Kuo pripildome savo kūną: sveikata ar liga?
Atrodo, kad paroje ilgas šviesos laikas, ryški saulė, turėtų kelti laimės indeksą. Jei atliktume gyventojų rinkos tyrimą, turbūt, taip ir būtų. Gautume panašią išvadą, kaip vasaros metu šalies gyventojų laimės indeksas padidėja. Tačiau pastarąjį vasaros mėnesį, vis tenka sudalyvauti atsitiktiniuose pokalbiuose apie neviltį, apie mirtį ir liūdesį, apie beprasmybę ir beprotybę. Ir tai nėra mano klientų istorijos iš psichologinių konsultacijų. Tai pokalbių turinys bendraujant su man artimais draugais ar pažįstamais.
Klausiu savęs, kas vyksta žmonių galvose? Negi iš tiesų, kas antras, ar kas trečias iš mūsų nematome prasmės savo darbuose, veikloje? Argi iš tiesų dažnas iš mūsų nepamena, kada išgyveno laimės akimirką? Argi iš tiesų yra tiek daug kančios ir ribojimų, kurių negalėdami priimti, svarstome pasirinkimą tarp šeimos ir vienatvės, tarp gyvenimo ir mirties? Stebiuosi tokių pokalbių gausa ir desperatiškais ieškojimais, kaip iš to išeiti, kad tvirčiau užsidėti laimingo žmogaus kaukę.
Kita vertus, buvo toks laikas, kai ir pati išgyvendama beprasmybę veikloje ir visa apimantį bejėgiškumą, nežinojau, kad gali būti kitaip, o ne tik sėkmingo žmogaus socialinių kaukių keitimas. Buvau pamiršusi, kad yra laimė, tiesiog buvau pamiršusi, kad yra jausmai. Ir čia norisi trumpam sustoti. Sustoti tam, kad pajustume savyje tą netvirtumą, egzistencinį svyravimą, dvejojimą tiesomis ir savimi, universalios kančios sunkumą ir žmonijos ribotumą. Pajutot? Bent kažkokį virpesį pajutot savyje? Aš pajutau. Atrodo iš kiekvieno gyvenimo tarpsnio šių visų netikrumo ir sunkumo persmelktų jausmų poskonis sugrįžo. Mintys, prisiminimai, tuo metu išgyventi skaudūs ar sunkūs jausmai grąžino mūsų emociją į tą laiką. Į tą savo sunkumo, diskomforto laiką. Į savo ligos laiką.
Visa tai, kas mumyse kelia diskomforto jausmą, įtampą, negatyvą, nepatogumą – vadinu liga. To laiko, to momento, tos būsenos liga. Tai tarsi tam tikras dvasinis, vidinis sunkumas. Esame įpratę liga vadinti tai, kas yra apibrėžta TLK (Tarptautinėje ligų klasifikacijoje). Bet, sutikite, ligos užuomazgos prasideda gerokai anksčiau: nuo kūdikio gimimo, noro mamos pieno iki svajonių karjeros ar šeimos, susitaikymo su senatve ir natūralia mirtimi. Ir jei toliau rutuliočiau šią mintį, kol pabaigtumėt skaityti, o aš rašyti, taptume visi savosios ligos ligoniais. Bet pabandykime kitaip.
Jei mumyse gyvena liga, t. y. turime sergančiąją dalį, vadinasi yra ir sveika mūsų dalis. Kokia ji? Kur ji? Kas toji sveika dalis? Ieškote galvoje atsakymo? Aš taip pat ieškojau, kai pirmą kartą šį klausimą išgirdau beveik prieš pora metų. Deja, atsakymo tuo metu pati neradau. Bet supratau, kad tai esminis klausimas man ir jį nešiojausi savyje tam tikrą laiką. Nešiojausi ir vis savęs klausdavau, o kas yra ta sveikoji mano dalis? Protas kartais sugeneruodavo man atsakymus: kad sveika mano dalis yra rūpestis kitais, skirtas laikas sau, polinkis maitintis sveikai, pagalba kitiems ir t.t. Bet jaučiau, kad tai yra tik proto rezultatas. Juk jei yra klausimas, pasak proto, turi būti ir atsakymas. Išbūti protui nežinojime yra tiesiog neįmanoma. Kas tada žino, jei ne protas?
Kažkuriame pokalbyje su drauge, kalbėdama apie tai, kad konsultacijose dirbu su sveika žmogaus dalimi, kad vidinį resursą visada žmogus turi, net ir sirgdamas kliniškai apibrėžtomis ligomis, pajutau, kad atsakymą apie savo sveiką dalį jau išnešiojau. Jį jau subrandinau.
Kad ir kokioje būsenoje būtų tavasis pašnekovas, bet jei jis šiuo metu su tavimi kalba, palaiko adekvatų santykį, tai ir yra jo sveika dalis. Tai ir yra jo ta sveikatos pozicija nuo kurios jis atsispiria ir su tavimi bendrauja. Ką tau belieka daryti? Stiprinti sveiką žmogaus dalį. Stiprinti ją tol, kol jai pasidaro maža vietos ir sveikos dalies stiprėjimo dėka, silpnini savo ligą. Kam reikia ligos, jei išmokai gyventi su savo sveikata? Man buvo sunku savo ligos vietą užleisti sveikatai. Ir matau, kad aš ne viena tokia . Nemažai žmonių tiesiog nemoka, nežino, kaip gyventi būnant sveikam. Apie ką tada kalbėtis?
Tikrai nežinau stebuklingo sveikatos recepto, tačiau galiu pasidalinti, iš ko susideda mano sveikoji dalis ir kaip skatinu savo klientus atrasti ir stiprinti savo sveikąją dalį. Visų paieškų pirmas žingsnis buvo išmokimas pajusti ir pamatyti esamą momentą. Kai sugebėjau daugiau laiko praleisti „čia ir dabar“, o ne ateity ar praeitį, pradėjau intuityviai įprastus dalykus matyti tarsi naujomis akimis. Taip žengiau antrą žingsnį atrasdama „naujoko protą“ kasdienybėje. Tada sekė paieškos religijoje, budizme. Bet apie tai kitą kartą.
Taigi mano sveikoji dalis atsispiria nuo esamo momento, nuo dabarties akimirkos. Leidžiu sau sąmoningai būti, dirbti „čia ir dabar“ momente. Jei vairuoju automobilį, tai vairuoju jį 100%, jei kalbuosi su žmogumi, tai būnu su juo 100%, jei žaidžiu su vaikais, tai 100%, jei myliuosiu, tai 100%, jei medituoju, tai 100%. (Apie tai kaip išmokti būti „čia ir dabar“ rašiau šiame straipsnyje (Kaip įveikti depresiją?). Neapsigaukite, tai nereiškia, kad darydamas tam tikrą veiklą, nematai kas vyksta aplinkui. Atvirškčiai. Kai nuramini savo protą ir „įdarbini“ visus penki savo pojūčius, gebi susikaupęs efektyviai atlikti reikiamus darbus ir be pašalinio triukšmo matyti, justi aplinką. Po visų paieškų, atradimų ir realios naudos, apsidžiaugiau, kai netikėtai ir neplanuotai mano gyvenime atsirado sąmoningo dėmesingumo (Mindfulness) studijos, kurios ir suteikė vardą mano atradimams – Mindfulness praktikos.
Kiekvienas iš mūsų galime ugdyti savyje sąmoningą asmenybę. Sąmoningo dėmesingumo praktikos prasideda mūsų kasdieniniuose darbuose ir nereikalauja papildomo laiko (pvz. sąmoningai išsivalyti dantis ar pasidaryti kavos). Pabandykite pravesti darbinį susirinkimą, kuo labiau išbūdamas sąmoningai dėmesingas. Kiek man teko pačiai patirti, tokie susirinkimai, kuriuose vyrauja sąmoningumas baigiasi greičiau nei buvo planuota, būna ženkliai efektyvesni, rezultatyvesni nei įprasti, kur visi visur skuba ir vienu metu mintyse atlikinėja mažiausiai kelis darbus. Tačiau, atsargiai, vis dažniau prakitkuojant sąmoningą dėmesingumą kasdienybėje, atsiras laiko kelių minučių kvėpavimo meditacijai, po to 10 minučių kvėpavimo meditacijai, 15 minučių kūno skenavimui. Atsiras laiko sau ir šeimai, tėvams ar seneliams. Tiesiog kai nustojame blaškytis, maitinti savo ligas, o puoselėjame sveikatą ir taip stiprėjame, galime sąmoningai apsispręsti, kaip šią dieną nugyventi.
Aš renkuosi sąmoningai stiprinti savo sveikąją dalį. O tu kokį pasirinkimą darai kiekvieną dieną? Kuo pripildai save: liga ar sveikata?
Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) trenerė