Dažnai manome, kad išdrįsdami būti netobuli pasaulyje, kuriame kiekvienas siekiame atrodyti idealiais, būsime sutrypti ir sunaikinti. Tačiau ar tikrai? Galbūt metas pasekti tobulybės kultui atsipiriančiu gyvenimo būdo keliu – išmokti viską paleisti ir atsipalaiduoti? Juk ir taip kasdien sau nurodinėjame, kokie turėtume būti ir kaip turėtume elgtis.

Leidyklos „VAGA“ rekomenduojamoje žymaus prancūzų meditacijos mokytojo Fabrice’o Midalio knygoje „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“ (vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, 2018) raginama nustoti varginti save siekiant tobulybės, stengiantis atitikti visuomenės primestus ir pačių įsikalbėtus standartus bei reikalavimus.

Autorius moko drąsiai tarti „ne“, stabtelėti, jei reikalai nesikloja taip, kaip norėtume, o kartais ir visai liautis daryti dalykus, kurie nedžiugina, kad atrastume gyvenime vietos tam, kas iš tiesų suteikia mums laimės. Dalinamės penkiomis priežastimis, kodėl perfekcionizmo kultas iš tiesų mums gali būti ne naudingas, bet netgi pavojingas.

1. Nemokėdami priimti nesėkmių nustojame augti. Norime būti tobuli, todėl nepriimame nesėkmių – mums tai prilygsta katastrofai, gėdai, profesinės karjeros ar asmeninio gyvenimo pabaigai. Mes esame išmokyti pamiršti, kad realiame gyvenime nesėkmės ne tik neišvengiamos, bet ir būtinos – jos mums padeda augti. Jeigu neišmokstame pralaimėti, mums nepavyksta tobulėti. Vaikas, kuris bijo pargriūti, niekada neišmoks vaikščioti. Tas, kuris baiminasi, kad išeis už linijos spalvindamas, niekada neišmoks nei spalvinti, nei koordinuoti savo judesių. Anglosaksų kultūroje nesėkmės vertinamos, jos net įrašomos į CV – tai įrodymas, jog žmogus stengėsi, nors jam ir nepasisekė. Nesėkmės įrodo, kad asmuo norėjo žengti į priekį, nebijojo gyventi.

2. Užgniauždami neigiamas emocijas negalime jaustis laimingi. Norime būti tobuli, sukurti savo nugludintą paveikslą, kuris nebūtų aptaškytas emocijų, ypač skaudžių, purslais. Mums gėda net sau pripažinti, kad jaučiame pavydą, pyktį, nusivylimą. Manome, kad, visa tai patirdami, mes negalime būti „iš tikrųjų“ laimingi. Mes pernelyg sureikšminame tą „iš tikrųjų“: juk esame iš tikrųjų laimingi arba iš viso tokie nesame. Slėpdami skaudžias arba neigiamas emocijas, nenorėdami jų patirti ir išreikšti, mes atsisakome svarbios savo žmogiškosios dalelės, kurią sudaro ne tik mūsų džiaugsmai, bet ir sielvartas, trūkumai, klaidos bei netobulumas. Mums gėda verkti viešai, bet mus jaudina tie, kurie moka reikšti savo emocijas. Jaučiamės sukrėsti, kai išsekęs iš nuovargio kolega nesusivaldęs pratrūksta raudoti: mes jo neteisiame, greičiau guodžiame jį iš visos širdies, nejausdami paniekos ar gailesčio, jam ištiesiame ranką! Ar iš tiesų pažįstame bent vieną žmogų, kuris būtų apsaugotas nuo visų emocijų proveržių?

3. Nemokėdami priimti kito žmogaus jausmų negalime mylėti ir jaustis mylimi. Dažniausiai mes slepiame savo trūkumus ir žaizdas. Kurie iš mūsų ryžtųsi pakelta galva viską išpažinti? Turbūt nelengva būtų tai padaryti net savo artimiausiems draugams? Tačiau kai stipriai mylime žmogų, priimame visus jo emocijų protrūkius, nesėkmes, pažeidžiamumą, kurie sudaro to asmens esybės grožį! Galbūt mus žavi kitų žmonių tobulumas, bet mes nemylime tobulybių, nes tobulumas mūsų nejaudina. Kodėl sau to neprisitaikome? Juk iš tikrųjų paveikti kitus galime labiausiai būtent tada, kai apsinuoginame, kai esame tikri, kai nebeapsimetinėjame.

4. Nuolat lygindami save su kitais sumenkiname pasitikėjimą savimi. Norėdami būti tobuli, neleidžiame sau pripažinti nesėkmių, manome, kad nepakanka to, ką darome, ir nuolat save nuvertiname, lygindamiesi su kitais. Mane paaukštino? Bet mano kolegai skyrė dar aukštesnes pareigas, todėl jis už mane geresnis. Šįryt nuvažiavau dviračiu 7 kilometrus? Mano brolis (arba kaimynas) nuvažiuoja 12 kilometrų per dieną. Išlaikiau egzaminą? Tai nėra joks nuopelnas: egzaminas nebuvo toks jau sunkus ir t. t. Reikalavimas būti tobulam pradedamas taikyti nuo mokyklos, nuo to momento, kai mokinio įvertinimų knygelėje atsiranda pirmasis įrašas: „Galėtų atlikti geriau.“ Mus apsėdus troškimui siekti tobulybės, patys save morališkai persekiojame ir užkertame kelią asmeniniam augimui.

5. Slėpdami savo trūkumus išsvaistome begalę energijos ir nebemokame džiaugtis gyvenimu. Daugelis kasdien įnirtingai siekiame kontroliuoti savo įvaizdį, apsėsti minties slėpti bet kokį, net mažiausią trūkumą, raukšlelę, nelygumą, net gyvenant pokyčių laikotarpiu. Apsėstas tikslo, „tobulasis“ slepia tikrovę. Bet dažnai paaiškėja, kad jis negali žongliruoti situacija, džiaugtis gyvenimu. Tokio žmogaus žodyne nėra sąvokos „kuo geriau“ – yra tik sąvoka „geriausiai“. Tiesa tokia, kad niekas nėra tobulas – nebent manytume, kad nekintama kompiuterio ar ateityje sukursimo roboto būklė yra tobula. Siekiant tokio perfekcionizmo, neigiama tikrovė. Tai fikcija, kuria norime tikėti bet kokia kaina. Šis mūsų nusistatytas (skirtas sau, o ne kitiems) idealas neturi nieko žmogiška. Tačiau „netobulybei“ maskuoti sutelkiame be galo daug energijos, emocijų ir laiko resursų. Tačiau, ar tikrai verta taip švaistyti savo laiką?

Taigi galbūt nustokime kamuotis, galvodami, kad nieko neatliekame tinkamai? Liaukimės graužtis, tikėdami, kad kitiems sekasi kur kas geriau. Leiskime sau būti netobuliems – nebijokime būti pikti, pavargę, kvaili ar jausmingi. Atsipalaiduokime ir tiesiog džiaukimės gyvenimu!

Fabrice Midal „C’est la vie: menas nesukti sau galvos“, iš prancūzų kalbos vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė, leidykla „Vaga“, 2018 m.

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!