Ne vienus metus Krizinio nėštumo centre savanoriaujančios Giedrė Šavinienė ir Renata Remeikaitė pasakoja apie centro teikiamą visapusišką pagalbą besilaukiančioms moterims. 

Kokią pagalbą teikia Krizinio nėštumo centras?

Giedrė: Krizinio nėštumo centras pirmiausia yra pagalba visokeriopu palaikymu. Į centrą gali kreiptis visos besilaukiančios mamos, kurios dvejoja, ar reikėtų kūdikio susilaukti, ar pakaks jėgų vaikelį auginti. Padedame moterims suprasti, kad abortas nėra vienintelė galima išeitis. Mamos į mus kreipiasi, mes su jomis dirbame ir kartu sulaukiame gimstant vaikučių. Taip pat įsipareigojame, pažadame su moterimis būti ir pagalbą teikti pirmuosius dvejus metus po gimdymo.

Moterims teikiame psichologinę, materialinę, finansinę, teisinę pagalbą. Taip pat galime nusiųsti pas ginekologus ar paskirti vadinamąsias dulas, palydėtojas, kurios padeda visą nėštumo laikotarpį.

Krizinio nėštumo centre, be savanorių, dirba tik trys žmonės. Viena iš jų yra socialinė darbuotoja. Būtent ji ir pradeda bendrauti su naujai į centrą besikreipiančiomis moterimis ir palaiko kontaktą su tomis, kurios jau mums pažįstamos. O visi kiti mūsų bendradarbiai – gydytojai, teisininkai, psichologai, dulos, kurių yra ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje – yra savanoriai, todėl visos centro paslaugos teikiamos nemokamai.

Renata, jūs pati patyrėte krizinį nėštumą, o vėliau ėmėtės padėti panašių sunkumų išgyvenančioms moterims. Koks jūsų kelias į Krizinio nėštumą centrą?

Renata: Mano pačios kelias į šį centrą prasidėjo vienų Mišių metu, kai netoliese pamačiau verkiančią merginą, kuri buvo su pilvuku. Pati po nelengvo nėštumo buvau neseniai pagimdžiusi sūnelį Augustą, ir tą akimirką labai aiškiai supratau, kad noriu prieiti prie tos merginos ir jai pasakyti, kad viskas bus gerai. Jaučiau, ką jinai išgyvena ir kaip svarbu dabar ją padrąsinti, pakelti iš tamsių minčių, pasakyti, kad, nors ir atrodo šiuo metu sunku, iš tikrųjų nėštumas yra begalinė malonė.

Tada aš pradėjau galvoti, kad tikrai turėtų būti kokia grupė ar įstaiga, dirbanti su krizinį nėštumą išgyvenančiomis moterimis, ir kad turiu tą vietą susirasti. Supratau, jog noriu padėti tokioms moterims, jas įkvėpti, palaikyti. Juk pati išgyvenau krizinį nėštumą, bet su vaikučio gimimu mano viduje įvyko milžiniškas virsmas į gera.

Netrukus po tų Mišių atvėriau Krizinio nėštumo centro duris, o po kurio laiko jau pati globojau vieną merginą. Tuo metu ji turėjo vienų metų mergaitę, tačiau sunkiai vertėsi, todėl priėmiau ją kurį laiką pas save pagyventi.

Galiu patvirtinti, kad kiekvienas apsisprendimas dėl kito žmogaus gėrio, kiekvienas padarytas geras darbas tarytum sugrįžta ir pačiam jį padariusiam žmogui. Darydamas gera žmogus gali lengviau pamatyti, kiek to gerumo daug jo paties aplinkoje. Savaime aišku, savanoriaujant laiko per parą nepadaugėja, bet tikrai yra pridėtinė vertė: laiko atiduodi, bet jis tau su kaupu sugrįžta kitais būdais.

Man pačiai su moterimis labiausiai norisi kalbėti apie tai, koks nepaprastas stebuklas yra vaikučio gimimas. Krizę patirianti moteris dažnai nepajėgia mintimis nukeliauti taip toli, iki kūdikio gimimo. Sprendimą ji dažniausiai priima negebėdama pamatyti perspektyvos. Kita vertus, ne viena moteris man sakė, kad vos pagimdžius nuo jos nuslinko visa slėgusi tamsa. Todėl mūsų tikslas, esant krizinio nėštumo išgyvenimui, parodyti tą džiugią ir šviesią perspektyvą. Reikia moterį laikyti už rankos ir ją ištempti, pasakyti, jog visi patiriami sunkumai įveikiami. Svarbiausia, kad ji nepaslystų.

Dar vienas svarbus centro tikslas yra didinti sąmoningumą, kad moterys gali vienos kitoms padėti ir kad labai svarbu pamatyti savo aplinkoje tą moterį, kuriai sunku. Svarbu suprasti, kiek daug rūpesčių gali patirti moteris augindama mažą vaikutį viena. Svarbu suprasti ir padėti.

Jeigu jauna vaikelio besilaukianti ar jau susilaukusi moteris yra palikta viena, tai šalia tų apčiuopiamų naudų, t. y. jūsų teikiamo socialinių paslaugų paketo, tikriausiai labai reikia ir paprasčiausio žmogiškojo ryšio, palydėjimo, nesmerkiant, nepriekaištaujant, nemokant?  

Giedrė: Palydėjimas, ko gero, ir yra svarbiausiais dalykas. Ir kartu kiekvienas geras žodis turi labai didelės teigiamos įtakos. Kadangi į mus besikreipiančios moterys stipriai dvejoja, bet kuri neigiama emocija ar suabejojimas jomis gali tapti dideliu žingsniu atgal.

Aišku, svarbus ir užsimezgusio kontakto tolesnis išlaikymas, mūsų įsipareigojimas ir toliau moteriai padėti, kad ir parūpinant reikiamą daiktą, kaip, pavyzdžiui, komoda ar kilimas. Būna mamų, kurios gauna socialinį būstą, tačiau jis visiškai tuščias – tik sienos – ir visą buitį reikia susikurti pačiai.

Ar įmanoma bent apytiksliai nupiešti būsimos mamos, kuri dažniausiai kreipiasi pagalbos, paveiklą?

Giedrė: Į mūsų centrą kreipiasi labai įvairių moterų iš visos Lietuvos: tiek jaunų, iki 25 metų, tiek jau esamų mamų, kurios laukiasi nebe pirmo, o net ir trečio ar ketvirto vaikučio.

Apskritai krizinis nėštumas gali pareikšti įvairiausiose situacijose, pavyzdžiui, kai įvyksta persileidimas ir moteris jį sunkiai išgyvena. Tokiai moteriai labai reikalinga psichologinė parama. Centre taip pat renkasi ir moterų, kurios labai išgyvena dėl pasidaryto aborto – tam turime Rachelės vynuogyno programą, padedančią toliau gyventi ir išgyti. Dažniausiai net nepagalvojame, kad abortas yra labai didelė žala mamai – kartais ji gyvena su dideliu kaltės jausmu, ir visa tai turi ištverti viena.

Renata: Būna, kad po aborto praėję jau ir 20 metų, o ta skaudi patirtis niekaip moters neapleidžia. Rachelės vynuogyno programa yra veiksminga pagalba, nepriklausomai nuo to, kiek prabėgo laiko.

Tiesa, į programą priimami ir vyrai, jų vaidmuo krizinio nėštumo kontekste irgi yra svarbus. Be to, vyrai panašaus pobūdžio problemas išgyvena ne ką mažiau nei moterys. Ir nors jie dažniau ieško pagalbos ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo moterų, matome, kad psichologinės pagalbos ieškančių vyrų kasmet daugėja. Mes ir juos drąsiname.

Kiek gyvybių Jums pavyksta išgelbėti?

Giedrė: Pavyzdžiui, užpernai gimė 27, o pernai – 41 kūdikis. Juos pagimdžiusios moterys toliau su mumis bendrauja, mes joms porą pirmųjų metų teikiame pagalbą. Tačiau tie 27 kūdikiai yra maždaug trečdalio moterų, kurios per tuos metus į mus kreipėsi ir vėliau su mūsų pagalba sulaukė vaikų gimimo. Kita vertus, net du trečdaliai moterų iš mūsų sulaukusios psichologinės pagalbos tiesiog dingsta. Negalime tikrai sakyti, kad jos visos nusprendžia pasidaryti abortus. Kartais po metų matome jas feisbuke dalijantis jau gimusių vaikučių nuotraukomis ir tik taip suprantame, kad tuo sunkiu metu tikrai pagelbėjome, bet apie kai kurias taip nieko ir nebesužinome.

Renata: Žinome, kokių kartais dramatiškų būna moterų situacijų, ir primesti joms nieko nenorime, jos turi laisvę pasirinkti – priimti pagalbą arba ne. Nereikėtų bijoti į mus kreiptis, užmegzti su mumis kontaktą. Dažnai tai tampa atskaitos tašku, nuo kurio pamažu situacija išjuda iš sunkios, slegiančios būsenos.

Savo laiką, rūpestį, mintis dovanojate pagalbos ieškančioms moterims. O kokią didžiausią dovaną pačios įvardintumėte iš to, ką darote?

Renata: Išsiplečia draugų ratas, gyvenime atsiranda daug nuostabių žmonių, turinčių bendrų interesų. Bendrystė su centre sutiktais žmonėmis yra stipri, draugystės, kurios ten gimussios, man labai svarbios. Tad svarbiausia dovana, be abejonės, yra žmonės, bendravimas. Galima sakyti, kad centre kuriasi savotiška bendruomenė.

Giedrė: Grįžtamąjį ryšį čia patirti labai paprasta, daug jo yra net ir feisbuke, kur mamos deda kūdikėlių nuotraukas ar rašo mums laiškus. Kai kurios jų savo istorijas aprašo viešai skaityti – jas visas galima lengvai rasti mūsų interneto svetainėje.

Kokia galimybė pagalbos sulaukti gyvenant ne didžiuosiuose šalies miestuose, o provincijoje?

Renata: Paskambinti ar parašyti mums elektroniniu paštu galima iš bet kurios pasaulio vietos. Iš patirties galiu pasakyti, kad užklupusi krizė žmogų sukausto ir niekam nebesinori apie savo sunkumus pasakoti, tačiau labai svarbu tomis akimirkomis neskubėti, leisti sau įkvėpti ir pagalvoti, pasidalinti, pasiklausti – kad ir mūsų centro savanorių. Reikia bent tą vieną žinutę mums parašyti ir taip pradėti pokalbį – paklausti, ką mes apie tą situaciją galvojame, gal galime pasiūlyti kokią išeitį. Nesvarbu, ar Mažeikiuose, ar kur kitur ta moteris gyvena. Svarbiausias žingsnis – kreiptis. Kiekviena moteris labai laukiama.

Giedrė: Vežiodama mūsų moterims daiktus baigiu įsiminti visą Lietuvos žemėlapį – jas lankome ne tik Vilniuje, bet ir rajonuose. Mūsų centre laukiamos visos moterys, nesvarbu, iš kur ir nepaisant to, kiek jos uždirba, kokia jų socialinė padėtis ar profesija.

Ar sugebate padėti visiems besikreipiantiems?

Giedrė: Pagalbos sulaukia visi ir labai efektyviai. Pavyzdžiui, neseniai į mūsų socialinę darbuotoją kreipėsi mergina iš Kauno. Jinai dvejojo dėl kūdikio, ir psichologo pagalbą jai suorganizavome jau kitą dieną. Reaguojame kaip galėdami greičiau, o ir mūsų centrą pasiekti galima daugybe skirtingų būdų: skambinti telefonu 8 603 57912; rašyti elektroniniu paštu neplanuotasnestumas@gmail.comarba feisbuko puslapyje Neplanuotas nėštumas; aplankyti mūsų interneto svetainę www.neplanuotasnestumas.lt, kurioje rasite visų mūsų ginekologių, akušerių, dulų bei psichologių kontaktus.

Parengė Veronika Kimbrytė ir Vytautas RaškauskasBernardinai.lt

loading...