Kodėl Lietuvoje išplito burtininkų bei ekstrasensų kultas?

0

Sovietmečiu psichiatrijos ligoninė buvo išnaudojama politiniams tikslams pasiekti, tačiau viskas nebuvo tik juoda ir balta, diskusijoje apie savo monografiją „Vasarnamis“ sakė istorikas Tomas Vaiseta. Anot T. Vaisetos, sovietmečiu niekas nekalbėjo apie psichologinę pagalbą, todėl žmonės ieškojo kitų problemų sprendimo būdų, pavyzdžiui, išpopuliarėjo apsilankymai pas burtininkus bei ekstrasensus.

Istorikas, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas dr. T. Vaiseta monografiją apie sovietinę psichiatrijos ligoninę pradeda rašytojos Ramunės Brundzaitės fraze „Rašau apie Vasaros penki, nes bijau Vasaros penkių“. Anot T. Vaisetos, bijoti vasaros penkių, reiškia bandyti įveikti savo vidines nuostatas ir stereotipus, su kuriais susiduria dauguma žmonių.

„Vasaros gatvė penki ir dabar žmonių pokalbiuose vyrauja kaip neigiamą reikšmę turinti vieta ar reiškinys“, – kalba T. Vaiseta.

Anot VU dėstytojo, ir dabar tas situacijas, kai žmogus kitaip mąsto ar atrodo, aplinkiniai sieja su psichikos liga ir psichiatrijos ligonine. T. Vaiseta aiškina, kad kiekviename regione gyvenantys žmonės tokį elgesį sieja su skirtingomis ligoninėmis, pavyzdžiui, Vilniaus regione tai galėtų būti Vasaros gatvė penki, Žemaitijoje – Švėkšna.

„Tai nėra Vasaros gatvės fenomenas, tačiau tai toks fenomenas, kai mums nepatinkantį elgesį siejame su psichikos ligomis bei psichiatrijos ligoninėmis. Taip Vasaros gatvė ar Švėkšnos ligoninė tampa metafora, tam tikra etikete“, – kalba T. Vaiseta.

Negavo leidimo naudotis pacientų bylomis

Rašydamas knygą istorikas siekė nagrinėti politinį aspektą, kaip sovietmečiu ligoninė buvo išnaudojama politiniais tikslais, tai darydamas jis rėmėsi buvusių pacientų bei gydytojų liudijimais, įvairiais skundais. Skundai dėl ligoninės veiksmų buvo rašomi ministerijoms, partijai, žiniasklaidai ar net Leonidui Brežnevui bei Nikitai Chruščiovui.

Anot T. Vaisetos, visose srityse sovietmečiu vyravo skundų rašymo kultūra – tai daryti skatino ir valdžia, nes visuomenėje, kurioje neegzistuoja funkcionuojanti viešoji erdvė, skundai yra vienintelis būdas suprasti, ką žmonės iš tiesų galvoja. Skundai ir rašytojui padėjo suprasti, kokie žmonės patekdavo į psichiatrijos ligonines, ką jie galvojo.

VU dėstytojas apgailestauja, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nesuteikė leidimo naudotis pacientų asmeninėmis bylomis, todėl tai, pasak T. Vaisetos, apribojo jo galimybes tinkamai išnagrinėti politinį kontekstą.

„Gavau labai biurokratišką atsakymą, todėl tokia patirtis mane nuliūdino. Manau, kad situacija, kai istorikams neleidžiama prieiti prie tam tikrų duomenų, yra blogas precedentas. Juk tai duomenys, kurie buvo sukaupti dar sovietmečiu, o jie ir dabar saugomi nepriklausomoje Lietuvoje“, – piktinasi T. Vaiseta.

Istoriko teigimu, tokius leidimus inspekcija paprastai suteikia farmacijos bendrovėms, kurios prašo duomenų tyrimams bei eksperimentams. Anot T. Vaisetos, taip yra dėl to, kad farmacijos bendrovės yra turtingos organizacijos, turinčios gerus teisininkus.

„Visus dokumentus turėjau pildyti pats, gali būti, kad padariau kokių nors klaidų, tačiau inspekcija galėjo jas nurodyti. Vis dėlto aš jaučiau nusistatymą, kad inspekcija nenori suteikti tokių duomenų istoriniams tyrimams. Problema ta, kad pacientų bylos nebus saugomos amžinai – jei prie jų neprieisime, apie sovietinę psichiatriją nesužinosime labai svarbių dalykų“, – kalba T. Vaiseta.

Psichiatrus ragina prisiimti atsakomybę

Istoriko manymu, dirbant humanitarinių mokslų srityje, autoriaus subjektyvumas visada jaučiamas, todėl ragina neatskirti mokslininko nuo žmogaus. Anot jo, svarbiausia išlikti sąžiningam, stengtis atskleisti tiesą ir neieškoti sau naudos.

Pasak VU dėstytojo, rašydamas knygą jautė spaudimą sovietinę psichiatrijos ligoninę parodyti tik kaip negatyvų reiškinį. Jis pripažįsta, kad monografijoje atsispindi ir faktai, kaip žmones represavo ir kankino, tačiau, teigia T. Vaiseta, viskas ne taip paprasta.

„Buvau įsitikinęs, kad tirsiu tamsią sovietinę paslaptį, gaubiančią psichiatriją, tačiau buvo visko – gyvenimas tokioje ligoninėje įvairus. Reikėjo pripažinti, kad psichiatrijos ligoninėje viskas nebuvo juoda ir balta, ten buvo įvairių spalvų, o ne tik pilkų atspalvių“, – aiškina istorikas.

T. Vaiseta pasakoja, kad rašydamas monografiją jautė didelę atsakomybę – knygoje pateikiami žmonių liudijimai ir istorijos, todėl reikėjo išlikti žmogiškam, objektyviam.

„Visi istorikai, kurie kalba apie dabar gyvenančius žmones, o ne septynioliktą amžių, jaučia didžiulę atsakomybę. Kalbame apie žmonių likimus, todėl negalime primesti savo nuomonės, jei nesugebame jos argumentuoti“, – įsitikinęs monografijos autorius.

Pprieš pradėdamas rašyti knygą istorikas manė, kad sunkiausia bus kalbėtis su buvusiais pacientais, o psichiatrai padės ir suteiks naudingos informacijos. Vis dėlto, kalba T. Vaiseta, psichiatrai dažnai atsisakydavo kalbėti, atsakinėdavo vangiai ir labai paviršutiniškai, meluodavo.

„Psichiatrai turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiko. Taip, tai buvo sovietinė sistema, gydytojai turėjo daryti ir tai, kas jiems nepatiko, tačiau jie buvo ta grupė žmonių, kuri turėjo galią“, – apgailestauja T. Vaiseta.

„Burtininkai ir ekstrasensai – sovietinės sistemos palikimas“

T. Vaisetos teigimu, rašant knygą reikėjo rasti pusiausvyrą tarp mokslinio ir istorijos populiarinimo teksto. Anot autoriaus, jis siekė, kad knyga būtų įdomi ne tik istorija besidomintiems žmonėms, bet ir platesnei auditorijai.

„Buvo sunku rasti pusiausvyrą ir neiškristi už borto, todėl kai kuriose vietose išlikau atsargus, galbūt kai kur tekstas gali pasirodyti netgi sausas. Taip rašiau vien dėl to, kad knyga būtų suprasta kaip monografija, tačiau įterpiau ir lengvesnių detalių, kad būtų įdomiau skaityti – taip laimi visos pusės“, – kalba autorius.

Pasak T. Vaisetos, dvidešimto amžiaus antroje pusėje Lietuvos visuomenė išmoko priimti psichiatriją kaip tam tikrą sistemą, kuri padeda tvarkytis su problemomis, psichikos bei sielos bėdomis, tačiau, sako istorikas, nesuprantame, kad žmogui reikalinga ir psichoterapija.

„Mums įdiegė mintį, kad psichikos problemos yra ligos, todėl su jomis ir kovojame kaip su ligomis – vaistais. Nesuprantame, kad problemos gimsta dėl žmogaus santykio su savimi, artimaisiais ir bendruomene“, – apgailestauja T. Vaiseta.

Pradėjęs domėtis 90-ųjų Lietuva, istorikas pastebėjo, kad iš sovietmečio atėjo visuomenė, kurios tarpusavio santykiai buvo įtempti visose srityse, tačiau, sako jis, niekas nekalbėjo, kad tai būtų galima išspręsti pasitelkiant psichoterapiją.

„Dėl šių priežasčių pagalbos žmonės ieškojo kita forma – jie kreipėsi į burtininkus bei ekstrasensus. Tokia pagalbos forma labai greitai išpopuliarėjo. Tai sovietinės sistemos palikimas. Žinoma, yra ir pasikeitimų, nesu labai skeptiškas, tačiau kai kurios sistemos dalys dar išliko“, – tikina T. Vaiseta.

Domantė Platūkytė | LRT.lt
Iliustracija: pixabay.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here