Minnesota, USA --- A young farmer in a mid growth grain corn field records crop data on his tablet computer. This represents the next generation of young farmers using the latest technology in farming operations --- Image by © R. Hamilton Smith/AgStock Images/Corbis
© R. Hamilton Smith/Corbis

Sovietmečiu augusi ir subrendusi karta netrukus savo vietą, kuriant Lietuvos ateitį, turės užleisti jaunesniems – savo vaikams. Neretai apie tai mąstoma su didžiule baime. Mat tarp tėvų ir vaikų – didžiulė praraja. Tiesa, vieni žavisi šiuolaikinio jaunimo drąsa priimti iššūkius, kiti baisisi susvetimėjimo procesais, treti, matydami atotrūkį tarp jaunuolių lūkesčių ir galimybių, jų gaili.

Anot psichologės Genovaitės Petronienės, tai, kas būdinga dabartiniam jaunam žmogui, bus būdinga ateities pasauliui, prie kurio nepritapę mes virsime niekam nereikalingais dinozaurais.

Pastangos nėra vertybė

„Dabartinis jaunimas orientuotas į greitą pasitenkinimą. Pastangos nebėra vertybė. Ko gera, tai prasidėjo nuo komiksų, adaptuotos literatūros, prekybos centrų. Kam skaityti knygą, jei galima pažiūrėti filmą? Internetas suteikia galimybę būti bet kuo ir įtikėti, kad toks esi. Taip atsiranda visagalybės iliuzija. Jeigu žmogus negauna, ko nori, realybėje, pasitenkinama ir pakaitalu.

Lengviau užsimerkti ir gyventi iliuzijų pasaulyje. Pagaliau kam ką nors daryti, jei galima susileisti narkotikų? Kita vertus, iš kur semtis dvasios stiprybės, gylio? Žiniasklaida pilna skandalingų, nieko nesakančių istorijų, žurnalai moko dietų, sekso, mados, tačiau nekalba apie dvasinius dalykus. Kam gilintis, jei galima plaukti paviršiumi? Tuščia, bet linksma“, – drąsiai pokalbį pradėjo pašnekovė.

Knygos apie paauglių psichologijos ypatumus „Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams“ autorė kalba apie tai, ką pastebėjo ilgametės praktikos metu. Keliolika metų psichologė aktyviai domisi paauglių bei jaunuolių problemomis, dirba su mokytojais, teikia psichoterapijos paslaugas jauniems žmonėms ir jų tėvams.

„Kalbėdama šia tema turėsiu apsiriboti savo klientų, pažįstamų jaunų žmonių, jų tėvų, mokytojų pastebėjimais. Paauglį nuo jauno žmogaus atskirti gana sunku. Yra nuomonių, kad dabar paauglystė tęsiasi iki 21 metų. 16-metis šiandien nėra subrendęs šeimai, kaip buvo senovėje. Tačiau paaugliai itin aštriai, karikatūriškai išreiškia tai, kas būdinga jauniems žmonėms“, – svarstė psichologė.

Anot jos, vyresnioji karta jaunimu baisėdavosi visais laikais. Tačiau šuolis tarp dabartinio ir sovietinio paauglio, jauno žmogaus ir jo tėvų jaunystės yra gerokai didesnis nei būdavo anksčiau, kadangi iš esmės pasikeitė Lietuvos politinė santvarka, o ir pasaulio vystimosi tempas vis greitėja. Jei viduramžiais per šimtmetį niekas labai nepasikeisdavo, šiandien gyvenimas sunkiai atpažįstamas jau po kelių dešimtmečių.

„Esminiu dabartinės kultūros požymiu reikėtų laikyti ir vienijančios ideologijos praradimą. Tenka gyventi su pažiūrų įvairove. Klausimas, kas yra tiesa, iškyla kasdien“, – teigė G. Petronienė.

Religija – malonumas

Anot pašnekovės, šiandien viskas supakuota ne tik parduotuvėse. Jauni žmonės taip pat labiau dirbtini negu seniau. Tačiau troškimas amžinai būti madingam, šiuolaikiškam, blizgėti visuomenėje – ne kas kita, kaip užsitęsusi paauglystė. Mat būtent paauglys stipriau reaguoja į grupę, stengiasi neatsilikti nuo mados ir išvengti draugų pasmerkimo.

Šiandien lygiuojamasi į „auksinį jaunimą“ – staiga prasidėjusio kapitalizmo sąlygomis pralobusių tėvų vaikus. Kuo labiau bijomasi to, kas viduje, tuo svarbesnė darosi išvaizda ir tuo stipresnis stresas, jei tėvai neišgali paaugliui nupirkti jo aplinkos draugams įprastų daiktų.

Dar atsimenantys sovietmetį gali papasakoti apie tokį gyvenimą, kuris šiuolaikinei jaunajai kartai jau suvokiamas. Pradėkime nuo parduotuvių: vienos rūšies dešra, duona – vos kelių rūšių. Konservuoti žirneliai – tik prie šventes.

Kartą per porą mėnesių ant parduotuvės lentynų atsirasdavo ir šokoladiniai varškės sūreliai, kurie būdavo akimirksniu „iššluoti“. Tėvai į namus jų atnešdavo iškart kokių 20, o vaikai sukdavo ratus apie šaldytuvą, bet atsispirdavo pagudai sušlamšti visus iš karto. Taupydavo, kad malonumą pratęstų bent kelioms dienoms.

Viena pažįstama, kurios paauglys sūnus pradėjo klausinėti apie tai, kaip žmonės gyveno sovietmečiu, prisipažino nė nepastebėjusi, kaip pradėjusi apie tuos laikus pasakoti su nostalgijos prieskoniu.

„Kadangi nebuvo tiek daiktų, kaip dabar, nebuvo ir minčių, kad jų norime. Pasitenkindavome daug mažesniais dalykais. Netiesa, kad mes nebuvome laimingi. Tik svajodavome ne apie naują kompiuterį ar kokį kitą technologijos stebuklą, bet apie romantiškesnius dalykus – naują knygą ar būsimą profesiją“, – pasakojo ji sūnui.

Ši moteris kadaise dalyvavo visuose mitinguose už Lietuvos nepriklausomybę, su minia skanduodama Lietuvos vardą. Ji iš laimės verkė po kiekvieno laimėto žingsnio laisvės link. Laisvės vardan ko ar laisvės nuo visko – tai jau šiandienos aktualija.

Sovietmetis pro rožinius akinius

„Iš tiesų, anksčiau žmonėms lengviau buvo pasirinkti ideologinę kryptį. Tu arba už esamą santvarką, arba prieš ją. Ir vienu, ir kitu atveju viskas labai aišku. Skaidrus buvo netgi tikėjimo klausimas – aš arba užkietėjęs ateistas, arba karštai tikintis slaptas katalikas. Šiandien jau nėra taip viskas paprasta“, – įsitikinusi G. Petronienė.

Anot pašnekovės, besivystančios techninės galimybės labai palengvino gyvenimą ir bendravimą, tačiau atsirado kova už būvį, kuri anksčiau nebuvo taip stipriai išreikšta. „Arba tu, arba tave“. Darbo vieta nebegarantuota, jaunuoliams tenka užsidirbti net mokslui, vyksta konkurencija dėl nemokamų studijų vietų. Išlieka vikresni, apsukresni, bet ne protingesni, gilesni, idealistai.

Jaunas žmogus gana anksti suvokia, kad dideli pinigai gali viską, o kas jų neturi, tas yra „lūzeris“. Todėl jaunuoliai daug labiau sumaterialėję, pragmatiški, juos dažnai valdo nebe jausmai, o šaltas protas.

„Tipiškas jaunas žmogus jau yra pervargęs, nes bando uždirbti kuo daugiau pinigų ir vienu metu dalyvauti įvairiose veiklose. Iš esmės tai sėkminga, bet jau turinti psichologinių problemų asmenybė. Beje, savo problemas jie labiau linkę spręsti ne psichologo kabinete, bet atsipalaiduodami. Optimizmas jiems per kraštus trykšta: „Parūkysiu žolytės, o per tą laiką gal viskas susitvarkys“, – samprotavo pašnekovė.

Petronienė iš savo praktikos prisimena atvejį, kai per keletą savaičių taip ir neįkalbino vaikino paskambinti sunkiai sergančiam tėvui, kai šis prisipažino jaučiantis sąžinės graužatį, kad su juo nebendrauja.

„Pagrindinė šio vaikino problema, kad jis nori būti lyderiu ir iš pradžių sudaro gerą įspūdį, tačiau vėliau nebemoka bendrauti, todėl žmonės juo nusivilia. Kitas jaunas žmogus jau periodiškai patiria depresiją. Jis sėkmingas verslininkas, tačiau darbas jam ir terūpi, todėl turi problemų santykiuose su merginomis. Kad kompensuotų šią spragą, jis samdo prostitutes ir ketina taip daryti visą gyvenimą“, – pasakojo psichologė.

Naujos ligos ir problemos

Medikai prognozuoja, kad 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga. Tai lems greitėjantis gyvenimo tempas, dėl to didėjantis išsekusių žmonių skaičius, tarpasmeninės šilumos trūkumas, nes žmonės vis labiau nebeturės laiko išklausyti vienas kitą.

„Dar niekada taip nebuvo, kad kas antras žmogus būtų chroniškai išsekęs, – pastebi G. Petronienė. – Daugėja narcizinių asmenybių tipo, kai po „užsitemptu“ įvaizdžiu slepiasi tuštuma, pyktis, primityvumas, kančia. Viena iš įvaizdžio kraštutinumo formų – plintanti anoreksija ir bulimija.

Kalbama, kad dabartinis žmogus – šizoidiškas žmogus. Tai reiškia, kad jis taip susvetimėjęs su savo jausmais ir kitais žmonėmis, kad gyvena virtualioje realybėje, o viduje tampa vis labiau tuščias. Iš tiesų, jauni žmonės labai pasyvūs jausmų gyvenime, kartais net infantiliški – žavisi nuoširdžiais dalykais, bet dėl jų nesistengia, tik laukia iš išorės.

Taip pat daugėja psichopatiškumo. Jaunimas darosi nebevaldomas, nebėra autoritetų. Kodėl? Kuo labiau į senuosius laikus, tuo didesnį svorį turėdavo autoritetai. Šiandien žiniasklaida tapo ketvirtąja valdžia ir panaikino idealizmą – galima „dėti“ net ant prezidento“.

Anot psichologės, šiandien niekas nebevertas aukos. Jei dviem žmonėms kartu nemalonu, jie išsiskiria. Tėvai nebesiaukoja dėl vaikų ir ramiai juos palieka išvažiuodami uždarbiauti. Vaikai savo ruožtu nebesiaukoja dėl tėvų: užsienyje jau įprasta senatvę leisti senelių namuose.

Petronienė pastebi, kad dabartiniai jauni žmonės visuomeniški, bet nekolektyviški, individualistai. Tiesa, meilės reikia, bet nedrįstama to pripažinti, todėl grimztama į cinizmą, kuris slypi po „krūtu“ įvaizdžiu. „Lūzeriai“, tampa vis labiau apatiški, pasyvūs, neatsakingi kasdienėje veikloje, dažnai panirę į kompiuterį. Plinta pseudobendravimo forma pažinčių puslapiuose ir „chatuose“, bet dažnai po tokio bendravimo realybėje bendrauti nepavyksta.

„Kita vertus, kai kuriomis savybėmis jaunimas yra daug sveikesnis už savo tėvų kartą. Dabartiniai jauni žmonės drąsūs, atsipalaidavę, nekompleksuoti, daug aktyvesni visuomeninėje veikloje, jungiasi į įvairius klubus, neformalius judėjimus, partijas. Jie labiau pasitiki savimi, nors kartais jiems ir trūksta kuklumo jausmo.

Dabartinis jaunimas – labiausiai išsilavinusi karta žmonijos istorijoje, nors mokytojai pastebi keistą atotrūkį: gabūs vaikai kur kas gabesni, negu mes buvome jų metais, tačiau negabūs – beviltiškai atsilikę. Vis dėlto gerieji dalykai, ko gera, atsveria bloguosius, tik vyresnei kartai, kaip visada, atrodo, kad jaunimas sugedo. Jiems taip atrodys jų vaikai“, – įsitikinusi pašnekovė.

Inga Saukienė | delfi.lt

loading...