art-therapy-229312_1280
Foto: Stux/ Pixabay

Kūryba – tai natūrali gyvenimo dalis. Pats gyvenimas – tai tyra kurianti jėga. Gal dėl to mūsų vaikai ir mes, suaugusieji, turime prigimtinį polinkį kurti, užsiimti menine veikla?! Juk atsiverdami savo kūrybiškumui, atveriame dievišką neišsenkantį kūrybinį šaltinį, slypintį mumyse ir mūsų gyvenimuose. „Atsisakymas būti kūrybiškais yra paremtas mūsų pačių valia, be to, tai priešinga mūsų prigimčiai“ (Džulija Kameron “Menininko kelias”).

Saviraiškos būdai ir tikslai

Saviraiška padeda laisviau jaustis, išplėsti savo pasaulį, geriau suprasti realybę, įvardinti savo patirtį, gauti naujų idėjų ir patirčių. Žmogaus saviraiškos būdai yra dviejų rūšių:

  • tiesioginė saviraiška yra to, ką galvoju, kaip jaučiuosi, ko noriu pasakymas tiesiogiai.
  • meninė saviraiška yra tų pačių dalykų (ką galvoju, kaip jaučiuosi, ko noriu) pasakymas, bet per tam tikrą filtrą, per meno filtrą – t.y. panaudojant meninės raiškos kalbą.

Meninė kūryba ir meninė saviraiška yra puikios galimybės geriau pažinti save, tiek filosofiškai, tiek fiziologiškai, tiek emociškai. Kuriantis žmogus lavina fantaziją, kūrybingumą, įgūdžius, galų gale, tiesiog, atsipalaiduoja.

Yra keli meninės saviraiškos tikslai:

1. Atsipalaiduoti ir nors trumpam užmiršti kasdienius rūpesčius, atsitraukti nuo įprastos darbinės veiklos – meninė veikla žmogaus sielą tarsi perneša į kitoje dimensijoje esantį laiką. „Atsiverdami savo kūrybiškumui, atveriame dievišką neišsenkantį kūrybinį šaltinį, slypintį mumyse ir mūsų gyvenimuose “ (Džulija Kameron “Menininko kelias”).Tokių tikslų vedami žmonės dažnai renkasi įvairius hobius, susijusius su menine veikla (piešia, tapo, lipdo, karpo karpinius, užsiima įvairiais rankdarbiais…).

2. Išlieti susikaupusius jausmus ar emocijas – „išpiešti“ popieriaus lape, „iššokti“, „išrašyti“ ar net „išdainuoti“ susikaupusias negatyvias emocijas ir taip saugiai jas išleisti iš savo kūno.

3. Tiesiog, kurti dailės raiškos priemonių pagalba (piešti, tapyti paveikslus, lipdyti), siekiant sukurti „kalbantį“ kūrinį, prabylantį ir pasakojantį asmeninę istoriją kitiems. Žinoma, šiam tikslui tinka ir meninis rašymas.

Dailės saviraiškos ir dailės terapijos panašumai ir skirtumai

Dailės saviraiška žmogui padeda išreikšti susikaupusius jausmus, emocijas ar patirtį, padeda atsipalaiduoti, džiaugtis kūrybiniu procesu, na, o dailės terapija – padeda suvokti, įsisąmonti savo emocijas, jausmus ir netgi visa tai keisti. Juk visiems žinoma situacija, kai žmogus pyksta, bet nepripažįsta savo pykčio, tuomet pyktis jį valdo. Jei tik žmogus suvokia savo pyktį, jį įsisąmonina, dažnai situacija pasikeičia – žmogus pradeda valdyti savo pyktį ir jis nurimsta. Dailės terapijos proceso metu, vaikas arba suaugusysis „išpiešia” savo problemą, pats ją vizualiai pamato, ir “garsiai” įvardija. Toks procesas autoriui padeda susitaikyti su savo problema, priimti ją – problema nebeatrodo tokia didelė, grėsminga ir neišsprendžiama.

Jaučiamą nerimą ir įtampą, baimes, liūdesį, apmaudą dažnai dar stiprina ir minčių chaosas, kuris siautėja galvoje. Tada bet kokia situacija atrodo nekontroliuojama, o pats jautiesi bejėgis, nieko negalintis pakeisti ar padaryti, pasimetęs ir išsigandęs. Kartais labai sunku apsakyti žodžiais tą chaosą. Tuomet gali ateiti į pagalbą paprastas popieriaus lapas ir pieštukas. Kai paimi tuščią popieriaus lapą, iš pradžių sunku – neramu, kad kažką gal ne taip nupieši, kad gal neturi pakankamai įgūdžių, kad teptuką laikei tik sėdėdamas mokyklos suole… Bet pasidavus spontaniškumui palengva ranka pati pradeda vedžioti teptuką ar pieštuką, atsiranda lape spalvos, formos, iškyla vaizdai. Tas minčių ir jausmų chaosas iš galvos persikelia ant popieriaus lapo. Ir ateina palengvėjimo bei aiškumo jausmas – tarsi viso to jau nebeliko viduje ir kur kas drąsiau žvelgti iš šalies į situaciją (į savo piešinį). Tarsi viskas paprasta, bet kartu stebuklinga… Tai, kas buvo mūsų viduje (chaosas, sumaištis, nerimas, gal baimės…) „atsigulė“ ant popieriaus lapo.

Piešinio pagalba, savo jausmus, emocijas ar nuotaikas pamatome tarsi “pagautus nuotraukoje”, tarsi atspindėtus veidrodyje, „ištrauktus iš vidinio pasaulio“. Mes žvelgiame į savo piešinį tarsi į save patį, tik dabar jau per aiškiai esantį atstumą, kuris mums suteikia galimybę nesitapatinant su savo jausmu, emocija ar konkrečiu įvykiu, aiškiau pamatyti ir suvokti esamą situaciją. Svarbu – priimti save tokį, koks esu! Mūsų piešiniai atspindi ne tik mūsų patirtį, bet ir jausmus, netgi tuos, kurių mes patys negali įvardinti, nepažįstame, nepripažįstame ar net slepiame. Žvelgiant į juos per atstumą, piešinys autoriui padeda susitaikyti su savo problema, priimti ją. Tada problema nebeatrodo tokia didelė, grėsminga ar neišsprendžiama.

Dailės saviraiška – kaip būdas saugiai keliauti į save. Na, o dailės terapijos proceso metu, žmogus žvelgdamas į savo piešinius, pradeda skaityti savo darbų simbolių kalbą ir palaipsniui supranta, iš kur kyla problemos ir kaip galima jas išspręsti ar koreguoti.

Dailės terapija – tai taip pat ir galimybė tyliai pasikalbėti su pačiu savimi, „atlikti išpažintį“ sau, ypač tuomet, kai būna labai sunku… Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai, linijos stiprumas… Piešiniai kalba ir ne profesionalams. Piešiniuose pasikartojantys simboliai ir metaforos, linijos ir spalvos emociškai veikia mus visus ir leidžia savais žodžiais išreikšti daug svarbių tiesų apie piešinio ir jo autoriaus realybę. Svarbu sau pačiam atsakyti į klausimus „ką man reiškia vienas ar kitas simbolis, atsiradęs mano piešinyje?“, „ką jaučiu žvelgdamas į piešinį?“, „kas man patinka ir kas mane erzina?“, „kas man atrodo emociškai svarbu? Kodėl?“ „Kas man piešinyje atrodo svarbiausia?“ „Ar noriu pakeisti piešinį?“ Jei toks noras yra, ar žinau, kaip jį keisti?“ ir pan. Įdomiausia, kad keičiant/transformuojant piešinį, keičiasi ir mūsų suvokimas apie mums svarbią (galbūt tą akimirką išpieštą) situaciją.

Savoka “therapia” (iš graikų k. – rūpestis, priežiūra, gydymas). Šio termino įvedimas į pedagokiką ar ugdymą, išties, pateisinamas – veikloje prioritetą įgyja rūpestis žmogumi. Na, o gydymas suvokiamas kaip socialinis – psichologinis gydymas, elgesio stereotipų keitimas. Taip pat žodis “gydymas” turi dar vieną prasmę – tai išsivadavimas nuo ko nors. Įdomi F. Nietzsches pozicija: jam sveikata reiškė ne laisvę nuo ligos, bet gebėjimą su ja tvarkytis.

Kūrybos, meninės saviraiškos ir dailės terapijos metodų pagalba galime:

  • atkurti savyje pusiausvyrą, taiką ir ramybę,
  • tyloje gauti visus atsakymus į savo klausimus,
  • pajausti savyje Visatos Kūrėjo darbą, pajusti save esant kaip kūrėjo įrankį, o retkarčiai net jausti save kaip patį kūrėją…

Dailės terapijos metodų taikymas kūrybiniame procese: saviraiška, pokalbis su savimi, atvirumas sau, intuicijos puoselėjimas – visa tai žmogui suteikia nepaprastą galią, kurios vardas Meilė. Meilė sau, Meilė artimui, Meilė Gyvenimui, Meilė Kūrėjui, Dievui, Visatai. Ir visa tai vyksta ne besimokant piešti, visa tai vyksta mokantis žaisti, matyti, suvokti, įvardinti ir pajausti…

Piešinys – vidinio pasaulio veidrodis

Žmogaus mintys, emocijos, jausmai, visos patirtys yra užkoduotos pasąmonėje ir visos patirtys aiškiau, lengviau, paprasčiau išreiškiamos netiesiogiai: t.y vaizdais, muzikos garsais, šokio judesiais, dramos išraiškos metodais, bet ne žodžiais. Kai nelieka „sąmonės kontroliuojamų žodžių“, žmogus kur kas lengviau gali atsipalaiduoti ir išreikšti save.

Savęs ir savo piešinio (kūrinio) (ne)priėmimas

Parodaksalu, bet dažniau mums patinka kitų sukurti piešiniai ar kūriniai, bet tik ne mūsų pačių kurti ar piešti. Kodėl? O gal todėl, kad vis dar nemokame, nenorime priimta savęs tokių, kokie esame? Gal dar nenorime žvelgti į save „faktinį „aš“, o ne į tą „įsivaizduojamąjį „aš“, kokiu norime būti? Gal dar neturime pakankamai drąsos pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir pasakyti jam „labas, aš save priimu tokį, koks esu, vertinu savo patirtį ir esu pasiryžęs žengti toliau: mokytis ir tobulėti“?! Gal savų piešinių (kūrinių) nepriėmimas, nevertinimas atspindi ir mūsų polinkį norėti būti kažkuo kitu (kaimynu, per TV rodoma „žvaigžde“, draugu, bendradarbiu), bet tik ne pačiu savimi?

Savitumo vertinimas – tai, išties, brandžios asmenybės ženklas. A. Maslow brandų žmogų pavadino „save aktualizuojančiu asmeniu“. Save aktualizuojantis žmogus realiau suvokia tikrovę, geba priimti ir pripažinti save, kitus ir gamtą; yra sponatniškas, natūralus, paprastas; geba į situaciją pažvelgti naujai ir peržengti savo mąstymo šablonus; geba nusižeminti ir mokytis iš kitų, yra kūrybingas…

Dailės terapijos vienas iš tikslų – padėti pažinti ir priimti save, bei rasti sau svarbius atsakymus esamoje gyvenimo situacijoje. Tai susiję su savo asmenybės ugdymu, su sudėtingų santykių koregavimu, su įvairių baimių ir savęs ribojimų įveikimu, su pasitikėjimo savimi ugdymu, kūrybiškumo lavinimu, savęs ir savo jausmų pažinimu.

Ar reikalingas emocijų išlaisvinimas?

Kiekvienas žmogus savo viduje išgyvena įvairiausias emocijas. Jos dažniausiai būna susijusios su kasdieniu stresu, įtampa, nerimu dėl ateities ar gyvenimo prasmės ieškojimu. Nei viena problema dar neišsisprendė savaime. Galime manyti, kad jas ignoruojant, problemos dingsta. Tačiau tai pačio savęs apgaudinėjimas! Nesprendžiamos problemos, neišlietos emocijos…visa tai įsišaknyja mūsų viduje, kerojasi savo šaknimis po visą mūsų vidų ir lėtai mus dusina. Čia veikia visiems žinomas fizikos dėsnis – niekas iš niekur neatsiranda, ir į niekur nedingsta. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų. Blogiausia – jas, tiesiog, išliejame ant silpnesnių – savo vaikų, auklėtinių, sutuoktinių ir pan. Neslėpdami savo jausmų, adekvačiai juos išreikšdami, išvengsime emocinių „sprogimų“.

Dailės saviraiška – puikus būdas išlieti susikaupusias emocijas ir jausmus

Veiksmingas būdas įveikti savo vidines įtampas, nesuvoktas emocijas ar nerimą – susidurti su visu tuo akis į akį! Šiam procesui puikiai tinka dailės saviraiška ir dailės terapijos būdai ir metodai. Dailės saviraiška, dailės terapijos metodų taikymas padeda išsakyti tai kas netelpa žodžiuose. Kartais mūsų išgyvenami jausmai yra per daug sudėtingi, kad galėtume juos patys suprantamai sau įvardinti. Sunku apie tai kalbėti. Tuomet į pagalbą gali ateiti piešimas, braižymas, trynimas… Piešdamas žmogus patiria katarsį – dvasinį ir jausmų apsivalymą. Jo metu piešinio autorius turi galimybę išsivaduoti iš jį kankinančių emocijų, jausmų, prisiminimų, nuoskaudų.

Galimi keli būdai namų ar darbo sąlygomis meninei saviraiškai siekiant saugiai išlieti (išreikšti) susikaupusius negatyviusvjausmus ar emocijas:

  • Keverzoti užsimerkus nedarbine ranka, tiesiog, braižyti, piešti ant popieriaus lapo pieštuku, markeriu ar rašikliu – esant aktyviai emocijai pageidautina tai daryti kuo stipriau ir aktyviau nesiekiant jokio meninio rezultato. Atsimerkus ir pažvelgus į piešinį patartina rasti („ištraukti“) ten slypinčius konkrečius objektus ar simbolius ir juos dabar jau darbine ranka paryškinti, pagrąžinti.
  • Piešti klausantis aktyvios muzikos. Tęsti tol, kol norisi tai daryti. Proceso pabaigoje popieriaus lapą galima suplėšyti. Po to patartina piešti įsijungus ramią, harmonizuojančią muziką.
  • Esant pykčiui, patartina nupiešti „Pykčio veidą“ – vėliau galima jį suplėšyti ar kitaip juo atsikratyti.
  • Galima pieštuku, tiesiog, nieko negalvojant užtuošuoti visą popieriaus lapą ir trintuku „pratrinti“ kontūrus ar konkrečius vaizdinius.
  • Emocijoms „išlieti“ padeda ir strėlyčių mėtymas į taikinį, neigiamų emocijų „išrėkimas“ į stiklinę ar popieriaus plėšymas/glamžymas.

Žinoma, vien piešiant problemos nėra išsprendžiamos, tačiau piešimas leidžia išlieti susikaupusias negatyvias emocijas, padeda nusiramiti, atsipalaiduoti, o tada ir tinkamą sprendimą lengviau priimti.

  • Ypatingai vaikai su nepalankia psichosocialine patirtimi piešdami dažnai išteplioja dažais beveik visą savo kūną. Siekiant terapinio tikslo, to nereiktų drausti. Tokiems vaikams svarbu sudaryti sąlygas žaisti su dažais ir po to nusiprausti. Jei sąlygos bus palankios tokiai raiškai, po truputį toks vaikų elgesys koreguosis, vaikai nebejaus poreikio taip žaisti. Būna, kad vaikai išgyvenę traumines situacijas, norėdami atstatyti savo psichinį jautrumą, dirbdami maišo ir taško dažus – patartina to nedrausti, bet leisti išreikšti viduje susikaupusius jausmus ir emocijas. Po tokio aktyvaus proceso, patartina vaikui pasiūlyti „kietą“ dailės techniką (markerį, flomasterį ar pieštuką) – „kieta“ dailės technika padeda nuraminti ir koncentruoti savo mintis.

Kūrybos, dailės saviraiškos ir dailės terapijos įtaka fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai

„Atsivėrus ir susiliejus su neišsenkama kūrybine energija, prasideda maži, bet galingi pokyčiai. Mūsų kūrybinės svajonės bei ilgesys ateina iš Neišsenkamo kūrybinės energijos šaltinio, siekdami jų įgyvendinimo, artėjame to dieviško šaltinio link” (Džulija Kameron “Menininko kelias“).

Žmogus kūrybos, dailės saviraiškos pagalba pasinerdamas į kelionę po asmeninį pasaulį tarsi „išsikuopia“ savo vidų. Dailės saviraiška padeda išveikti, išleisti tai, kas buvo giliai užslėpta, slėgė ir užėmė tam tikrą vietą asmens viduje. Tokiu būdu saugiai išgyvenamos susikaupusios nuoskaudos, įtūžis, gėda, kaltė ir kt. negatyvūs išgyvenimai, kurie trukdo laisvai tekėti gyvybinei energijai. Negatyvūs jausmai ir emocijos – tai „kamščiai“, kurie sukelia kūno negalavimus, dar kitaip vadinamus psichosomatinius sutrikimus. Visa tai išpiešus ir sąmoningai išgyvenus bei suvokus – žmogus išgyja, t.y. pats save išgydo dailės terapijos proceso metu. Įrodyta, kad tiek dailė, tiek, kūryba, tiek meninė saviraiška, tiek meditacija (susikaupimas/malda) gali būti ypač svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti bei atkurti. Na, o savęs pažinimas – tai gyvenimo prasmės atradimas ir vidinių galių atkūrimas.

Žmogui norinčiam būti laimingam svarbiausia būti harmoningam pačiam su savimi.

Būtina mylėti save ir atrasti geriausią draugą – patį save. Santykių su savimi atkūrimas ir sustiprinimas – tai emocijų ir jausmų atpažinimas bei identifikavimas, aiškus jų išreiškimas/ išveikimas, norų suvokimas ir įsisąmoninimas, savęs priėmimas, kūrybiškumo išlaisvinimas. Kas vyksta po to? Matomi rezultatai – elgesio ir neadekvačių reakcijų į situacijas korekcija, pasikeitęs požiūris į save, kuris suteikia galimybę kitu žvilgsniu žvelgti į save ir į šalia esančius. Sustiprėja gebėjimas valdyti ne tik emocijas, bet ir mintis, mylėti save ir kitą, jaustis mylimu, išauga savigarba, orumas ir tolerancija.

“Ramybė… Kai paskleidžiu ramybę aplink save, atlieku nepaprastai didelį darbą. Ir šis darbas palieka amžiną žymę, aš pats pamažu imu pildytis ramybe… Tik ramybės dvasia sukuria iš chaoso harmoniją, iš ašarų – džiaugsmą.” (Tėvas Stanislovas)

Parengė: Dainora Skrabulienė – edukologė, dailės didaktikos specialistė, pedagogė, baigusi specialiuosius dailės terapijos metodų taikymo kursus. Dainora jau 12 metų dirba pedagoginį darbą, veda dailės saviraiškos ir dailės terapijos užsiėmimus vaikams bei suaugusiems. Taip pat – viena iš VšĮ “Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos” (www.pazinimassaviraiska.lt) įkūrėjų, nuolat besidominti savęs pažinimu, visas įgytas žinias praktiškai taikanti savo darbe ir asmeniniame gyvenime. Dainora – sertifikuota “Eneagramos” (unikalaus savęs ir kitų pažinimo metodo) meistrė.

Naudota literatūra:
Violet Oaklender „Langas į vaiko pasaulį“.
Audronė Brazauskaitė „ Vaikų dailės terapinis aspektas“.
Liudmila Lebedeva „Dailės terapija: teorija ir praktika“.
.
Dainora Skrabulienė
.Daugiau informacijos: www.pazinimassaviraiska.lt (RENGINIŲ ANONSAI)

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!