Koks turi būti geras konfliktas?

0

konfliktas

Jau kas kas, o psichologai gerai žino, kiek iš tikrųjų žmonės pyksta. Tūlas pilietis ne taip jau retai įkyriai priekaištauja, ginčijasi, rėkia,  o kartais net mėto daiktus, stumdosi ar mušasi. Akivaizdu, kad nei tokiam pykstančiajam nei aplinkiniams tai tikrai neišeina į naudą. Specialistai atsiraitoję rankoves rašo straipsnius, rengia pykčio valdymo seminarus, tačiau supykus visa psichologija kažkodėl vis vien nueina perniek. Kodėl psichologinės žinios šiuo klausimu tokios neveiksmingos? Kaip supykus neprarasti nuovokos ir iš ko susikonstruoti stabdžius?

 Šiame straipsnyje pabandysiu išdėstyti svarbiausius pykčio valdymo dėsnius. Tik nereikia trokšti susivaldyti vieną kartą visiems laikams. Planuokime realistiškai: jei paprastai „užsivedame“ pykčiu valandai, būtų nuostabu, jei panaudojus bent vieną iš pykčio suvaldymo būdų nesutarimai baigtųsi, tarkime, po pusvalandžio.

Nepamirškime pykčio fiziologijos

Pykčio fenomenas daug labiau biologiškas, nei norėtųsi. Mokslininkai išmatavo, kad bepigu save kontroliuoti tiems, kurių emocijos kyla lėtai, o ką daryti jei tavo organizmo reakcijos tokios, jog emocijos įsižiebia greitai ( nors ir greitai atlyžta)? Pykstant pasikeičia hormonų pusiausvyra ir ima veikti už emocijas atsakingos smegenų dalys. Šio stipraus jausmo gamta nepritaikė objektyvaus mąstymo skatinimui, jis turi sukoncentruoti jėgas gynybai. Pyktis buvo naudinga išlikimui – jei senovėje žmonės būtų galvoję gintis ar ne, tiesiog nebūtų išgyvenę.

Biologinis pagrindas pasireiškia dar vienu klastingu  būdu. Psichologai ilgai tyrinėjo su kuo siejasi konfliktai šeimose. Gal tai lemia skirtingi charakteriai? O gal intelekto lygis? Pasirodo, kad ne. Po ilgų tyrimų jie rado tik vieną akivaizdų skirtumą – taika šeimoje labiausiai susijusi su „teigiamu bagažu“. Kitaip tariant, jei žmonės visą mėnesį nesipyko, tai daug didesnė tikimybė, kad nesipyks ir kitą mėnesį. Tai išryškina svarbų dalyką – norint suvaldyti pyktį, reikia ne tik blaivaus proto, bet ir valios bei sveikos, pailsėjusio žmogaus pusiausvyros. Tą patį atrado ir meditacijos tyrinėtojai – po ilgų meditacijų žmonės taip susiharmonizuodavo, kad susilpnėdavo net tokios savaiminės pykčio reakcijos, kaip reakcija į netikėtą garsą.

Akivaizdu, kad kartais žmonės taip išvargsta, arba jaučiasi tokie nelaimingi, jog gali „sprogti“ bet kuriuo momentu, o po atostogų žmonės dažniausia būna daug taikesni. Būtent porų terapijos pradžioje dažnai pirmiausia porai iškeliama sąlyga bet kokiomis priemonėmis kurį laiką ištverti nesipykus – norint pradėti valdyti emocijas reikia iš pradžių atsigauti po mūšių.

Neadekvačios pykčio priežastys

Pyktis – tai jausmas, svarbus išlikimui. Jis padeda sukaupti energiją, ryžytingiau ginti tai kas brangu. Kai būname nepatenkinti dažnai protinė veikla suaktyvėja ir net drovūs žmonės tampa iškalbingais, o studentai geriau išlaiko egzaminus. Pyktis padeda suvokti ko mes iš tikrųjų norime ir įspėja, kad būtina susitarti dėl svarbių dalykų. Tačiau jis ne visada kyla tada, kai to tikrai reikia. Pavyzdžiui, pyktį dažnai sukelia baimė. Kuo jaučiamės silpnesni, tuo labiau bijome, kad mums  pakenks, tuo labiau ima vaidentis, kad su mumis kiti nesiskaito, tuo smarkiau esame linkęs gintis iš anksto, profilaktiškai. Po pykčiu gali slypėti ir skausmas: „Viešpatie, koks aš nelaimingas, kaip manęs  nesupranta, nevertina“. Dėl šios priežasties ypač sunku valdytis šalia tų žmonių, kurie mūsų nuomone privalo mus mylėti. Taip pat greičiausiai ant mūsų supyksta tie žmonės, kurie iš mūsų daug tikisi. Sunku jausti, kad tave paliko, pykti yra lengviau. Ir vidinis monologas tuomet keičiasi: „kokie visi pikti;  aš teisus, o jie nieko nesupranta; aš jiems parodysiu!“.

Įdomu, kad šeimyniniuose konfliktuose dažnai nusistovi savotiškas pykčio pasidalinimas: vienas žmogus puola, o kitas išstumia savo pyktį, tampa šaltas, ironiškas, priekabus. Piktasis partneris pasąmoningai prisisotina šia energija, o kadangi jam nieko nereiškia sprogti, jis ir sprogsta – vietoj partnerio – energija juk turi rasti išėjimą. Piktasis lieka dėl visko kaltas, įtampa nuslūgsta ir abiems savotiškai palengvėja – gaunasi, kad jau geriau taip nei niekaip.

Žinoma, esama ir tokių žmonių, kurie visą laiką gyvena konflikto būsenoje. Tai psichopatinės ir paranojinės asmenybės. Tokiais atvejais, deja, galios pademonstravimas gali būti vienintelis būdas surasti su jais taikų sambūvį, o jiems patiems susivaldyti dažnai gali padėti tik medikamentai arba ramus gyvenimas ir nuolatinė priežiūra.

Bausti! O gal pakaktų išsilieti?

Ir visgi, kokios priežastys besukeltų pyktį, pasvarstykime, ką su juo daryti. Pyktis dažniausiai išreiškiamas per kaltinimus: „tu mane nervini“, „tu mena vedi iš proto“, „tu mane kankini“, „tu visad mane išprovokuoji!“. Tarp kaltinimo ir žeminimo riba nėra aiški :„tu svoločius!“, „ vyro tavyje nė už kapeiką!“, „idiotas nelaimingas!“. Daugelis žmonių supykę kartoja: „tu, tu“ , o „aš“ tarsi neegzistuoja. Tačiau, kas beišprovokuotų pyktį –paskutinis lašas, aplinkybių sutapimas – tai dar nereiškia, kad kas nors iš tiesų kaltas. O jei kaltininkas ir yra, kažin ar bus geriau, jei jį sunaikinsime. Tarp pykčio ir puolimo yra esminis skirtumas. Įsiklausykime: „Viešpatie, aš nesutinku! Aš labai pykstu, tiesiog einu iš proto! Aš jaučiuosi toki vieniša, tokia bejėgiška, aš tiesiog nebegaliu!“ ir: „Tau nuslydo stogas! Tu tiesiog menkysta! Visiškas nulis!“ Panašu, kad pyktis be kaltinimo žeidžia daug kartų mažiau.

Padarykime dar vieną žingsnį į priekį. Mes neturime pataikauti vieni kitiems, bet dėl tvirtų principų reikia apsispręsti ramioje būsenoje, o ne mūšyje. Nemažai santykių sudrasko troškimas karštai kovoti dėl teisybės. Žmonės dažnai būna įsitikinę: „jei vieną kartą  nusileisiu, kitą kartą man visai užlips ant galvos“. Psichologai daug kartų nustatė, kad toks mąstymas niekur neveda. Mintį: „o kodėl aš visad turiu būti geresnis?“ verčiau pakeisti į: „o kas dar gali pirmas liautis pykus, jei ne aš?“ Surizikavę ir pabandę pritaikyti šią taisyklę, pamatysime, jog taip išsisprendžia didesnė dalis konfliktų ir kuo toliau ją taikai, tuo labiau pamatai, kokia ji reali ir praktiška. Tačiau apsisprendus jos laikytis tenka aukoti svarbų dalyką – keršto ir teisybės ieškojimo saldumą.

Kaip sutramdyti savo įsiutį?

Niekada nėra taip naudinga delsti, kaip pykstant. Nerasime žmogaus, kuris nėra nors kartą gailėjęsis, kad supykęs paskambino, parašė laišką, išsiliejo. Tačiau kaip sustoti, jei situacija jau kaista? Teks padirbėti.

Pagalvokime apie paskutinį kartą, kai įpykome. Kaip atrodė prieš tai buvusi diena? Ar jau kurį laiką nebuvo nuovargio, nelaimingumo jausmo? Kokie pirmi pojūčiai pranešė, kad jau pykstame? Gal pradėjo kilti mintys apie kokią nors neteisybę, o gal pasijuto įtampa, karštis ar neįprasta drąsa ir ryžtas? Ypač verta apgalvoti besikartojančias iš pusiausviros vedančias situacijas ir joms ruoštis. Pavyzdžiui, daugelis moterų praranda savitvardą, kai vyras namo grįžta girtas. Arba vienas mano klientas taip susirezdindavo vairuodamas, kad pradėdavo rodyti kitiems vairuotojams nešvankius ženklus ir šie jį porą kartų pagavę primušė. Gal būt tokia pykčio situacijų analizė atrodo nemaloni ir nereikalinga, bet jei kas nors stovėtų už nugaros ir verstų mus taip analizuoti save po kiekvieno sprogimo, imtume kur kas geriau matyti save iš šalies ir ne laiku bei ne vietoje pasireiškiančių pykčio protrūkių būtų vis mažiau.

Tokia analizė dar labiau reikalinga tam, kad pajutę pirmus pykčio požymius, išmoktume nelaukdami galutinio momento, tuojau pat nuleisti garą –  juk galbūt iki sprogimo liko tik kelios minutės. Tuoj pat įvardinkime: „man tai nepatinka!“. Labai svarbu be pykčio užtaiso paklausti mus suerzinusio žmogaus, kodėl jis negerai pasielgė . Kartais to ir užtenka, kad viskas baigtųsi. Pavyzdžiui, vyras nepasisveikina su namo grįžusia žmona, nes žiūri krepšinio rungtynes. Žmona kaip mat nusprendžia: „jis manęs nemyli“. Tačiau jei  paklaustų vyro, kodėl šis nepasisveikino, išgirstų, kad įžengė pro duris kritiniu varžybų momentu.

Kita mąstymo klaida – perdėjimas. Kai esame suirzę, atrodo, kad kito žmogaus blogo elgesio pakelti nebeįmanoma, nors iš tiesų taip nėra– pavyzdžiui, tikrai įmanoma įkalbinti besiožiuojantį vaiką elgtis tinkamai, palaukti vėluojančio draugo ir t. t., tik , žinoma, reikia kantrybės. Jeigu ramiu tonu pasisakyti ar paklausti nebegalime, tuomet iš situacijos geriausia kuriam laikui pabėgti paaiškinus: „Aš per stipriai susijaudinau, todėl geriau eisiu prasibalškyti“.

Geri pykčio kanalizavimo būdai

Kognityvinės psichologijos atstovai teigia, kad piktas mintis įmanoma sustabdyti. Kai susigriebiame, kad jau galvojame apie neteisybę, reikia garsiai pasakyti sau: „Stop!“ ir stengtis mąstyti apie ką kita, o dar geriau susirasti kuo labiau įtraukiantį užsiėmimą, kuris nors valandai priverstų mus užmiršti pyktį ir paskatintų veikti kitas smegenų dalis.

Tarkime, susivaldyti pavyko. Tačiau ką daryti toliau? Pyktis – ne nuovargis ir skirtingai negu lietus, savaime į žemę nesusigeria. Nuslopintas pyktis ardo organizmą, gamina įkyrias mintis apie neteisybę ir didėja tikimybė, kad kitą kartą jau tikrai sprogsime. Nuoskaudų išsakymas po kurio laiko – abejotinas sprendimas, galime būti pagrįstai apkaltinti, kad veidmainiavome ir nerodėme, jog nesutinkame su kito nuomone ar poelgiu laiku. Tad kur padėti pyktį?

Esama tokio dalyko, kaip pykčio kanalizavimas. Nesąmoninga kanalizavimas – t.y. pykčio energijos nukreipimas į kitą žmogų ar kokią nors veiklą vyksta nuolat. Internete mačiau kaip panda nulūžta su visa šaka ir iš pasiutimo ją sulaužo ir sudrasko. Viršininkas aprėkia pavaldinį, šis grįžęs namo duoda velnių žmonai, o galiausiai dėl visko lieka kaltas koks nors trečias atpirkimo ožys – pavyzdžiui, vienas iš vaikų. Kadangi savo gyvenime aš kažkodėl beveik neturėjau progos laisvai išsilieti, jau vaikystėje atradau kaip „išvirti“ pyktį vienai: labiausiai mėgau ir tebemėgstu fantazuoti, kaip atitraukiu skriaudiką nuo savo gyvenimo, o pati imu klestėti. Neseniai radau, kad labai efektyvu piktas mintis užrašyti popieriuje, na ir be abejo kaip ir visi nuoskaudomis pasiskundžiu draugams. Mano klientai kūrybiškesni: pamenu vienas klientas pasakojo, kaip jis garsiai rėkdavo mašinoje arba miške, kita klientė vonioje daužydavo lėkštes (ji pirkdavo pačias pigiausias lėkštes). O kai kurie dvasingi žmonės net ir pyktį sugeba kanalizuoti estetiškai, pavyzdžiui kai vieną vienuolį apimdavo pyktis, jis tapšnodavo per kelius, kartodamas: “vaje, vaje“. Galima išeiti pabėgioti, iššveisti namus, svarbiausia –surasti savą, gerai veikiantį pykčio kanalizavimo būdą.

Sukaupto pykčio „kuprinės“ valymas

Tačiau pyktis vis tiek gali susikaupti. Jis kaupiasi dėl įvairiausių priežasčių: norime atrodyti geri, bijome būti atstumtais, bijome keršto, objektyviai priklausome nuo pikto žmogaus – tėvų ar viršininkų. Ir štai vieną dieną suvokiame, kad jo sukaupėme tiek, jog nebegalime visai bendrauti visai su tam ikru žmogumi – jis tiesog „sukelia alergiją“.

Kai jausdami sukaupto pykčio nevaldomą galią, bandome atsiriboti, nes jeigu ją paleistume tai jau tikrai nesusivaldytume. Išsilaisvinti nuo jos darosi vis sunkiau. Kartais išvalyti „kuprinę“ pačiam nebeįmanoma ir verta kreiptis psichologo pagalbos– šis žmogus tam kaip tik puikiai tinka. Pasichoterapijos kabinetas – saugi aplinko, kur niekas nesmerkia, kur galima palikti nuoskaudas ir atgauti savivertės jausmą.

Iš tikrųjų nustojama pykti tik atleidę. Ką reiškia atleisti? Tai reiškia pažiūrėti į žmogų naujai, tačiau jo nenuvertinti ir išlikti tokiu pat artimu. Tokiam stebuklui reikia laiko, ir ne visiems pavyksta jį patirti. Jei skriaudikas mus sužeidė, mes dėl jo praradome sveikatą, pasitikėjimą savimi ir kitais žmonėmis kol žaizdos neužgijo atleisti labai sunku.

Tam, kad galėtume atleisti, turime pasikeisti patys : pabandyti suvokti ir suprasti skriaudiko vidinę logiką, o svarbiausia – atsigauti ir išmokti apsiginti. Pasyviai laukdami ir pykdami,  pripažįstame savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo skriaudiko. Ko gero, svarbiausias yra pats nusiteikimas atleisti – tada galima pradėti judėti į priekį, tapti stipresniu. Artimi santykiai – tai nuolatinis atleidinėjimas vienas kitam.

Vietoj pabaigos

Laisvai reikšti pykčio nebus galima niekada: psichologai nustatė, kad kritikos ir priekaištų išsakymui galioja taisyklė: 5 pozityvūs pastebėjimai, o po to jau 1 negatyvus. Tačiau slopinti pyktį – irgi ne išeitis. Tėvai vaikams nuolat kala, kad ten kur meilė, pykčiui ne vieta, Jie sako „kai tu pyksti, mama tavęs nemyli“. Tačiau tokie žodžiai vaikui gali labai pakenknti. Kažin ar pyktis iš tiesų taip kenkia meilei ir draugystei, greičiau atvirkščiai – padeda atsikratyti akmens užantyje, kuris nutolina žmones.

Fiziologijos požiūriu pykčio ir seksualinio susijaudinimo požymiai yra labai panašūs. Nuslopinęs vieną, žmogus savaime nuslopina ir kitą. Kuo greičiau mes išmoksime suvokti ir suvaldyti savo pyktį, tuo mūsų gyvenime bus mažiau šalčio ir tikros, baisios agresijos. Spėkite, kokie žmonės nemoka pykti mintyse ir pyktį išlieja tiesiogiai? Ogi nusikaltėliai.

Taigi, atsiraitokime rankoves ir imkimės darbo. Pykčio valdyme mes galime būti darželinuko lygyje, o galima pasiekti tokias aukštumas, kaip į kalėjimą pakliuvęs Tibeto vienuolis, kuris nuogastąvo, kad gali prarasti atjautą jį kankinusiems kalėjimo sargams. Savitvarda pykčio akimirką ne mažiau didi ir ne mažiau kilni kaip ir savitvarda baimės akimirką.

Koks yra geras konfiliktas?

  • Geriausias konfliktas – tai konfliktas, kuris neprasidėjo. Daugiausia laimi tas, kuris apie savo nepritarimą pasako be pykčio, o jei to nebegali, sukilus įtūžiui, padaro pertraukėlę.
  • Konstruktyviai elgtis konflikto metu sugeba pailsėjęs ir gerai pažįstantis save žmogus. Toks žmogus greičiau susigaudo, kas jį iš tiesų supykdė, ir liaujasi pykęs, jei kiti niekuo dėti.
  • Norint gerai konfliktuoti – reikia mokėti „nukanalizuoti“ kuo daugiau pykčio vienam ar padedamam draugų, kad jo kuo mažiau liktų ėmusis spręsti konflikto.
  • Gero konflikto metu sakoma ne „tu“, o „aš“. Pavyzdžiui, ne „Kaip tu galėjai! Koks tu baisus!“, o „Aš labai pykstu!“
  • Gero konflikto metu svarbiausia ne bet kokia kaina įrodyti, kad esi teisus, bet kuo greičiau nustoti mesti į laužą malkas.
  • Po gero konflikto nekaupiama nuoskaudų skrynelė, o stegiamasi pasikeisti ir naujai pažiūrėti ir į esamą ar tarimą skriaudiką, ir į save.

Pirmą kartą spausdinta “Aš ir psichologija”,2012 kovo mėn

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info
Foto: Himchenko / 123RF Stock Photo

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here