4661117388_92102b10b8_b

Dirbant vaikų psichologe, konsultuojant jų tėvelius tenka susidurti ir su agresijos tema. Tiesą sakant, tai nutinka pakankamai dažnai. Nesiimčiau teigti, kad agresijos tarp vaikų daugėja. Ji buvo ir liks tarp mūsų, keisdama savo formas ir raiškos intensyvumą. Visgi, pyktis ir jo valdymas visai pagrįstai kelia mūsų susirūpinimą, todėl verta prie šios temos ir vėl sugrįžti, šįkart nesamprotaujant kas kaltesnis- tėvai, mokykla ar televizorius, o tiesiog atsakant į dažnai tėvelių užduodamus klausimus.

Kaip toks geras ir ramus vaikas galėjo šitaip agresyviai pasielgti, jis net balso prieš mus nepakeldavo?

Niekada nesupykstantys ir perdėtai paklusnūs vaikai gali tapti  kur kas pavojingesniais agresoriais  nei pagarsėję mušeikos. Tokie vaikai buvo mokomi jog pyktis yra absoliutus blogis, jų aplinkoje paprastai pykčio niekas atvirai nereikšdavo, griežtai pasmerkdavo arba net bausdavo supykusį vaiką, nepasiūlydami jam kitokių elgesio būdų. Tačiau pyktis yra kiekvienam žmogui būdinga ir reikalinga emocinė reakcija signalizuojanti, kad įvykis, situacija yra nepriimtina, neatitinkanti esamų poreikių, o patiriama įtampa, stresas yra per dideli, todėl reikia gintis, kovoti. Nuslopintas pyktis nedingsta, jis kaupiasi vaiko kūne, psichikoje sukeldamas nepaaiškinamus galvos, pilvo skausmus, keistas baimes ir gali netikėtai prasiveržti kaip nevaldomos agresijos protrūkis.

Tėvai vaikui gali padėti atidžiai išklausydami ir padėdami atpažinti ir įvardinti jo jausmus, poreikius “Atrodo tu supykai ant brolio, nes norėjai kad…” bei nustatydami leistinas ribas, mokydami empatijos “negalima mušti, man skauda…” pasiūlydami išeitį “kitą kartą man pasakyk kai…”

Svarbiausia žinia vaikui “tu gali pykti, bet negali kenkti sau ar kitiems” Šis būdas kartais nesuveikia, nes įvardijame netinkamai, kaltiname, moralizuojame “tu piktas…” ,”taip daro tik negeri vaikai…”

Vaikas tapo agresyviu pradėjęs lankyti mokyklą ar jis galėjo išmokti iš kitų vaikų?

Dažnai tenka išgirsti kaltinimus jog vaiką sugadino darželis, mokykla, blogas draugas. Taip tėveliai bando apsiginti nuo savo pačių adresu metamų kaltinimų, atseit jie nemokėję tinkamai auklėti vaiko. Iš tiesų agresyvus elgesys daugeliu atveju yra išmoktas reagavimo į stresą būdas, tačiau “mokytojų” taip pat kaip ir priežasčių yra ne vienas. Mokykloje ar darželyje susidaro palankios sąlygos agresyviam elgesiui atsirasti. Pasikeičia vaiko dienos ritmas, jam tenka laikytis naujų taisyklių, mokytis, daugiau bendrauti, spręsti konfliktus su bendraamžiais. Visa tai kelia įtampą ir pareikalauja daug papildomų jėgų prisitaikyti. Vaikas gali pervargti, išsigąsti nežinodamas kaip elgtis, gintis nuo patiriamų patyčų, kovoti dėl dėmesio, nes buvo įpratęs jį visą gauti tik sau…

Vaikui galima padėti sureguliuojant jo poilsio režimą, ribojant kompiuterio, televizoriaus žiūrėjimą, skiriant laiko aptarti dienos įvykiams, mokant spręsti konfliktus taikiais būdais, pagaliau neleidžiant per anksti į darželį socialiai nesubrendusio, hiperaktyvaus, jautraus vaiko.


Ar reikia drausti agresyvius žaidimus, o gal jie kaip tik padeda?

Vyrauja prieštaringos nuomonės. Vieni argumentuoja, kad agresyvūs žaidimai vaikui padeda nuleisti garą, kiti mano jog moko elgtis agresyviai. Tikrai, kartais sukilusią įtampą padeda sumažinti laiku suorganizuotas pagalvių mūšis, gaudynės ar rėkimo varžybos. Tačiau išties agresyvūs veiksmai-pvz. daužymas, spardymas “atsilyginant užgavusiam stalui”, kompiuteriniai žaidimai nėra tinkama išeitis, ypač tuo atveju kai vaikas dėl mažo amžiaus ar vystymosi problemų sunkiai skiria žaidybinę ir realią situaciją. Žymiai geresnė išeitis-įtraukti vaiką į kūrybinius žaidimus, lavinančius jo vaizduotę, bendravimo įgūdžius. Tai būtų įvairaus pobūdžio meninė veikla, grupiniai vaidmenų žaidimai. Taip pat tinka ir įvairi sportinė veikla.

Kaip sustabdyti agresyviai besielgiantį vaiką?

Tėvai neretai girdi daug tarpusavyje prieštaraujančių patarimų-vieni siūlo ignoruoti, kiti nedelsiant bausti netinkamai besielgiantį vaiką. Tiek bausmės tiek ignoravimas daugeliu atveju nepadeda išspręsti agresyvaus elgesio problemos. Bausmės, netgi ne fizinės neretai žemina vaiko orumą ir moko jį vienintelio dalyko “teisus tas, kurio pusėje jėga” Tam tikras ignoravimas pateisinamas, kai vaikas itin dažnai netinkamai elgiasi ir mes norime atstatyti pažeistą jo orumą, sukurti sėkmės pojūtį. Tuomet apdovanojame vaiką  dėmesiu ir paskatinimu, kai tik jis pradeda elgtis geriau, o vietoj įprastų grasinimų, bausmių aiškiai ir ramiai primename kokio elgesio tikimės.

Vaikui padėsime reaguodami vos pasireiškus pirmiems pykčio signalams, pasiūlydami galimą išeitį, aiškiai ir ryžtingai, tačiau nepiktai nustatydami leistinas ribas, suteikdami progą išsisakyti, nusiraminti. Svarbu nustatyti koks nepatenkintas poreikis slypi už netinkamo elgesio pvz. dėmesio siekimas, noras apsiginti, atstatyti pažeistą savivertę, nuovargis. Tuomet galime padėti vaikui suprasti savo poreikį ir mokytis jį patenkinti tinkamais būdais. Ši strategija nepadeda, kai tėvai patys nemoka valdyti savo pykčio, įsižeidžia dėl netinkamo vaiko elgesio. Tyčinę agresiją reikėtų stabdyti laikinai atskiriant vaiką nuo aplinkinių, jam malonios veiklos ir sudarant galimybes atitaisyti skriaudą, įvardinant tai ne kaip bausmę, o kaip pagalbą. Vaikas turi žinoti, kad yra mylimas ir turi progą pasitaisyti net kai pasielgė netinkamai.

Kada reikalinga specialisto pagalba ir kaip jis gali padėti?

Kartais susiduriame itin agresyviu vaikų elgesiu, kurio tėvams nepavyksta sumažinti jokiom pedagoginėm priemonėm-vaikas nereaguoja nei į bausmes, nei į pagalbą, aiškinimus. Toks vaiko agresyvumas gali rodyti rimtus psichikos ar pažintinės raidos sutrikimus pvz. Hiperaktyvumo sindromą, autizmą, šizofreniją. Taip pat tai gali būti vaiko reakcija į patirtą stiprią traumą-fizinį ar seksualinį smurtą, staigų išgąstį. Tokiais atvejais reikalinga psichiatro konsultacija, psihologo-terapeuto pagalba. Specialistas padeda nustatyti sutrikimą, pritaikyti medikamentinį, pedagoginį bei terapinį gydymą. Psichologas vaikams padeda suprasti kad pyktis yra viena iš žmogui būdingų ir reikalingų emocijų, kuri gali būti dažniau ar rečiau išgyvenama. Pats pyktis savaime nėra nei geras nei blogas, tačiau gali būti kenksmingas mums ar aplinkiniams. Todėl vaikai mokomi įsisąmoninti, pažinti savo pyktį, su jais aptariamos situacijos sukeliančios pyktį, kūno pojūčiai, per kuriuos jis pasireiškia. Taip pat vaikai mokosi tinkamai išreikšti savo pyktį, nusiraminti.

Tėveliams psichologas padeda rasti būdus kaip bendrauti su supykusiu vaiku, geriau suprasti jo pykčio priežastis ir atsižvelgiant į vaiko amžių bei kitas aplinkybes rasti visai šeimai priimtiną problemos sprendimo būdą.

Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt

loading...