Kodėl dirbame nemėgstamą darbą?

0 (0)

Atsikeliu anksti ryte… O ne… Vėl į darbą… Sunkios kojos ir akių vokai priešinasi net menkiausiai minčiai, kad vėl teks praleisti ilgą pragarišką dieną TEN. Prastas miegas. Nuolatinė įtampa. Gyvenimas darosi nepakenčiamas…

Kiek iš Jūsų pasitinka rytus tokiomis ar panašiomis mintimis? Nemėgstamas darbas liaudiškai sakant – “trumpina gyvenimą”. Ypač ši problema aktuali išvykusiems svetur. Žinia, kad daugelis emigravusiųjų dirba už geresnį atlygi nei gaudavo Tėvynėje, tačiau dažnai ne pagal specialybę ar norus. Kada derėtų susirūpinti savo psichologine būkle ir kaip susi doroti su nemėgstamo darbo keliamais iššūkiais šį kartą skaitytojams patars psichologė Kristina Girgalavičienė.

Darbas dėl pinigų

Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės dirba – atlygis. Būtent atlygis už dirbamą darbą dažai tampa pagrindiniu tikslu, nepaisant kitų asmeninių poreikių darbo srityje. Pasitaiko nemažai atvejų, kai darbą keisti yra įmanoma, tačiau be galo sunku. Kokios tokios situacijos priežastys? Anot K. Grigalavičienės, darbo užmokestis – tai dažniausia vienas iš pagrindinių žmogaus pajamų šaltinių, būtent kurio dydis lemia asmens gyvenimo sąlygas ir kokybę, todėl natūralu, kad dirbantis asmuo yra suinteresuotas gauti kuo didesnį darbo užmokestį, idant ta gyvenimo kokybė taptų kuo geresnė.

„Emigracijoje tendencija “dirbti dėl pinigų” itin ryški. Neturėdamas pajamų, labai greitai gali netekti visko. Šalia nėra artimųjų, kurie pagelbės, nėra nuosavo būsto ir daugybės dalykų, kuriuos turėdamas Tėvynėje, net ir netekęs pajamų, gali kurį laiką verstis. Todėl vieną iš galimų priežasčių įvardinčiau – baimę. Baimę, kad „neišgyvensiu“, baimę, kad „nesugebėsiu“, baimė, kad „nepavyks“ ir t.t. Kita labai dažna priežastis – dejuojantys, nepatenkinti darbu žmonės, paklausti, kuo jie norėtų užsiimti, dažniausiai atsako „nežinau“. Būtent šis nežinojimas yra viena iš kliūčių trukdančių pradėti gyventi kitaip. Negaliu nepaminėti aplinkos ir artimųjų spaudimo. Persikvalifikavimas, naujos profesijos įgijimas – nevienadienis procesas, jo eigoje senosios pajamos virsta išlaidomis, keliančiomis grėsmę stabiliam ir pasiturinčiam gyvenimui. Visuomet atsiranda žmonių, besistengiančių atkalbėti nuo vizijos. Už svajonę reikia sumokėti atitinkamą kainą, kuri ne visiems yra priimtina.“

Tik ieškantys randa

Lietuvoje dažnai suabejojama mokymo sistemos efektyvumu., t.y. kyla abejonių, ar jaunas žmogus yra tinkamai paruošiamas apsisprendimui, ką veiks likusį gyvenimą, kokią specialybę turi rinktis. Žinoma, paprasta kaltinti sistemą, tačiau pasirodo, kad daug daugiau priklauso nuo pavyzdžio, kurį matome šeimoje „Kai tau šešiolika, be jokios abejonės, sunku atsakyti į klausimą: „Koks mano svajonių darbas?“ Dažnas, rinkdamasis profesiją, vadovaujasi daugiau iliuzijomis, nei realiu situacijos, savo gebėjimų vertinimu. Reti išrinktieji, rodos, nuo gimimo žino, kokia jų misija šioje žemėje. Likusioji dalis – rizikuojantys ieškotojai. Vieniems pasiseka labiau, kitiems – mažiau. Tėvų įtaka, pagalba, mokymo ir profiliavimo sistema, be jokios abejonės vaidina labai svarbų vaidmenį jauno žmogaus pasirinkime. Tačiau augindami vaikus, pirmiausia patys jiems esame pavyzdys. Kaip galiu išmokyti kitą atrasti, kai pats save esu seniausiai pametęs? Tačiau yra išeitis ir iš šio užburto rato.Asmeninis tobulėjimas, savęs paieškos, savo vertybių,pagaliau hobio, specialių gebėjimų puoselėjimas, visa tai atskleidžia mūsų tikrąją esmę. Tik ieškantys atranda.“

Pasiryžti – sunku

„Tai, kokiu atstumu yra realybė nuo troškimo, nusakytų žmogaus emocinį santykį su darbu. Šiuo atveju kalbame apie didžiulį neatitikimą, tarp esamo ir trokštamo, kas be jokios abejonės, žmogui kelia nuolatinį stresą. Namuose patiriamą stresą galima pašalinti poilsiu, dėmesio nukreipimu kitur. Stresą, patiriamą darbe, sumažinti yra sudėtingiau, nes ten žmogus yra priklausomas nuo aplinkinių, t. y. bendradarbių, esamos situacijos, socialinės aplinkos. Neigiami išgyvenimai, abejonės savo verte ir gebėjimais, neretai depresija, pašliję santykiai su artimaisiais – egzistuoja daugybė pasekmių, kurias kelia nuolatinis nepasitenkinimas esama situacija. Jeigu stresas tęsiasi nepaliaujamai, tai gali vesti prie nesaikingo valgymo, rūkymo ir alkoholio vartojimo. Žmogus atsiduria užburtame rate: ir darbe blogai, ir be darbo blogai. Tačiau, kaip jau ir minėjau, keisti situaciją, ryžtasi tikrai ne kiekvienas.“

Kada reikia susirūpinti?

Sunku save pastebėti iš šalies, tačiau įmanoma, jei žinosite svarbius ženklus, bylojančius apie būtiną situacijos keitimą. Psichologė Kristina Grigalavičienė pataria gerai viską apgalvoti ir ieškoti teigiamų minčių. „Susirūpinti verta tuomet, kai situacija nebetenkina. Kokio lygio nepasitenkinimas kyla, su kokiu galime gyventi – tai labai individualu, nėra vieno universalaus matuoklio tinkamo visiems. Orientuokitės į sėkmingus pavyzdžius, visi turime sėkmės istorijų savo pažįstamų tarpe. Tačiau ir nekenčiamiausio darbo neverta palikti, jei nežinai, ką veiksi toliau, būtent kokioje srityje norėtum dirbti, nebent finansinė nepriklausomybė leidžia pailsėti ir susivokti savyje.“ Tad, mieli „EuroPlius“ skaitytojai, jei kamuoja slogios mintys dėl nemėgstamo darbo – apsvarstykite, ar esama situacija Jus tenkina. Visuomet galite pasisemti optimizmo iš aplinkos. Mes taip pat Jums pateikiame įkvepiančių sėkmės istorijų ir tikimės, kad jos pagelbės ieškant teigiamų minčių.

Į klausimus atsakinėjo psichologė Kristina Grigalavičienė | patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks“
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas

(Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Europlius” Nr.11-11, 2013)
europlius.com