Kodėl protas mus stabdo, kai norime keistis?

1

„Dažnai norime kažkokio pokyčio ar bent jau teigiame, kad norime gyventi kitaip. Kartais dešimtmečius skundžiamės, deklaruojame garsiai, kad norime išeiti iš darbo, keisti profesiją, tačiau nieko naujo nesimokome. Mūsų vidus, realūs veiksmai sako visai ką kita“, – pastebi emocijų paleidimo treneris, pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti“ lektorius Rytis Lukoševičius.

„Daugelis susiduria su baime, kurią atneša pokytis. Tuo neapibrėžtumo jausmu, abejonėmis, ar tikrai bus geriau, ar teisingai pasirinkau“, – pasakoja centro „Į save“ kūrėjas ir vadovas R. Lukoševičius.

Jo teigimu, dažnas bijo pokyčių net ir labai mažame mastelyje, pavyzdžiui, pakeisti stilių, nusipirkti naujus batus, nueiti į pasimatymą. Įtampa atsiranda darbe gavus naują užduotį. Kodėl?

„Baimė keistis kyla iš pačios pokyčio idėjos, kurią turime savo viduje. Aš žinau, kas esu, ir kartu bijau prarasti senąjį-aš. Viena vertus, noriu pokyčio, kita vertus, jį sabotuoju ir stabdau, neleisdamas jam vykti“, – atsako emocijų paleidimo treneris.

Kovo mėnesį vyksiančios pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti“ metu R. Lukoševičius kalbės apie tai, kaip įveikti baimę ir į pokyčius pažvelgti su ramybe. Apie pokyčio baimės ištakas bei priežastis – interviu su lektoriumi.

Motyvacinių knygų bei paskaitų autorė Mel Robbins yra pastebėjusi, jog pokyčio baimė kyla iš savisaugos instinkto, kuomet mūsų smegenys, vengdamos naujumo keliamo streso, mus stabdo net ir kasdienėse situacijose. Ar ši mintis – artima jūsų požiūriui?

– Taip. Žmogaus išlikimo mechanizmas veikia tokiu principu – pažįstu, vadinasi, saugu. Natūralu, kad apsaugos sistema, kuri lyg ir turėtų rūpintis mūsų išgyvenimu, kažkuriuo gyvenimo etapu pradeda trukdyti, nes ji sako – aš šito nepažįstu, reiškia, tai nesaugu.

Pokyčio baimė visuomet reiškiasi per pasipriešinimą bet kokiai naujai idėjai. Tik sena yra saugu. Idėjų lygmenyje, mūsų pasąmonėje užfiksuota, kad pokytis atneš mirtį. Išlikimo mechanizmas, pasąmoniniai instinktai sukelia baimę ir mus stabdo.

Kaip įveikti savo protą, kai šis mus stabdo keistis?

– Reikia keisti paties pokyčio koncepciją – suvokti jį kaip naują galimybę, požiūrį, kuris nesunaikina senojo–aš, o tiesiog praplečia jį. Pavyzdžiui, žmogus nustojo vartoti alkoholį, atsikratė bet kokio blogo įpročio, rūkydavo – neberūko.

Paprastas klausimas – ar jis iš tikrųjų nužudė tą senąjį–save, kuris rūkė? Ar tai reiškia, kad jis nesugebėtų pasiimti cigaretės, užsidegti jos ir surūkyti? Veikiausiai ne, galimybių rūkyti jis neprarado, tik noras, požiūris, mąstymas pasikeitė.

Kuomet žmogus keičia suvokimą, kas yra pokytis, sąmoningai sau primena – aš tik augu ir plečiuosi, tuomet ir dingsta baimė, vidinis pojūtis, kad kažką prarasiu. Atsiranda atsipalaidavimas, ir naujas dalykas tampa nebenaujas. Net jei jo dar ir nepatyriau fiziškai, proto lygmenyje jau praplėčiau savęs suvokimą, pasakojimą savęs, kas esu.

Kai kas teigtų, jog keistis galime tik ankstyvame gyvenimo tarpsnyje, o vėliau – jau būname per seni.

– Pokyčio baimę patiria visi, nepriklausomai nuo amžiaus. Net ir moksleiviai, stodami į aukštąsias mokyklas, išgyvena „gyvenimo ar mirties“ fazę, nors jie juk nespėjo pasenti.

Manau, kad ne fizinis amžius, o suvokimas, kad aš save pažįstu, vadinasi, esu jau per senas keistis, yra esminė kliūtis. Jeigu žmogus savyje turi istoriją, kad aš esu lankstus ir lengvai prisitaikau prie pokyčių, jis niekuomet neturės pokyčių baimės, nepriklausomai nuo gyvenimo tarpsnio.

Galbūt labiausiai baiminamasi, kad naujojo–manęs nebepriims aplinkiniai? Artimiausi žmonės?

– Jeigu aš turiu ribotą įsivaizdavimą apie artimus žmonės, kitaip tariant, jau už juos nusprendžiau, kad jie manęs nepriims, nors nieko dar neįvyko, jau žinau, kad bus blogai, tai taip, ta sąmonės „dėžutė“ kelia baimę.

Tačiau tokiais atvejais žmogus paprastai remiasi savo prisiminimais net nekvestionuodamas, ar tai vis dar tiesa. Jis įsivaizduoja, kad žino, kaip reaguos aplinka, tačiau dažnai ignoruoja tuos atvejus, kai sulaukė kitokios reakcijos. Ne aplinkiniai mums trukdo keistis, bet mes patys varžome save.

Ką patartumėte tiems, kurie nori keistis, tačiau save varžo?

– Vienas iš būdų treniruoti save pokyčiui – kasdienėse situacijose, kuriose elgiamės dažniausiai taip, kaip esame įpratę, užduoti sau klausimą: ką darytų ne–aš? Pavyzdžiui, ateinate valgyti pietų ir klausiate: ką valgytų ne–aš? Tada ir kils atsakymas, idėja, esanti už jūsų savojo–aš įsivaizdavimo ribų.

Tikra istorija. Savaitinės stovyklos metu dalyviams daviau užduotį pamąstyti, ką per tą laiką jie darytų, jei veiktų jų ne–aš. Viena moteris dalijosi savo patirtimi. Ji išėjo pasivaikščioti, ir nepažįstamas vyras ją užkalbino, pakvietė arbatos. Ji niekada nebūtų sutikus kažkur eiti su pirmą kartą sutiktu vyru, bet ji savęs paklausė, ką darytų ne–aš, o ne–aš atsakė: eičiau arbatos. Ji taip ir padarė.

Mes visuomet turime daug galimybių rinktis, tik įprotis, kuris sako, aš žinau, kaip aš darau, mus stabdo, izoliuoja. Jei suteikiame sau leidimą pabūti keistesniais, kitokiais nei įprastai, net ir kasdienėse situacijose atrastume labai įdomių ir kūrybiškų sprendimų, kurie nustebintų, o kartu ir išlaisvintų mus nuo mūsų pačių.

Daugiau naudingų įžvalgų ir patarimų išgirsite pokyčių konferencijoje moterims „Išdrįsk pradėti. Žingsniu toliau“ Vilniuje kovo 30 d. (šeštadienį), Ryčio Lukoševičiaus pranešime video formatu „Kaip įveikti baimę ir į pokyčius pažvelgti su ramybe?“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčiais dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt

Iliustracija: sik-life / pixabay.com

Dalintis:

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here