Seniau moterims reikėjo šnekėti daugiau, kalbėjimas padėjo palaikyti jų funkciją – auklėti ir ugdyti vaikus, palaikyti šeimos židinį, sako Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja, psichologė Silvestra Markuckienė. Anot jos, nors šiais laikais moterų ir vyrų funkcijos sujauktos, pastariesiems užtenka vos kelių žodžių, kad būtų įtaigūs.

– Vieni šaltiniai teigia, kad moterys šneka daug daugiau nei vyrai – per dieną jos pasako 20 tūkst. žodžių, vyrai – perpus mažiau. Kiti šaltiniai teigia, kad vyrai taip pat plepūs. Ką rodo tas vyrų ir moterų plepumas?

– Pradėčiau nuo mūsų lyčių biologinės paskirties. Seniau vyrams reikėdavo mažiau kalbėti ir daugiau veikti – kautis, atnešti grobio ir pan. Moterų paskirtis buvo išlaikyti šeimą – kurti židinį ir jį palaikyti. Kalbėjimas buvo viena iš priemonių, galinčių padėti tai atlikti, palaikyti biologinę funkciją.

Moterims reikėjo bendrauti, auklėti, ugdyti vaikus, tad kalba buvo vienas dalykų, kuriuo žmogus gali užmegzti kontaktą, perduoti savo patirtį, pasakyti, ko jis nori. Taigi, šia prasme, galima sakyti, kad moteris šneka daugiau, o vyrai – mažiau.

Šiais laikais biologinis funkcijų pasiskirstymas gerokai sujauktas – galime atlikti ir moteriškas, ir vyriškas funkcijas, nepriklausomai nuo to, kokios lyties esame. Nors tikrai galima teigti, kad vyrams užtenka kelių žodžių, norint pasakyti tą patį, ką moteris sakytų kalbėdama gerokai plačiau.

Daug kas priklauso ir nuo kalbėjimo tono, balso tembro, nes smegenų žievės labiau aktyvuojasi, kai girdime žemesnį garsą. Tokį balso tembrą dažniausiai turi vyrai. Jiems pakanka pasakyti santykinai nedaug žodžių, kad galėtų būti įtaigūs. Moterims, norint pasiekti tų pačių rezultatų, reikia kalbėti daugiau, nes jų balso tembras aukštesnis. Žinoma, yra moterų, kurių tembras žemesnis, joms kalbėti reikia mažiau – tai politikės ir moterys, pasisakančios viešose erdvėse.

– Ar iš kalbėjimo galima spręsti apie žmogaus temperamentą?

– Turiu pasakyti, kad žmonių, priklausančių vienam tipui – cholerikui, flegmatikui ir kt. – pasitaiko ne taip jau dažnai, esame gana mišrūs. Iš kalbėjimo tempo galima kai ką nuspręsti, bet tai – hipotezės. Žinoma, jei žmogus linkęs į flegmatiškumą, jis kalbės lėčiau už turintį daugiau choleriko bruožų.

– Vieni šneka lėtai, kiti – greičiau. Tačiau būna situacijų, kad lėtai šnekantis žmogus ima ir pradeda kalbėti labai greitai. Kodėl pasikeičia jo kalbėjimo tempas?

– Viena iš versijų, kad tai gali lemti padidėjęs nerimas. Jei sulaukia klausimo, kuris jį sutrikdo, žmogus gali dvejopai reaguoti į tokį, pavadinkime, stresą. Vieni sulėtėja, kiti – priešingai, ima veikti labai aktyviai ir energingai, daug šneka. Vienas iš paaiškinimų – padidėja streso lygis ir nervingumo fonas.

Į stresą reaguoti galima trejopai. Vieni sustingsta, tam tikra situacija tarsi paralyžiuoja, netenkama amo. Arba – pradedama kalbėti greitakalbe, berti žodžius, kad būtų spėta pasakyti viską, ką norisi. Trečias variantas – kai sulėtėjama, imama dėlioti žodžius, kartais net pametant mintį. Tai vėl priklauso, kokie esame žmonės, kokie mūsų genai, nervų sistemos labilumas ir reakcijos į stresą.

– Pastebėta, kad jaunimas vartoja tuos pačius žodžius, pavyzdžiui, „ta prasme“. Kodėl taip yra?

– Tai yra įpročiai. Bet įsigilinus, ką tie nedideli žodeliai ir intarpai tam žmogui reiškia? Išvertus „ta prasme“ į frazę „noriu patikslinti savo mintį“, galima daryti hipotezę, kad tas žmogus tiesiog nori, kad kiti jį labiau suprastų. Pirminė to žodžio reikšmė nublanksta.

– Jei darbdaviui paskambina norintis įsidarbinti – užimti buhalterio poziciją – žmogus ir prisistato keliais sakiniais, juose pavartodamas porą frazeologizmų ir perkeltinės reikšmės žodžių, koks tai ženklas?

– Jei žmogaus kalba vaizdinga, o jis nori dirbti buhalteriu, tai gali būti ir pliusas, ir minusas, priklausomai nuo konkrečių tos darbo vietos reikalavimų. Jei reikia kūrybiškai mąstančio žmogaus, gebančio pažvelgti nestandartiškai, toks žmogus tikrai galėtų tikti. Mes linkę galvoti, kad buhalteris turi būti „sausas“.

Jei žmogus absoliučiai „sausas“, kalba tik tiek, kiek reikia, tai vėl – gali būti ir privalumas. Toks žmogus žino apie save, nepilsto vandens ir, jei reikia konkretumo, šis žmogus tikrai gali tikti. Bet retai nutinka, kad reaguojama į tokį griežtą skirstymą pagal būdo bruožus ar kalbėjimo manieras.

– Paaugliai daug bendrauja internete, o ar daug – realiai susitikę? Kaip jie bendrauja?

– Priklauso nuo to, kokio amžiaus tai paaugliai. Vyresnieji priklauso ar norėtų priklausyti tam tikrai grupei, pagal tai jie vartoja tam tikrus žodžius, galbūt pasisavintus iš anglų kalbos arba internetinės kalbos. Tai rodo, kad žmogus priklauso tai referentinei grupei, kuriai nori priklausyti. Tam tikros kalbos ir žodžių vartojimas parodo, kur aš norėčiau būti ir kokiame lygmenyje esu. Tai darome visi, nepriklausomai nuo to, ar mes paaugliai, ar ne.

Kalbant apie bendravimą internete, tai liečia bendravimo laisvę. Daugeliui žmonių sunku išlaikyti tą asmeninį ir tarpasmeninį kontaktą, tam reikia laiko ir pastangų. Reikia susiderinti, kada galima pasikalbėti ar susitikti, o kai vyrauja toks tempas, galima parašyti žinutę į „Facebooką“ ir taip palaikyti ryšį.

Kita vertus, „Facebooke“ ar kitoje virtualioje internetinėje erdvėje galima jaustis drąsiau ir reikšti savo mintis. Kitas žmogus nemato ir negirdi, tad save galima pateikti per vieną kanalą – raštiškai. Tam tikra prasme, jį galima net kontroliuoti taip, kaip norisi, kad kitas asmuo suvoktų.

Mačiau daug situacijų, kai sėdi du ar daugiau draugų ir visi spaudinėja telefonus, tokiu būdu bendrauja. Žinoma, tai paradoksas, tačiau iš kitos pusės – žmogus kažką gauna, nes tai daro. Greičiausiai tai jam duoda vidinę laisvę ir tam tikrą savo įvaizdžio kontrolę.

– Paaugliai turi ir savo kalbos kodus. Su suaugusiaisiais jie kalba suaugusiųjų kalba, o šalia atsiradus draugui, – visai kitokia. Ką tai reiškia?

– Į šį klausimą atsakysiu palyginimu – kai susitinkame su mažais vaikais, persijungiame į jų kalbą. Kai susitinkame su vyresniais už save – taip pat „peršokame“ į jų bendravimo stilių, manierą ir greitį. Tikslas – visi norime išlaikyti kuo pozityvesnį tarpusavio santykį. Iš paauglio pusės būtų labai drąsu bendrauti su savo tėvais lygiai taip pat, kaip bendrauja su draugais. Paaugliai žino, kad tėvams tai nepatinka.

Lina Smolskienė, „Ryto allegro“ | LRT.lt