Kuo naudinga maldos praktika?
0 (0)

Kodėl užmerktos akys ir grojančios rankos svarbios po dvidešimt metų? Pirmą kartą sąmoningai kreipiausi į Dievą būdama maždaug dvylikos metų. Atsimenu, buvo gruodžio popietė. Prietemoje stovėjau už aktų salės durų, rankos drėgnos iš jaudulio, o skruostus dažo įtampos raudonis.

– Pakviesiu, kai ateis tavo eilė. Atsimink – pasiruoši, nusilenki ir groji. Viską moki. Negalvok apie natas. Tiesiog grok, – mokytoja patylomis sušnabžda paguodžiančią instrukciją ir dingsta už aktų salės durų.

Girdžiu, kaip skamba fortepijono garsai. Taip pat girdžiu, kaip jie nutyla. Kūrinys neturėtų baigtis šita vieta. Tada pasigirsta pakartojamas paskutinis taktas ir atlikėjas groja toliau.

O jei aš pamiršiu natas? Kas tada? Žinau, nuo kur galiu tęsti. O jei ir tai pamiršiu? Mintyse kovoju su savimi.

Įtampa tokia didelė, kad pradeda net kauptis ašaros.

Tuoj bus mano eilė… o aš viską pamiršau. O ten tiek daug vertintojų… Norisi pabėgti…

Ir tada kažkas įvyko mano viduje. Kažkas netikėta, bet išliko iki šių dienų.

Aktų salės durys prasivėrė ir išgirdau savo vardą:

– Inga.

Įėjau į salę įtampos sukaustytomis kojomis. Matau ant scenos didelį fortepijoną, kuris kaip niekad atrodo grėsmingai baugiai. Nusilenkiu žiūrovams, kurių iš jaudulio nematau. Atsisėdu prie baltų ir juodų klavišų. Rankos ant kelių dreba. Nežinau, kiek laiko sėdėjau, bet mintyse kartojau: „Dieve, prašau, padėk man… Meldžiu, padėk mano rankoms pagroti. Prašau, Dieve, padėk…“

– Ingute, ar viskas gerai? Kai pasiruoši, gali groti, – išgirdau švelnų mokytojos paraginimą.

Užsimerkiau ir padėjau drebančias rankas ant klaviatūros. Girdžiu, kaip pirštai groja. Groja tai, ką per pusmetį išmoko. O aš užsimerkusi. Sugrojau visą kūrinį užmerktomis akimis. Pamiršau mokytoją, vertintojus ir drebančias rankas… Nebuvau ir su muzika tuo metu. Buvau kažkur kitur, gal savyje, gal su Dievu…

Tai nebuvo geriausiai sugrotas mano kūrinys ar jo versija, bet tąkart pirmą kartą pajutau, kad net ir patirdama didžiausią įtampą ir jausdama vidinę sumaištį galiu savyje atrasti kažką, kas man padeda išbūti, atlikti tai, ką esu suplanavusi. Nuo šios istorijos jau praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau manyje ji gyva lyg visa tai būtų nutikę vakar. Tokia gyva, kad galėčiau įdėti į žodžius, kad galėčiau paversti materija tą „kažką“, kas tuo metu padėjo mano rankoms sugroti reikiamą kūrinį.

Nuo to laiko prieš visas muzikines perklausas, prieš brandos egzaminus visada malda kreipdavausi į Dievą. Tačiau ilgainiui tokie kreipiniai vis retėjo, o studijų laikais iš viso liovėsi.

Kaip išmokyti žmogų melstis?

Tai, kad šiandien rašau apie maldą, rodo, jog prie jos grįžau. Grįžau sąmoningai. Grįžau tada, kai neturėjau į ką daugiau atsiremti, kai psichologiniuose metoduose pradėjo kažko trūkti, kai psichoterapinės žinios nebegalėjo užpildyti atsirandančios tuštumos ir nebegalėjo paaiškinti didėjančios kančios. Grįžau prie krikščioniškos maldos tada, kai neradau harmonijos kituose tikėjimuose, tada, kai meditacijos nebeužpildė gilėjančios tuštumos… Ir kai protas pasimetė tarp visų tikėjimų ir mokslo dogmų, kai jausmai pradėjo valdyti mane, o ne aš jausmus, pradėjau ieškoti atramos tikėjime, Dieve. Norisi atkreipti dėmesį, kad nesvarbu, į kokį Dievą ar dievus tikime, kokią religiją praktikuojame. Svarbiausia, kad atrandame sau tinkantį dvasingumo kelią, o jame priimtiniausias praktikas integruojame į savo kasdienybę. Šį kartą iš arčiau, kviečiu pažvelgti į maldą.

Malda yra dialogas, pokalbis su Dievu, padėka ir prašymas. Sąmoninga ir nuoširdi malda prilygsta meditacijai. Iš tiesų abu šie būdai padeda išgirsti savo širdies balsą, pajusti giluminę ramybę, susikoncentruoti, susikaupti, išgirsti tylą ir joje pajusti save. Mano patirtis rodo, kad įvairios meditacijos, taip pat ir malda bei išmoktas dėmesingumas atliekant paprastus kasdienius darbus (pvz., sąmoningas valgymas, ėjimas, vairavimas ir pan.), padeda lengviau priimti ir valdyti stresines situacijas, didina pasitenkinimą gyvenimu ir santykiais.

Ne tik apie meditacijų, bet ir maldos teigiamą poveikį vis dažniau kalba psichoterapeutai ir psichologai. Į kai kurias streso valdymo, psichologinio atsparumo metodikas malda yra įtraukiama kaip viena iš priemonių kovojant su ilgalaikiu stresu, įtampa. Taip pat tai geras savęs raminimo būdas. Gydytojas A. Alekseičikas vienu iš pamatinių gydymo aspektų nurodo tikėjimą Dievu ir maldą. O maldą praktikuoti, tiksliau, melstis, prašyti, maldauti, pacientus moko grupinių psichoterapijų metu. O kaip kitaip išmokyti žmogų melstis, jei jis nemoka paprašyti šalia esančio tai ko jam reikia?

Kartą nuėjau dvasinio pokalbio pas kunigą. Jis man ir sako:

– Pasimelskime kartu.
– Nemoku, – atsakau.
– „Tėve mūsų“ moki?
– Moku.
– Tai melstis moki. Kiekvienas mokame. Svarbu pradėti.

Ir pradėjau. Nedrąsiai. Su netikrumo jausmu. Su nepatogumu. Su gėda. Iš tiesų stipriausias jausmas, kuris buvo pradėjus melstis (pirmiausia vienai arba dviese su kunigu), buvo gėda. Gėda, kad sunku melstis. Atrodo, daug žmonių eina į bažnyčią, lankosi rekolekcijose, moka maldas ir giesmes, o aš negaliu net sau pusbalsiu sukalbėti „Tėve mūsų“ maldos. O ką jau kalbėti apie maldą iš širdies. Iš kokios širdies, jei manojoje visiškas pasimetimas, sumaištis, chaosas.

Vis dažniau melsdamasi viena ir kartu su bendruomene, pastebėjau, kad vidinis chaosas rimsta, ir vis aiškiau pradėjau girdėti savo vidinį balsą, justi giluminę ramybę. Norisi atkreipti dėmesį, kad malda neturės galios, jei ji bus „iš reikalo“, jei meldžiamasi bus kažkieno liepimu. Malda turi didžiulį poveikį tada, kai ji yra nuoširdi, t. y. kalbama su visišku atvirumu ir pasitikėjimu Dievu. Sutinku, tai nėra lengva, ypač tik pradėjus praktikuoti maldą. Tačiau kiekvieną kartą melsdamiesi, ypač improvizuotoje maldoje, siekdami vis didesnio atvirumo su savimi, vis tvirtesnio pasitikėjimo Dievu ir priimdami Jo siunčiamas situacijas kaip galimybes, vis giliau pajusime teigiamą maldos poveikį.

Koks maldos poveikis?

Taigi, kokią naudą gali suteikti reguliari, nuoširdi malda?

1. Malda padeda nurimti, sumažinti vidinį triukšmą ir pajusti giluminę ramybę. Svarbiausia melstis ir medituoti reguliariai, kiekvieną ar kas antrą dieną. Tam reikia disciplinos, tačiau rezultatas, mano nuomone, vertas pastangų. Jei 10 min. maldos ar meditacijos per dieną gali suteikti ramybės jausmą, kodėl to neišbandžius? Kelias pirmas dienas stebėkite, kaip keičiasi jūsų būsena. Tada savaitę, dvi. Per tą laiką pajusite, ar malda yra Jums tinkamas būdas išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir ramybę.

2. Malda moko nuolankumo, pripažinti savo žmogiškąsias ribas, pamiršti susireikšminimą. Melstis dažniausiai pradedame prašydami pagalbos. Kreipiamės į Dievą prašydami sumažinti kančią, palengvinti savo ar savo artimųjų skausmą. Toks žingsnis rodo, kad paklūstame Dievo valiai, kad nuolankiai priimame savo nežinojimą, savo negalėjimą ir savo ribotumą. Kartais susiduriame su tuo, kad sunku paprašyti Dievo pagalbos. Tada galima pradėti nuo mažesnių žingsnelių ir mokytis pagalbos prašyti šalia esančių žmonių. Pagalbos prašyme yra pora svarbių momentų. Pirma, turime žinoti, ko prašome. Vadinasi, turime suprasti, ko iš tiesų mums reikia. Antra, iš tiesų norėti išspręsti esamą situaciją. Ir trečia, prašome tik pagalbos, bet patys prisiimame visą atsakomybę už šį pokytį ir  sprendimą.

3. Malda moko dėkoti, pajausti ir išgyventi padėką. Pastebiu, kad vis dėlto pirmiausia išmokstame prašyti, maldauti, o jau tada gimsta padėkos žodžiai. Kai į kiekvieną improvizuotą maldą įpiname ir padėką, pamažu pradedame daugiau dėkoti nei prašyti. Dėkojimas padeda mums kasdienybėje pamatyti šviesą, o „savaime suprantamus dalykus“ pradėti vertinti ir jais džiaugtis.

4. Malda moko suformuluoti dienos (savaitės) užduotį, intenciją ir žodžius įprasminti veikloje. Kasdienėje maldoje tarsi suformuluojame dienos užduotį, nusibrėžiame sau kryptį, kaip norėtume šią dieną nugyventi.

5. Malda didina bendruomeniškumo jausmą. Malda bendruomenėje turi kitokį poveikį, nei meldžiantis vienam. Kad pasijustų gyvas, kad galėtų duoti, dalintis ir gauti, žmogui reikia žmonių. Kita vertus, malda bendruomenėje didina laisvę savyje ir stiprina santykį su Dievu. Vėliau malda tampa pagrindu, nuo kurio galima atsispirti ir nuo savęs žvilgsnį perkelti prie kitų, nuo savęs dėmesį perkelti į kitus, į tuos, kurie kenčia, kurie yra šalia, kuriems nori padėti, kuriems gali padėti, kuriems reikia padėti. Tokiu būdu malda moko atjautos.

Grįždama prie savo vaikystės istorijos ir kreipimosi į Dievą, noriu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai pakeliame akis į dangų su viltimi arba kai užsimerkiame, kad pasislėptume nuo įtampos ar net pasaulio, kažkuri mūsų dalis kreipiasi į Dievą. Ir tai yra pradžia žengiant kitą žingsnį link pasitikėjimo Dievu ir maldos. Užčiuopkime tas pradžias kasdienybėje ir džiaukimės visomis galimybėmis.

Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė
Iliustracija: Cristina Gottardi / unsplash.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.