykti ir užimti kažkokį atsakingą postą, kad ištaisyti padėtį, tokia bus tavo tikroji pareiga, o ne kad iškilo nesutarimas, ir aš pasibjaurėjęs pasitrauksiu, ne. Tai nėra vaišnavų standartas. Standartas turėtų būti, kad nepaisant to, jog yra kažkoks sunkumas, mano dvasinis mokytojas liepė man tai atlikti, ir aš tai padarysiu, tai viskas.
      Tikiuosi su tavim viskas gerai.

      Tavo amžinas geranoris
      A.Č. Bhaktivedanta Svamis

    • Adeptas parašė:

      Dėl to atvejo su pagautu vaikų tvirkintoju, kurį aprašo komentatorius \”Perspektyva\”, tai jį aprašo pats to įvykio liudininkas Bhagavat Das, viešoje online diskusijoje tarp ISKCON lyderių 2006 m.:

      http://www.dandavats.com/?p=685

      \”Mano vardas yra Bhagavat Das. Aš esu du kartus įšventintas Šrilos Prabhupados, ir buvau judėjime nuo 1970 m. Mano žmona Radha ir aš buvome 9 metus licencijuoti JAV kaip globėjai (foster parents). Savo namuose per tą laiką mes paglobojome beveik 70 vaikų, daugelis iš jų buvo fiziškai ir seksualiai nuskriausti. Mano patirtis su šiais vaikais, kaip globėjo, patarėjo ir vadovo, man leidžia iki tam tikro laipsnio suprasti Gurukulas baigusių mokinių padėtį. Aš giliai prijaučiu jų nepasitenkinimui tuo, kaip ISKCON tvarkėsi su jų situacija. Jeigu ISKCON lyderiai sektų tuo pavyzdžiu, kurį parodė Šrila Prabhupada, kaip elgtis su vaikų skriaudikais, jie mažų mažiausiai parodytų vaikams, kad jie netoleravo vaikų skriaudimo.

      Aš buvau Allahabade 1977 m. sausio mėn., kai Šrila Prabhupada buvo Kumbha Meloje. Tuo metu vienas iš pirmųjų vaikų tvirkintojų buvo pagautas Vrindavane ir atvežtas į Allahabadą, kad Šrila Prabhupada nuspręstų, ką su juo daryti. Šrila Prabhupada, išgirdęs kad šis jo mokinys tvirkino beveik visus vaikus Gurukuloje, pasibjaurėjo ir papurtė galvą. Jis buvo taip pasibjaurėjęs, kad pasakė GBC ir kitiems, kurie buvo kambaryje, kad šis vaikinas jo nurodymu dėl jokios priežasties neturėtų būti įleistas į jokią mūsų šventyklą. Kai buvo klausinėjama dėl bausmės griežtumo, Šrila Prabhupada vieną kartą pasakė, kad tas vaikinas gali ateiti į šventyklą sekmadieninių vaišių. Tačiau, nelaimei, po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, šis vaikų tvirkintojas vėl rado kelią atgal į ISKCON šventyklas. Aš visados skųsdavausi, kai tik jį pamatydavau kur nors, bet dažniausiai tai nieko nepakeisdavo. \”Jis atlieka tarnystę, prabhu\”, sakydavo man, o atsakingieji nekreipdavo dėmesio į Šrilos Prabhupados žodžius. Galiausiai aš kai kuriems suaugusiems Gurukulų mokiniams papasakojau apie tai būdamas Alachua (JAV), ir kitą kartą kai jis vėl pasirodė, jis buvo įspėtas palikti ISKCON ir niekada nesugrįžti, arba bus blogai. Neseniai išgirdau, kad jis yra ISKCONo šventyklose Indijoje, kai kurie dalykai niekada nesikeičia.

      Pastebėsite, kad Šrila Prabhupada, veikdamas kaip ISKCON institucijos vadovas, davė įsakymą, kad apsaugotų institucijos narius. Veikdamas kaip to mokinio guru, jis padarė nežymų pakeitimą, kad parodytų Viešpaties Nitjanandos malonės principą, jog nei vienas nėra visiškai netekęs galimybės būti išganytas, netgi šis vaikų tvirkintojas. Tačiau, ta malonė yra tarp guru ir mokinio ir tam tikra prasme yra atskira nuo to santykio, kurį Šrila Prabhupada turi su ISKCONu, kaip institucijos vadovas, kur jis privalo įvesti apribojimus dėl institucijos narių gerovės ir apsaugojimo.

      Remiantis Šrilos Prabhupados asmeniniu tos situacijos išsprendimu, aš jaučiu, kad jeigu ISKCON lyderiai yra rimtai nusiteikę apsaugoti savo narius tokiu pat būdu, kaip tai darė Šrila Prabhupada, tada ISKCON lyderiai neturi kitos išeities, bet įvesti tokias taisykles: jeigu žmogus yra pagaunamas kaip vaikų tvirkintojas ISKCON šventyklos viduje ar aplinkoje; 1) apie jį turi būti pranešta atitinkamoms valdžios įstaigoms 2) tas asmuo turėtų dėl jokių priežasčių daugiau negali būti įleidžiamas į jokią ISKCON šventyklą, išskyrus ateiti į sekmadienines vaišes. Tuo metu jis gali tik pamatyti dievybes, priimti prasadą, ir negali skaityti paskaitos, giedoti ar atlikti jokios lyderio veiklos. Toks buvo Šrilos Prabhupados nurodymas, ir juo turėtų būti sekama be jokio pakeitimo ar dvejojimo. Ar žmogus būtų indų plovėjas ar buvęs guru, bausmė turėtų būti tokia pati. Kadangi vaikas, kuris buvo tvirkinamas, jaus tas pačias žaizdas nesvarbu, kokioje pozicijoje skriaudėjas yra ar buvo.

      Taigi, o jeigu tas, kuris praeityje kažką nuskriaudė, nori būti sanjasis ar guru, nepriklausomas nuo ISKCONo, jis gali tai daryti, ir gali sekti savo guru pamokymais, bei bandyti įgyti guru malonę, atidarydamas savo šventyklas ir pamokslavimo centrus ir rašydamas ir platindamas knygas. Guru ir mokinio ryšys nenutrūksta dėl mokinio ydų. Guru visados pasiruošęs suteikti malonę kam nors, kuris stengiasi ištaisyti savo elgesį, kadangi niekas nėra netekęs išganymo. Tačiau, jis negali tai daryti ISKCON institucijoje, kadangi Šrila Prabhupada tai uždraudė, kad apsaugotų ISKCON narius.

      Viliuosi, kad šis Šrilos Prabhupados pamokymas nušvietė tinkamą būdą tvarkytis su kai kuriomis iš pažiūros prieštaringomis situacijoms, kurios iškilo paskutiniu metu.\”

    • Adeptas parašė:

      Komentatorius \’Perspektyva\’ rašo: \’Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko.\’

      Skamba empatiškai šių laikų kontekste, bet nerealistiškai, kai kalbame apie senus laikus. Mes nežinome, kas konkrečiai tada įvyko, kas tai buvo per tvirkinimas, koks jo sunkumo laipsnis. Todėl sėdint Lietuvoje 2019 metais įvertinti tai, kas įvyko 1977 metais, kai konkrečios situacijos detalės nėra žinomos – nelabai įmanoma.

      Pirmas dalykas, tai bet kokius praktinius veiksmus turėjo daryti atsakingi asmenys, kurie vadovavo gurukulai, arba tie, kurie buvo viską ISKCON\’e prižiūrinčioje ir valdančioje GBC (Governing Body Commission), valdymo komisijoje. Dvasinis mokytojas buvo silpnos sveikatos, senas, tai buvo jo paskutiniai gyvenimo metai, jis užsiėmė pamokslavimu ir knygų rašymu, praktines atsakomybes ir administracinius reikalus buvo perdavęs GBC, taigi, jie ir turėjo viskuo pasirūpinti. Dvasinis mokytojas tiesiog mokė dvasinio gyvenimo principų, o kaip tuos principus įgyvendina kiekvienas individualiai ir visi kartu kaip bendrija, tai buvo kiekvieno individo ir visų veikimo bendradarbiaujant vietinėse bendruomenėse reikalas. Lygiai kaip atėjęs į šventyklą negali tikėtis, kad tavo saugumu ten pasirūpins kažkur visai kitur esantis dvasinis mokytojas, bet tuo turi pasirūpinti ten vietoje esantys mokiniai, kurie ir organizuoja šventyklą, taip ir šiuo atveju. Dvasinis mokytojas už visus visko nepadarys.

      Antras dalykas, teisinė bazė Indijoje tuo metu neaiškiai traktavo tokius nusikaltimus, jie iš viso nelabai buvo laikomi nusikaltimais, aiškesni įstatymai Indijoje priimti tik 2003 m. ir 2012 m. (Žr. Child sexual abuse laws in India straipsnį Wikipedijoje). Be to, policijos kvalifikacijos Indijoje tuo metu buvo labai menko lygio, ten viskas kitaip, ir abejotina, ar Indijos policijos įsikišimas būtų padėjęs, ar sukūręs daugiau problemų negu pats pirminis įvykis. Be to, situacija buvo labai specifinė, kadangi ISKCON judėjimas Indijoje buvo amerikiečių ir indų; amerikiečių, tiek suaugusių, tiek vaikų, buvimas Indijoje buvo per vizas, taigi, galėjo būti visokių praktinių aplinkybių, kurios galėjo lemti tai, kad bendrija rinkosi vienokį, o ne kitokį sprendimo būdą.

      Trečias dalykas, tai buvo visai kiti laikai (1977 metai), dar ir Vakarų visuomenėse ta problema dėl vaikų seksualinio išnaudojimo buvo nesuprasta ir neiškilusi tokiu būdu, kaip ji iškilo vėlesniais dešimtmečiais, ir kaip yra suprasta ir vertinama šiais laikais. Todėl sakyti, kad žmonės turėjo daryti viską taip, kaip tai daroma šiais laikais, neatitinka laikotarpių realybės. Ir Vakaruose, ir Indijoje, reakcijos į tokios pobūdžio problemas tais laikais būdavo kitokios, nei šiais laikais. Be to, kaip rašoma tame pačiame Wikipedijos straipsnyje apie šių laikų teisinį reguliavimą Indijoje, \”According to the Act, every crime of child sexual abuse should be reported. If a person who has information of any abuse fails to report, they may face imprisonment up to six months or may be fined or both. Many child rights and women rights organisation has criticised this provision. According to experts, this provision takes away agency of choice from children. There may be many survivors who do not want to go through the trauma of criminal justice system, but this provision does not differentiate. Furthermore, mandatory reporting may also hinder access to medical aid, and psycho-social intervention. It contradicts the right to confidentiality for access to medical, and psychological care.\” Šiais laikais tai yra valstybės teisėtvarkos institucijų reikalai, bet tais laikais, tokius dalykus šeimos ir bendruomenės linkdavo išlaikyti savo viduje, ir net šiais laikais sakoma, kad tai turėtų būti pasirinkimo reikalas.

      Ir į dar daugiau dalykų reiktų atsižvelgti, jeigu norisi adekvačiai viską įvertinti.

      Bet bendrai, bandant suvokti, kodėl iš viso tokie dalykai įmanomi religijos sferoje, kaip vaikų skriaudimas ar neapsaugojimas nuo tvirkintojų, nekalbant jau apie tai, kad atsiranda tvirkintojų ir prievartautojų pačių tikinčiųjų tarpe, tai reiktų pastebėti, kad nei valstybinėse ugdymo įstaigose, nei kitų religijų bendrijose, nei pasaulietinėse jaunimo organizacijose (kaip pvz. Amerikos Boy Scouts, žr. \’Wave of child sex abuse lawsuits threatens Boy Scouts\’ google paieškoje), to nebuvo išvengta. Visose visuomenėse ir įvairiose institucijose bei organizacijose vaikai nėra 100 proc. saugūs. Tai priklauso nuo to, kokia yra suaugusių žmonių kokybė, o tarp jų visada būna ir blogų žmonių. Nėra 100 proc. garantijų, kad kažkas blogo neatsitiks. Toks yra šis pasaulis, su savo pavojais. Taip ir su vaišnavų tradicijos sekėjais, tai priklausė nuo jų kaip žmonių savybių. Labai daug amerikiečių tais laikais prisijungė prie ISKCON iš hipių ir kitokio alternatyvų gyvenimo būdą ir požiūrį propaguojančio jaunimo, kur būdavo narkotikų vartojimo, labai stichiško gyvenimo būdo, taigi, ar jie būtų prisijungę prie ISKCON, ar nebūtų prisijungę, jų vaikai vis vien būtų susidūrę su savo tėvų problematiško gyvenimo būdo pasekmėmis, tokiomis kaip nepriežiūra ir t.t., nesaugiomis aplinkomis, neadekvačiais sugebėjimais auklėti, ir t.t. Dvasinis mokytojas davė mokiniams tiems laikams aukštą standartą: nebausti vaikų fizinėmis bausmėmis, gražiai jais rūpintis ir ugdyti. Net ir šiais laikais Lietuvoje priešinamasi idėjai, kad vaikų negalima bausti fizinėmis bausmėmis. Tais laikais, taip pat ir Vakaruose, fizinių bausmių naudojimas buvo dar labiau įaugęs į kraują, tie patys mokiniai, kurie mokė gurukulose, kurie taikydavo fizines bausmes, tiesiog kitaip neįsivaizdavo, bet žinodami, kad dvasinis mokytojas tai draudžia, slėpė tokį savo elgesį. Taigi, jie nesugebėjo elgtis taip, kaip juos mokė dvasinis mokytojas. Ir, kaip jau minėta, supratimas, kad gali būti seksualinio išnaudojimo ir kaip nuo to vaikus apsaugoti, tai laikais buvo daug menkesnis ir žmonių reakcijos į tokius atvejus tais laikais buvo kitokios nei šiais laikais.

      Sunkiai suvokiama, kodėl Dievas leidžia, kad tokie dalykai atsitiktų Jo tikinčiųjų bendrijose, įvairiose religijose. Vis vien, nors tai ir sunkiai suvokiama, tai turi derintis su tuo, kad Visagalis yra teisingas ir viską žino, bei valdo žmonių likimus. Todėl net ir labai šokiruojantys reiškiniai, kaip pvz. genocidai, ar tai, ką patyrė dalis vaikų, ISKCON\’e, o taip pat ir kitose religijose, turi turėti ir gilesnes nesuvokiamas priežastis, kurios atitinka teisingumo bei gailestingumo aspektus Aukščiausiojo valioje.

      Pasauliečiams, agnostikams, ateistams ta blogio pasaulyje ir tikinčiųjų tarpe problema atrodo neištveriama, nepaaiškinama, tuo tarpu tikintieji suvokia, kad nors ir kaip tai šokiruoja, kažkas žmonių likimo priežastyse turi būti nematomo ir nežinomo, kas visą bendrą vaizdą padarytų labiau paaiškinamą iš aukštesnės perspektyvos.

      Perspektyvos skiriasi, yra įvairių perspektyvų.

      Nėra viskas taip baisu, kaip piešia antikultistai, viskas turėtų būti vertinama ir nagrinėjama objektyviai ir adekvačiai, o ne siekiant susidoroti su įsivaizduojamomis sektomis. Antikultistai iškraipo faktus ir pateikia vien negatyvius, nežiūrėdami į tai, kokia yra proporcija tarp negatyvių ir pozityvių faktų. Kita vertus, jie atlieka reikalingą darbą, kadangi perspėja dėl sektantiškų reiškinių ir sektantiškų žmonių grupių. Tokiu būdu, reikia arba būti labai atsargiems, arba iš viso nekontaktuoti su tokiomis grupėmis, kurios slapsto tokias problemas ir jų nesprendžia, bei neatgaili to, kas įvyko praeityje.

      Nei ateistai-komunistai, nei kapitalistai, nei antikultistai, nei humanistai, nei tikintieji – niekas nesugebėjo apsaugoti visų vaikų, ir išspręsti visų vaikų problemų. Tokia padėtis. Neįmanoma padaryti taip, kad žemiška realybė taptų tarsi rojus. Visų žmonių gyvenimas Žemėje kaip toks turi savo problemas ir pavojus.

      Bet, atsižvelgiant į tas blogybes, kurios nutiko tikinčiųjų bendrijose, atitinkamai reikia būti atsargiems, realistams, nebūti naiviems, viskuo atsakingai ir tinkamai rūpintis, atsisakyti savo pačių blogo elgesio, jeigu tokio yra, ir kelti tikinčiųjų elgesio kokybę. Reikia atsisakyti sektantizmo, fanatizmo, blogo elgesio, priešingo dvasiniams idealams, ir išlaikyti tikėjimą, gilų dvasinį supratimą, dvasinius idealus. Materializmas dar neišsprendė jokių problemų, ir nepadarė rojaus, taigi, dvasinė gyvenimo kryptis išlieka kaip atsakymas į patį buvimo materialioje egzistencijoje faktą. Kryptis lieka ta pati: iš tamsos į šviesą, iš laikinų gyvenimų į amžiną gyvenimą, iš netobulos materialistinės egzistencijos į tobulą dvasinę egzistenciją. Mus domina Dievas ir ryšio su Juo užmezgimas, siekiame to, o ne daryti ką nors blogo, ar neigti Dievą.

  16. Romualdas parašė:

    Labai geras straipsnis

  17. harekrishnathing . com parašė:

    Jei kas galvoja apie dalyvavimą šiame judėjime, verta visų pirmą gerai pasiskaityti čia -> harekrishnathing . com

    Kalbant apie skaudžiausius dalykus – šimtai žmonių, kurie vaikystėje buvo seksualiai išnaudoti šiame kulte, užaugę iki šios dienos gyvena nepilnavertį gyvenimą, yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, daug iš jų yra benamiai ir daugiau nei 25 nusižudė negalėdami gyventi su tokia tragedija sąmonėje.
    Dar didelė problema tame, jog kulto nariai bando teisinti kulto įkūrėją lyg jis neturėtų nieko bendro su tuo, ką darė jo pasekėjai. Tačiau istorija ir racionalus protas rodo kitaip.

    Kai šventyklos Vrindavane (Indija) lyderiai sužinojo, jog vienas iš jų mokyklos mokytojų seksualiai išnaudojo daugumą vaikų, tad jie nusprendė atvesti tą pedofilą prieš Bhaktivedantą Svamį (Iskcon įkūrėją), kad šis jį nubaustų. Tai vyko paskutiniais kulto įkūrėjo gyvenimo metais, jis buvo Alahabade, Indijoje. Ir kai Bhaktivedanta Svamis susitiko su tuo pedofilu ir išgirdo visus faktus apie seksualinius išnaudojimus, jis jam nurodė tiesiog palikti šį judėjimą, bet leido apsilankyti ir pavalgyti sekmadieninėse programose. Neskambino policijai, ir net nepasirūpino jokia psichologine pagalba vaikams (kurie patyrę tokias kančias), absoliučiai daugiau nieko. Vien tam, kad išsaugoti gerą organizacijos vardą ir jog vaikai nepradėtų visų tų baisybių pasakoti vaikų rūpybos specialistams.

    Psichoterapeuto, kuris orientuojasi į kultų smegenų plovimą, video apie tai – „A.C Bhaktivedanta KNEW and did NOTHING about the sexual abuses in Hare Krishna schools ?“ @Youtube
    Video apie tai, jog pedofilai iki šiol užima organizacijos lyderių vaidmenį, akivaizdžiai matomas netinkamas fizinis kontaktas su vaikais net viešumoje – „Indradyumna touching little girls“ @Youtube

  18. Vilius parašė:

    Straipsnis parašytas iš dualistinės pasaulėvokos, kuri labai ryškiai atskiria gėrį ir blogį. Bet koks kategoriškas realybės skaldymas tolina nuo objektyvesnio jos suvokimo, nuo tiesos, nuo tobulėjimo, Dievo. Išskaidę vandenyną į lašus, mes niekada nepajausime jo galios, taip išskaidę tobulą realybę į atskirus segmentus mes niekada nesuprasime jos didybės ir tobulybės, mes nepriartėsim prie Absoliuto.

    ISKCON nėra šventas, kaip ir nėra šventi pirmo lygio bhaktai, tai tokie patys žmonės, dažnai ir su dar didesnėm problemom.

    Arūnai, nuoširdžiai linkiu nusiraminti, ne vienam Tau Lietuvoje ISKCON apgadino psichiką, bet verčiau koncentruokis į tobulėjimą, teosofiją turėtų pagelbėti tam.

  19. kb parašė:

    visu pirma buk , žmogus , prisimelavai vaikine

  20. Simas parašė:

    Paskaitykite knygutę „Vieno guru mirtis”, kurioje patys indai, gimę induistai, netgi buvę vadovai, bet atsipeikėję atvirai rašo, kokia tai destruktyvi religija.

  21. Krisnaitu buvęs draugas parašė:

    Žinau daug krisnaitu.Teko pažinoti. Galiu pasakyti tiek. Tie vyresnieji, tai arba užfanatikavę ir taip ir neišlipę iš to per gyvenimą, arba karjeristai manipuliatoriai. O šiaip ten daug tokių kur su mentaliniais sutrikimais, besidžiaugiantys radę prieglobstį, besijaučiantys kažkur pritapę. Dar gauna skaniai pavalgyti. Ten kogero tai vienintelis geras dalykas tai maistas. Nesiginčysiu.

Komentuoti: Saulius Domarkas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.