seima

Įsivaizduojama, kad ideali šeima ta, kurioje yra du vaikai – tėvai nori vaikui suteikti brolio ar sesers kompaniją, bet neaukoti viso savo laiko ir pinigų. Taip sako sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. Psichologės Ramintos Aleliūnaitės-Kliokmanės teigimu, vaikus auginti reikia ne tam, kad padėtų senatvėje, – auginant juos „iš reikalo“, vėliau gali būti sunku užmegzti ryšį.

Kai kurios šeimos Lietuvoje jaučia spaudimą

Prieš porą metų Vilniaus universitete buvo atliktas tyrimas, kurio metu vyrų klausta, kokią idealią šeimą jie norėtų turėti, sako Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. Pasak jos, vyrų nuomonės sukosi aplink šeimą su dviem vaikais: „Jie kalbėjo apie tai, kad vienas vaikas – per mažai, nes jam norisi suteikti ne tik materialines vertybes, bet ir suteikti dvasinį saugumą, gerą kompaniją. Tą ir suteikia brolis ar sesuo.“

Sociologė priduria, kad vyrai, turėję brolį ar seserį, buvo linkę tikėti, kad du vaikai šeimoje – geriau nei vienas, bet auginti daugiau vaikų – sunku. „Tyrimo autoriai priėjo prie išvados, kad du vaikai yra kompromisas tarp noro suteikti kompaniją ir galimybės neaukoti viso savo laiko, finansinių gebėjimų didžiulei šeimai“, – tikina pašnekovė.

V. Urbonaitės-Barkauskienės nuomone, Europos Sąjungos kontekste Lietuva yra viena iš konservatyviausių valstybių: „Dėl to Lietuvoje vyrauja požiūris, būdingas labiau į rytus nutolusioms valstybėms. Tai reiškia įsivaizdavimą, kad šeimoje privalo būti vaikų, o žmonės, nusprendę jų neturėti, čia jaučia didesnį spaudimą nei gyvenantys Vakarų Europos valstybėse. Ten šis modelis priimamas kaip vienas iš galimų šeimos kūrimo variantų.“

Atsiduria nemalonioje padėtyje

R. Aleliūnaitė-Kliokmanė teigia girdinti klausimus apie vaikų turėjimą ir galvojanti apie šeimas, turinčias sunkumų jų susilaukti. „Kai matai šeimą, kuri neturi vaikų, nežinai, ar jiems sunku jų susilaukti, ar jie pasirinkę jų neturėti. Tas klausimas, kodėl nėra vaikų, yra nekorektiškas“, – aiškina pašnekovė.

Anot jos, toks klausimas iš aplinkinių pastato žmones į poziciją, kurioje jie turi tarsi aiškintis, teisintis: „Dalis tokių šeimų sako, kad pradžioje buvę skaudu, o vėliau jie pripratę. Tačiau tai skamba kaip posakis – ir šuo kariamas pripranta.“

R. Aleliūnaitės-Kliokmanės įsitikinimu, liūdna, jei moteris dėl tokio visuomenės spaudimo apsisprendžia pasidaryti abortą. „Labai gaila, kad mūsų aplinka daro tokią įtaką. Visada galima sakyti, kad viskas – mūsų laisvas pasirinkimas, bet pastojusi moteris turi daug jausmų ir yra emociškai pažeidžiama. Tuomet aplinkinės nuomonės priimamos labai jautriai“, – sako psichologė.

Kaip pavyzdys – Skandinavija

V. Urbonaitės-Barkauskienės manymu, kalbant apie vaikus, svarbus valstybės požiūris ir pagalba žmonėms, norintiems jų turėti: „Pavyzdžiui, JAV, kur be galo brangu gauti vaikų priežiūros pagalbą ir pan., žmonės apsisprendžia visai neturėti vaikų arba turėti jų mažai. Nes tai labai pakeičia kasdienį komfortą.“

Kitoks variantas, anot sociologės, – Skandinavijos šalys. „Ten abiem tėvams užtikrinama galimybė dalintis vaikų priežiūra – tai nebūtinai tik mama, kuri turi daryti kompromisus dėl karjeros, darbo. Valstybė gali padaryti daug, užtikrindama vaikų priežiūros ir oraus auginimo ir išlaikymo galimybes“, – tikina pašnekovė.

Auklėjimo metodai, kaip sako V. Urbonaitė-Barkauskienė, telkiasi branduolinėje šeimoje: „Žmonės domisi įvairiausiomis naujovėmis, tyrimais, mokslu ir pan. ir vis mažiau žmonių perima tradicinį auklėjimo būdą iš tėvų ir senelių. Kuo toliau, tuo dažniau tėvai ir vaikai gyvena atskirai nuo senelių, tad pastarieji natūraliai kiek atitolsta.“

R. Aleliūnaitės-Kliokmanės nuomone, vaikus reikia auginti ne tam, kad padėtų senatvėje. „Vaikas turi būti auginamas kaip laisva asmenybė. Jei santykiai su vaiku jam augant šilti, galima tikėtis, kad jis ir toliau norės likti šalia, tie santykiai išliks“, – teigia psichologė.

Pašnekovė tvirtina, kad jei vaikas auginamas „iš reikalo“ – nuo nemylimo vyro ar dėl visuomenės spaudimo, gali būti, kad ryšį užmegzti sunku. Tuomet senatvėje, anot R. Aleliūnaitės-Kliokmanės, gali būti liūdna ir vieniša.

„Kita tema“ | LRT.lt
Iliustracija: Marco Ceschi