Korupcija – tai proto paralyžius5 (1)
Iliustracija: freepik.com
Vakar perskaičiau tokį anekdotą:
– Alio, Kremlius?
– Taip.
– Aš norėčiau pas jus dirbti.
– Jūs durnelis?
– O tai būtina sąlyga?
Trumpame pokalbyje yra paslėpta ir kiek gilesnė tiesa. Politikas, neretai susigundęs lengvesnio, sotesnio gyvenimo galimybėmis, amoralaus elgesio dėka pralobsta ir tokiu būdu meta save į nuolatinės baimės būti demaskuotam, visų pirma oponentų, konkurentų, liūną. Tokio distreso sąlygomis žmogaus protas suprimityvėja ir geba rinktis tik iš kelių variantų: bėgti, pulti ar suakmenėti. Turintis, be kita ko, dar ir šiokios tokios galios, politikas ar valdininkas dažniausiai renkasi pulti, taip įsiveliama į nesibaigiančias batalijas „už išlikimą“. Dėl tokios kovos su malūnais darbas tampa neproduktyvus, nervinė sistema dirba gynybiniu režimu, apie kažkokią objektyvią tikrovės analizę bei kūrybiškumą sprendžiant realias žmonių problemas nebetenka jau ir kalbėti.
Paprastas žmogus ar tiesiog žvelgiantis iš šalies, laisvas nuo tos įtampos, lyg ir mato, kad kažkas yra ne taip, kad štai gi protingas, solidus ponas, o elgiasi it apsėstas, lyg kas būtų jį pakeitęs. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad vadovavimas, didesnė valdžios, galios dozė koreliuoja su vis stiprėjančiais asmenybės psichopatiškumo bruožais. Ir tai visai suprantama, kuo daugiau streso, nerimo, pavojų, tuo mažiau empatijos, blaivaus mąstymo, tuo labiau dominuoja „driežo smegenėlės“.
Psichopatai, kaip žinia, stokoja atjautos ir elgiasi manipuliatyviai, kad išlaikytų esamas pozicijas ar siektų aukštesnių, bet kuriuo atveju tai agresyvus ir nehumaniškas elgesys, primenantis kovas dėl išlikimo pirmykštėse bendruomenėse.
Turbūt verta suprasti, kad išmėginimas valdžia yra kiekvienam žmogui sunkiai pakeliamas dalykas. Čia reikia neeilinės drąsos, charakterio tvirtybės, aukšto sąmoningumo, moralinio stuburo. Gal todėl Platonas siūlė rinkti valstybės vadovą iš prityrusių ir mūšiuose pasižymėjusių kariūnų. Manau, kad dalis problemų išsispręstų esant visiškam valstybės institucijų skaidrumui, įtraukiant, pavyzdžiui, reguliarias patikras melo detektoriumi, viešas piniginių srautų ataskaitas ir t. t.
Gal kažkiek reikalai pajudėtų, jei bent dalį administravimo atsakomybės perkeltume nuo paprastų mirtingųjų mašinoms, dirbtiniam intelektui, sykiu siūlant anonimines psichologo paslaugas dirbantiems padidinto streso sąlygomis valdžios žmonėms. Psichoterapeutas ar psichologas galėtų tapti streso suvaldymo pagalbininku ar savotišku žaibolaidžiu.
Iš publikacijos gargzdai.lt
P. S.
„Ypačiai svarbu žinoti, kiek melas ir žodžio nelaikymas kenkia žmogaus esmės tvirtybei.
Meluodamas žmogus veikia prieš savo išmanymą, prieš išmintį ir sąžinę. Žinodamas, kaip dalykai yra, ir sakydamas kita ką, žmogus pats žudo tikrąjį savo žinojimą. Ir tuo žudo savo esmę. Vėlgi, ką nors žadėdamas, žmogus ryžtasi tai ištesėti. O to nedarydamas, jis naikina savo ryžtą ir tuo pačiu – savo valią ir pagaliau esmę. Ir taip iš lengvo nyksta iš žmogaus asmens žmoniškumo pradas, ir jo sveikata griūva.”
Vydūnas. Raštai II. 1991, 326p.
Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu