Kur tu? Čia ir dabar? Ar tada ir ten?

0

Pietavome su drauge. Aš jai pasakojau apie tai, kad pradėjau rašyti šį blogą ir su užsidegimu vardinau temas, kurias dar ketinu aprašyti. Tik… pastebėjau, kad draugė “išėjo” – nors fiziškai ji ir toliau sėdėjo prieš mane, bet mačiau, kad jos žvilgsnis nukreiptas tarsi į niekur, ji beveik nejuda ir buvo akivaizdu, kad manęs negirdi. “Ar tau įdomu, ką pasakoju?” – pasiteiravau ir nutilau laukdama atsakymo. Ji ir šio klausimo negirdėjo. Tylos pauzė taip pat nesuveikė, tad pamojavau ranka jai prieš akis: “Kur tu?”. “Oi, atsiprašau, užsigalvojau. Žinai, mano mažoji pradėjo eiti į darželį ir man labai sunku su ja atsisveikinti. Palieku verkiančią ir auklėtoja sako, kad ji dar ilgokai nenusiramina. Aš dėl to labai susirūpinusi”.

Mes dažnai “išeinam į ekskursijas”, kai kūnas yra vienoje vietoje, tačiau mintys – visai kitur. Maždaug taip:

darbe

Ir aš pati kartais randu save “išėjusią”. Savaitgalį karpiau gyvatvorę. Kol aktyviai čekšėjau sodo žirklėmis, galvoje zvimbė minčių spiečius. Dirbant fizinį darbą atsiveria gerokai didesnės erdvės galvojimui nei prie kompiuterio, kai reikia sutelkti dėmesį. Pusę gyvatvorės jau buvau nukarpiusi ir rankos sviro nuo nuovargio, kai pastebėjau, kad žirklėm mojuoju itin stipriai, tikrai stipriau nei reikėtų liaunoms šakelėms nukirpti. Ir tada suvokiau, kad jau kažkiek laiko galvoju vien apie neseniai įvykusį konfliktą. Mintyse vis dar tebesiginčiju, o sukilusias emocijas nejučia išlieju ant gyvatvorės. Tai savotiškai išėjo į naudą – nukarpiau gerokai ilgesnį gabalą nei buvau suplanavusi. Bet kodėl aš, užuot pasidžiaugusi rudeniška šiluma ir fiziniu darbu gryname ore, vis dar tebesuku galvoje situaciją, kuri realiai jau praėjo?

Praėjo, bet nesibaigė. Aš tame konflikte nepasiekiau, ko norėjau. Norėjau apsiginti, išrėžti į akis viską, ką galvoju ir likti teisi. Tik to, ko slapta norėjau, realiai nepadariau. Liko neišsakytas pyktis, kuris vis dar “gyveno” ir neleido konflikto pamiršti. Įmanoma jausmus pamiršti, “užspausti” – netgi taip stipriai, kad apskritai galime nustoti jausti. Kartais tą sąmoningai ar nesąmoningai padarome, kad sunkūs jausmai taip neslėgtų. Tačiau kad ir kaip jausmus nuo savęs slėptume, jie neišnyksta ir grįžta. Taip pat gali nutikti ir galvojant apie ateities situacijas, kai mintyse įsivaizduojame, kas bus (žinoma, kas nors blogesnio) ir dėl to bijome, nerimaujame, iš anksto išgyvename.

Jei prisiminimai ar ateities vizijos vis iškyla, jie mums trukdo gyventi “čia ir dabar”. Esame tarsi įstrigę praeityje ar ateityje ir prarandame galimybę išgyventi kiekvieną unikalų, nepakartojamą dabarties momentą. Dalis gyvenimo laiko praeina tarsi pro šalį, pilnai nesam nei “čia”, nei “ten”.

Natūralu, kai situacija vystosi, auga, pasiekia tam tikrą aukščiausią tašką, mes pasiimame iš jos tam tikrą rezultatą ir ateina pabaiga. Galbūt lieka prisiminimas, tačiau jis yra tiesiog kaip nuotrauka iš praeites, kurią mes galime kada norime pasiimti, pasižiūrėti ir vėl padėti atgal į lentyną. Tuo tarpu įkyriai į galvą lendantys prisiminimai signalizuoja apie tai, kad procesas natūraliai neužsibaigė ir tam tikra dalimi jūs vis dar “ten”. Kalbant profesiniu žargonu, tokia situacija vadinama “nebaigtu geštaltu”. Nerealu tikėtis, kad visą laiką būsime “čia ir dabar”. Tikriausiai net neverta sau tokio tikslo kelti, tačiau galima keisti tas situacijas, kurios labiausiai vargina.

Kaip grįžti iš “ten” į “čia”? Ogi pažvelgti į tai, kas yra “čia”. “Čia” yra jausmai, kuriuos sukelia situacija iš “ten”. Pirmiausiai svarbu susivokti, kokie tai jausmai. O tada galima ką nors su jais padaryti. Galima jausmus išreikšti – pavyzdžiui, mintyse pasisodinti tą žmogų, su kuriuo įvyko konfliktas, ant kėdės priešais save ir išsakyti jam savo jausmus. Geriau bandykite tokį dalyką vieni namuose, nes aplinkiniai gali ne taip suprasti, jei sėdėsite ir kalbėsitės su tuščia kėde priešais save :) O gal kaip tik norisi pasikalbėti su kitu žmogumi, tad papasakokite apie situaciją ir dėl jos kylančius jausmus žmogui, kuriuo pasitikite ir paprašykite palaikymo, patarimo, ar ko tik jums reikia.

Aš, stovėdama prie gyvatvorės su žirklėmis rankose, mintyse įsivardinau, ką šiuo metu jaučiu. Įkarštis netrukus “atvėso”, aš tarsi iš naujo pažvelgiau į gyvatvorę ir staiga pajutau, kad užuodžiu stiprų tujų sakų kvapą. Tai man buvo signalas, kad aš vėl “čia ir dabar”.

Šaltinis Geštalto blogas

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here