Galimybė pabūti su savo mintimis vienumoje, netrukdant TV, radijo garsų, aplinkinių žmonių intensyviai reiškiamų nuomonių, šiuo metu darosi labiau prabanga, nei įprastas normalus ir net būtinas reiškinys. Ar mes taip pripratom prie aplinkos triukšmo, kad nebėra poreikio įsiklausyti į tai kas dedasi mūsų viduje? O gal bijom pasilikti patys su savimi, kad tik išvengtume sąlyčio su pačiu savimi, t.y. savo vidumi?

Mūsų vidus – tai ne kas kita, kaip jausmai, išgyvenimai, emocijos, mintys… Pasirodo nieko antgamtiško. Mes vis tik žmonės su savo sielomis, kurioms reikia dvasinio peno bei poilsio, kaip fiziniam kūnui – maisto gyvybei palaikyti… Ne kartą teko teirautis žmonių konsultacijų metu, kaip pastoviai gyvendami tokioje intensyviai triukšmingoje aplinkoje pasiseka išlaikyti vidinę pusiausvyrą, dvasinę ramybę. Kaip ne keista, bet dauguma prisipažino, kad ir net nejunta tos taip vadinamos „vidinės dvasinės ramybės“, kad visada gyvena nerime, vidiniame chaose, strese…

Mes ne visad galime valdyti išorinius įvykius, kreipti juos norima linkme, kurie neišvengiamai veikia mūsų dvasinę emocinę savijautą, bet pajėgūs kurti dvasios ramybę savo viduje. Niekas negali už mus kvėpuoti, judėti, maitintis, net miegoti. Tai tik mūsų valioje. Mūsų gyvenimo niekas negali už mus nugyventi, tuo labiau pasirūpinti jo kokybe. Tai privalome ir turime padaryti tik patys. Kiekvienas žmogus savo viduje turi dangaus karalystę. Bet jei ją norime pasiekti, turime padirbėt, jį užsitarnauti pastoviai kuriant savo vidinę nuotaiką bei gerą santykį su savimi, ir tuo labiau su kitais. Tai galime padaryti tik pakankamai laiko skirdami sau. Nes kaip mes viduje jausimės didele dalimi priklauso tik nuo mūsų pačių, t.y. nuo mūsų nuostatų, vertybių, įsitikinimų, ir pan. O galimybė pabūti vienumoje su pačiu savimi čia vaidina svarbų vaidmenį, nes pabuvę vieni labiau suvokiame ko mes norime iš savo dabartinio gyvenimo, kas jame tenkina, o kas – ne, ką galbūt būtų tikslinga keisti, o kuo – tiesiog nepamiršti pasidžiaugti ir labiau tai vertinti bei saugoti.

O gal vienatvė su savimi mus gąsdina tuo, kad skatina kelti per drąsius klausimus sau, kurie neišvengiamai veda prie pokyčių, t.y. skatina keisti netenkinančius mus dalykus (pvz.: savo socialinį statusą; santykius su vaiku ar sutuoktiniu, o gal net ir bendradarbiais; įsisenėjusius stereotipus savo mąstyme, ir pan.), o gal skatina vertinti tai ką turime pagaliau gyvenime ir būti už tai dėkingi gyvenimui, kurį turime laikinai ir neilgai, o gal skatina tiesiog keisti požiūrį į tuos dalykus, kurių negalime pakeisti. Rytų išmintis byloja: „Viešpatie, suteik mums jėgų susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, stiprybės – keisti tai kas mūsų jėgose ir išminties – atskirti vieną nuo kito.“

Savo vidinėje erdvėje kiekvienas iš mūsų yra pats sau šeimininkas. Niekas už mus negali nugyventi mūsų gyvenimo, tik mes patys. Tad savo vidinėje erdvėje mes patys galime susikurti sau palaimą ar pragarą. Kaip rašo Polis Bergas, kiekvienas žmogus savo viduje turi „dangaus karalystę“. Bet jei ją norime pasiekti, turime padirbėti su savimi, t.y. tiesiog būti sąžiningi patys sau, spręsdami įvairius gyvenimo klausimus. Kadangi vidinio gyvenimo džiaugsmo niekur nenusipirksime, jį reikia formuoti savo minčių pagalba. Svarbu mąstyti apie tai, kas nauja, trokštama, kurti kad ir mažus ateities planus, leisti sau svajoti. Susidariusios šalies ekonominės padėties mes pakeisti negalime, tai ne mūsų valioje, o pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu, jo kokybe – mūsų rankose. Kodėl dažnai tai pamirštame?

Kokie privalumai pabuvimo su savimi? Pirmiausia atsiranda galimybė apmąstyti įvairias savo gyvenimo sferas.

Sveikata

Kol esame sveiki, tol nesusimąstydami aliname savo kūną įvairiomis priemonėmis (alkoholiu, tabaku, vaistais, ir pan.), manydami, kad taip bus per amžių amžius. Tik pajutę kūno negalavimus suvokiame sveikatos vertę. Suserga kūnas, suserga siela. Nes kūnas – sielos buveinė.

Artimieji (tėvai, broliai, seserys, vaikai, vyras, žmona, ir pan.)

Ne paslaptis, kad ne visada būname jiems tokie geri, dėmesingi. Su svetimu dažnai elgiamės geriau, nei su savo artimu. Pabuvus su savimi atsiranda galimybė sąžiningai peržvelgti savo santykius su artimaisiais, paklausti savęs ar esame pakankamai nuoširdūs, dėmesingi jiems, kiek savęs jiems atiduodame (per daug ar nepakankamai)?

Draugai

Ar visada jiems pasakome tai, ką norime pasakyti, ar visada jiems atrandame pakankamai laiko? Ne paslaptis, kad užsisukę savo kasdieninių problemų rate nebeatrandame laiko nuoširdiems draugiškiems pašnekesiams, kurie dažnai atgaivina pavargusias mūsų sielas, gydo, įžiebia viltį ir tikėjimą pačiais juodžiausiais gyvenimo periodais.

Darbas

Ar dirbam tai ką norim? Kaip jaučiamės jame? Nors ir esant ekonominei krizei ar jis neša mums moralinį pasitenkinimą? Jei taip – kuom? Jei ne – ką galime šiuo metu keisti? Ar darbas užima tokią vietą kokią ir turi užimti, ar jis neužgožia kitų mūsų gyvenimo sferų?

Šie ir panašūs klausimai kyla pasilikus vieniems su savimi. Ir nemanau, kad tai blogai. Atsiradusi galimybė akimirkai sustoti tokiame nežmoniškame tempe, skatina atidžiau pažvelgti į savo gyvenamą gyvenimą. Tuomet natūraliai kyla naujų produktyvesnių minčių bei atradimų, kurie savaime skatina kiek pasikoreguoti tai, kas ypač mus netenkina. Ir jei įsiklausome į savo vidinius atradimus bei bandome juos įgyvendinti savo realiame gyvenime, manau laikas praleistas su savimi nenueina veltui, jis anksčiau ar vėliau duoda „vaisių“, ir gerų „vaisių“, nes tai kas gimsta mūsų širdyse yra tikra, vertinga, o gyvenimas tampa šiek tiek jaukesnis, dvasingesnis, prasmingesnis ir , aišku, tuomet chaosui ir nerimui vietos mažiau mūsų gyvenime.

Žmogaus sielai reikia dar ir dvasinio peno – vilties, tikėjimo savo vertybėmis, meilės, savo gyvenimo įprasminimo. Kai mes optimistiškai nusiteikę, pasiruošę nepasiduoti gyvenimo sunkumams bei negandoms, tai viso to nesąmoningai mokome ir savo vaikus. Mokome nepasiduoti, neprarasti tikėjimo net tamsiausiais gyvenimo periodais.

Svarbiausi atspirties taškai, kovojant su savo gyvenimo sunkumais, yra:

  • Atsisveikinti su slegiančia praeitimi. Praeitis kiekvienam palieka nemažai randų širdyje, todėl iš jos galime ir reikia tik pasimokyti. Kaip benorėtume, gyvenimas neturi tendencijos grįžti atgal, jis eina tik į priekį.
  • Svarbu įvardinti sau ko konkrečiai šiandiena norime iš savo gyvenimo, ko tikimės. Tai lyg savęs užprogramavimas, nukreipimas tam tikra linkme.
  • Branginkime tai, kas jau esame ir ką jau brangaus dėl savęs šiai dienai turime ar esame pasiekę.
  • Neeikvokime be reikalo energijos nuolatiniam savęs gailėjimuisi.
  • Niekada nesusitaikykite su pralaimėjimu, nes niekuomet nevėlu pabandyti dar kartą iš naujo.

Pasaulyje, deja, niekas nežino visų atsakymų ar tariamų receptų kaip išlaikyti savo gyvenime optimizmą. Galop nėra ir tokio dalyko, kaip tobulas gyvenimas. Mes patys dažnai sprendžiame ir galime nulemti kokių vidinių bei išorinių permainų mums reikia. Tai galime padaryti tik drąsiai sau pripažinę kas mes esame ir ko dėl savęs norime. Judėjimas įmanomas tik nuo pozityvių dalykų. Tad svarbu atrasti pozityvius dalykus savo gyvenime ir nuo jų pradėti judėti link savo troškimų į priekį.

Gyvenimo credo, padedantis nenusivilti bei kabintis į gyvenimą – tai gerumas ir supratingumas sau, savo artimiesiems, tai ta ugnelė, kurią užžiebiame kitų akyse. Pragyvenkime gerai šiandiena ir rytojų turėsime dar geresnį. Savo ateitį kuriama šiandiena.

Niekas negali suteikti jums ramybės, tik jūs patys. ( R.V. Emersonas)

Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė
Mob.: 8 685 78601; el. p.: mazvilma@yahoo.co.uk; Skype: ziks99; facebook: Vilma Mažeikienė
Iliustracija: Annie Spratt / Unsplash
Skelbta Ve.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!