Kodėl taip svarbu save mylėti?

0

meile-sau

Psichologai tvirtina, kad laimingo gyvenimo pagrindas – meilė sau. Vis dar manantys, kad save mylėti egoistiška, nustebs. Anot psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus, netgi egoizmas gali būti laikomas natūralia ir teigiama savybe.

Ką reiškia save mylėti?

Kai mylime kažką kitą, norime jam gero. Atitinkamai mylintys save asmenys nori sau gero: trokšta suteikti džiaugsmo, malonumo, rūpintis savimi bei didžiuotis, dovanoti sau dovanas ir pan. Meilė sau – natūralus jausmas. Maži vaikai save myli, netgi yra egocentriški, jiems svarbiausi jų interesai, norų patenkinimas, malonumas. Tačiau kai tėvai pradeda atžalas auklėti, stengiasi įteigti, kad egoizmas yra blogis ir negalima siekti malonumo. Esą derėtų elgtis taip, kaip reikia, ir būti kitokiems, negu yra natūraliai. Tiek vaikai, tiek suaugusieji patiria didžiulį spaudimą iš aplinkos ir yra tarsi verčiami būti kažkuo kitu bei neleisti sau pernelyg daug malonumų. O asmenims, kurie nesugeba priimti savęs, kyla daugybė įvairių psichologinių problemų.

Vadinasi, žmonių nemeilę sau įskiepija tėvai?

Dažniausiai taip. Juk daugelio dalykų vaikai išmoksta iš tėvų. O mūsų tėvai, kurie taip pat nemokėjo savęs mylėti, tokį supratimą apie gyvenimą perdavė vaikams.

Ar lietuviai užtektinai save myli?

Mylintis save lietuvis – labai retas „eksponatas“. Apie tautiečių nemeilę sau byloja paplitęs savidestrukcinis elgesys, t. y. didelis savižudybių skaičius, dažni depresijos atvejai, milžiniškas suvartojamo alkoholio kiekis, rūkymas, narkomanija. Mūsų tautos mentalitetas – kentėti, aukotis, daug dirbti ir apskritai gyventi sunkiai. Neva tik tie, kurie vargsta ir aukojasi, yra geri žmonės. O jei gyvenate linksmą ir lengvą gyvenimą, greičiausiai esate blogas bei negalite būti autoritetas kitiems. Toks mąstymo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Pravartu save palyginti su kitomis tautomis, tarkime, ispanais, italais arba prancūzais. Jie kur kas labiau linkę į hedonizmą, malonumų ieškojimą. Jiems svarbiau smagus laisvalaikis, siestos, malonūs pašnekesiai, skanus maistas ir pan. Tai rodo, kad jie labiau save myli, daro daugiau gero sau ir mažiau kankinasi. Žinoma, dažniausiai jiems sunkiau sekasi dirbti, jie būna mažiau pareigingi, bet kur kas laimingesni.

Kaip išmokti labiau save mylėti?

Meilę sau padeda išugdyti labai paprastos priemonės. Reikia tiesiog dažniau sau padaryti ką nors gero, suteikti malonumo, džiaugtis gyvenimu ir turėti daugiau laisvo laiko. Mylimam žmogui sakome gerus žodžius. Tad jei mylime save, kodėl jų nepasakyti ir sau? Derėtų dažniau pastebėti savo pasiekimus bei šaunumą ir save pagirti. Tačiau net šie paprasti meilę sau ugdantys dalykai lietuviams gana sunkiai įgyvendinami…

Save mylintis žmonės neretai vadinami savanaudžiais, savimylomis arba egoistais…

Žmonių, kurie pernelyg save myli, yra nedaug. O aplinkiniai gali gana greitai pavadinti egoistu, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad žmogus elgiasi blogai. Apskritai žodžiai „egoistas“, „savanaudis“ tapo baisiu įžeidimu. Todėl daugelis mano, kad jie turi neigiamą prasmę. Iš tiesų tai –subjektyvūs terminai. Svarbiausia tai, kokia jiems prasmė suteikiama. Ar žmogus, kuris grįžęs iš darbo jaučiasi pavargęs, nori eiti pailsėti, nors reikia susitvarkyti namus, yra savanaudis? Lyg ir taip, nes siekia sau naudos. Kita vertus, nepailsėjęs negalės produktyviai dirbti. Todėl tam tikra prasme egoizmas ir savanaudiškumas – teigiamos savybės, nes skatina rūpintis savimi ir savo gerove. Tačiau lietuvių mentalitetas verčia galvoti, kad reikia rūpintis tik kitais, o savimi rūpintis lyg ir nepriimta. Tuomet tie, kurie negeba pasirūpinti savimi, ima rūpintis kitais, dažniausiai rūpestį išreikšdami pamokymais, kaip reikia gyventi. Tokie teoriniai pamokymai paprastai neduoda jokios naudos.

Tuo tarpu save mylintis asmuo ir savimyla tikriausiai skiriasi. Save mylintys žmonės siekia malonumo ir trykšta gyvenimo džiaugsmu, tačiau nelaiko savęs geresniais už kitus. Savimylos yra pasipūtę ir niekina aplinkinius. Kitų niekinimas ir savęs aukštinimas dažniausiai rodo tam tikras psichologines problemas.

Kur yra riba, skirianti sveiką meilę sau nuo per didelio egoizmo?

Tą ribą nubrėžti labai sunku, nes psichologija – ne matematika, todėl jai ribos čia subjektyvios. Jeigu egoizmas asmeniui kelia tam tikrų problemų, galima sakyti, kad jis patologinis. O jei žmogui dėl savo egoizmo gyventi tik geriau, tokia meilė sau sveika.

Kaip meilės sau jausmą keičia gimusios atžalos? Kartais tėvais tapę žmonės apskritai pamiršta save.

Tėvai dažnai primiršta save ir daugiau meilės skiria ne sau, o vaikams. Tikriausiai natūralu, kad atsiradus atžaloms lieka mažiau laiko ir galimybių save mylėti. Tačiau negerai, kai perlenkiama lazda – imama per daug rūpintis vaikais ir visiškai nesirūpinama savimi. Tuomet motinos skundžiasi, kad vaikams paaukojo savo gyvenimą, o šie yra nedėkingi. Tokiu atveju akivaizdu, kad tėvai savęs paaukojo per daug. Gimdytojai, kurie visą dėmesį skiria tik vaikams, paprastai juos per daug auklėja, kontroliuoja ir aiškina, kaip gyventi. Kam to reikia? Dažniausiai patys geriausi vaikų auklėtojai yra tie tėvai, kurie patys džiaugiasi gyvenimu. O nuolatos vargstantys ir pasiaukojantys nėra itin įkvepiantys pavyzdžiai savo atžaloms.

Save labai mylintys, skiriantys daug dėmesio savo išvaizdai ir trokštantys, kad jais žavėtųsi asmenys kartais vadinami narcizais. Kas yra narcisizmas ir kaip jis siejasi su meile sau?

Narcisizmas – patologija, asmenybės sutrikimas. Narcizams reikia labai daug dėmesio, tačiau tai nereiškia, kad jie save myli. Juk dažniausiai iš kitų aršiai reikalaujama to, ko labiausiai trūksta patiems. Narcisistinėmis asmenybės dažniausiai tampa tie žmonės, kuriems vaikystėje trūko meilės ir dėmesio, todėl suaugę visais būdais siekia tai kompensuoti.
Kalbino Justina Petraškevičienė

Psichologas dr. Marius Daugelavičius | psichologas.org

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here