Laimėkite įpročių karą

6

Kol gyveni vienas viskas yra paprasta. Daiktai turi vietą. Žinai, kur juos padėjai ir kur gali rasti. Ryte tavęs nepasitinka didesnio ar mažesnio dydžio kojinių barikados, neplautų kavos puodelių armija, neužkliūni už neįprastoje vietoje nusispirtų batų, o šampūnas nesibaigia „be jokio įspėjimo“.

santykiai-pora

Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia. Iš pradžių smagu – mielai pakeli numestus daiktus, juokaudamas sutvarkai prieškambarį, o vandens balos vonioje primena romantiškus vakarus prie jūros. Deja, ši idilė – neamžina. Anksčiau ar vėliau visi šie dalykai, vykstantys visai nepagal tave ima žvėriškai erzinti: kiek gi galima braižyti trajektorijas iki spintos, rankioti indus, ir kur, po galais, dingo kepurė nuo saulės???

Pasak psichoterapeuto Raimundo Aleknos, įprotis – tai elgsenos modelis, atsikartojantis tam tikrose situacijose. Būdingi tam tikram asmeniui, įpročiai formuojasi vaikystėje, nuo 3 iki 6 metų, kai žmogus apibrėžia, kas jis per vienas ir kas jam būdinga. Dažnai įpročius paveldime – t. y., net negalime paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dalyką darome būtent taip, o ne kitaip. Tiesiog, taip darė mūsų mama, mamos mama, o gal net ir prosenelė. Kai vienoje erdvėje gyvena panašius įpročius turintys žmonės – nesusipratimų nekyla. Tačiau „susimetus“ dviejų skirtingų šeimų atstovams, po vienu stogu atsiduria du, visiškai skirtingi įpročių rinkiniai. Sunkiau matomi per santykių pradžioje dėvimus rožinius akinius, kito žmogaus įpročiai ima badyti akis, juos nusiėmus. Kyla įpročių karas.

Tiesa paprasta

Tai, kad kalate sugyventiniui ar brangiausiajai, kad jos įprotis palikti kavos puodelį balkone – pasibaisėtinas, kaltinamajam nereiškia nieko. Mat jei tai įprotis, palikti puodelį balkone, jo mastymu, yra visiškai natūralu ir nieko bloga. Tad kam kažką keisti? Ar žinote, kodėl jums tas puodelis kliūva? Pirma, – matyt, jūsų šeimoje niekas taip nedarydavo, tad pats irgi niekuomet jo ten nepaliktumėte. Antra, – labai tikėtina, kad puodelis – tik menka žmogiškojo bendravimo ir pripažinimo stokos priedanga. Suprantate? Visuomet partnerio elgesyje buvę dalykai ima erzinti tada, kad mums norisi daugiau dėmesio. Imame kabinėtis prie smulkmenų, nes norime, kad mus pastebėtų, norime emocijų dozės. Tai nereiškia, kad mėtyti kojines bet kur yra gerai. Tačiau jei partneris ar partnerė taip elgėsi ir anksčiau, o erzinti tai mus pradėjo dabar, esmė visai ne įprotyje, neabejoja R. Alekna. Kita vertus, tai reiškia, kad santykiai žengia į priekį – vadinamojoje simbiotinėje fazėje partneriai ieško panašumų, o po jos einančioje diferenciacijos imame suvokti, kad yra dalykų, kuriais mes skiriamės.

Taigi, jei jau kilo įpročių karas, žinokite, kad laimėjusių jame nebus. Puolėjas tik iš dalies patenkins dėmesio stygių, bet, tikriausiai (be retų išimčių), nieko nepeš. Puolamasis ims gintis, tad tikrai „neatiduos“ savo įpročių užpuolikui. Tai visai nereiškia, kad toks karas – tik kenkia santykiams. Kartais, ginčai dėl įpročių gali būti naudinga bendravimo forma. Viskas priklauso nuo to, kiek brandžios asmenybės kariauja – mat nors įpročiai veikiausiai nesikeis, ginčijantis gali keistis požiūris į kito žmogaus elgesį. Jei nesikarščiuosime ir pamąstysime, garantuotai suprasime, kad tai, kaip turi būti atliekami veiksmai, kur dedami daiktai ir t.t. – be galo subjektyvu. Nėra vienintelio teisingo sprendimo,tad teisūs poroje gali būti abu. Tiesa, kiekvienas sau. Be to, net į tuos pačius dalykus – kad ir numestas kojines, reaguojame skirtingai: vienaip, kai esame geros nuotaikos, pailsėję, kitaip, – kai suirzę.

Vis tiek norite įpročių karą laimėti?

Puiku, štai jums psichoterapeuto receptas – nebematykite ir nebesakykite, kas daroma „ne taip“. Akcentuokite momentus, kai partneris, nors ir smulkmenose, pasielgia taip, kaip jums norėjosi. Daugiau laimės tas, kas užuot baręs ir priekaištavęs, laiku pagirs, pasakys komplimentą, padėkos. Jei po priekaištais dėl ir vėl neišplautų indų slypi prašymas skirti jums daugiau dėmesio, geriau pabandykite jo gauti kitais būdais. Pavyzdžiui, – paprašykite to dėmesio, leiskite suprasti, kad jums reikia daugiau žmogiškosios šilumos ir paguodos. Gali būti, kad kartu pasivaikščiojus, ar susisupus į vieną pledą balkone pasitikus saulėlydį, pakalbėjus apie tai, kas neramina – indų kriauklėje tiesiog nebepastebėsite. Kitaip tariant, pakeistus šaukinį, keisis ir tai, kaip atsiliepiama. Dar vienas patarimas – stenkitės ir patys reaguoti į ramiai išsakytus kito žmogaus prašymus. Atsikirtimas,kad „visos moterys burba dėl niekų“ ar “visi vyrai – kiaulės“ nepadeda tobulinti santykius.

Vis dar manote, kad draugės ar draugo įpročiai baisūs ir erzina? Pamąstykite, kas būtų, jei staiga, neduokdie, nutiktų baisi nelaimė. Ar tuomet erzinantys dalykai atrodytų tokie patys svarbūs? Ar prisimintumėte juos, ar kartu praleistas geras akimirkas, gailėtumėtės baręsi, užuot pasakę gerą žodį? Gerai būtų, jei savo santykių vertę ir buvimą kartu, kad ir su kokiais įpročiais, įvertintume ne krizinėmis sąlygomis, bet tiesiog, kasdien…

Šaltinis: vppc.lt

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. “kur dedami daiktai – be galo subjektyvu” – kokia kvaila mintis. daiktai turi būti jiems skirtose vietose! o ne kur papupola… ir jokio subjektyvumo čia negali būti. kojinės spintoje, puodeliai virtuvėje. taškas.

    • Paprastas atsakymas, nebūtinai ir nėra čia jokių išlygų. Puodeliai gali būti ir prie stalo kojnės balkone.

  2. Alekna kartais visai nedurnai pašneka. Deja, pritariu Mariui. Matyt Alekna klausytojus visiškais kvailiais laiko, teigdamas, kad išgertos kavos puodelį galima palikti balkone. Ir reakcijos priklausomybė nuo nuotaikos čia per daug sureikšminta. Kai penkiskart ( kartais ir trisdešimtkart pratyli nepatinkantį dalyką tam kad negadinti santykių ir bandai sau įteigti, kad palyginus su pasauliniu karu ir badaujančiais Afrikos vaikais tai tėra tik smulkmena – tam tikromis aplinkybėmis (dažniausiai kai kita pusė parodo nepagarbą arba paprašo per daug) kyla noras atstatyti į kažkokios logikos rėmus visus iki vieno dalykus, kuriuos taip ilgai kentėjai. Išplautą puokavos puodelį į lentyną, skalbinius į skalbinių dėžę, o reples į įrankinę. Logiškas vietas, kur gali rasti ne tik padėjęs žmogus, bet ir bet kuris iš abiejų. Ar ne taip turėtų būti, jei žmogus gyvena ne vienas? O ponas Alekna lyg ir teigia priešingai – “tik mūsų reakcijos, mūsų tvarka, kuri kiekvienam skirtinga”. Tiesą pasakius manau, kad jis skaitytojų nelaiko tokiais kvailiais, kokia vienpusiška logika bando čia aiškinti. Tiesiog straipsnį parašė gerai neapgalvojęs, suprimityvinęs klausytoją ir aiškiai oponuodamas į tuos mūsų tvarkos ir įpročių siekius. Bėda ta, kad tuščiastiklininkai labai jau dažnai kariauja su pilnastiklininkais, nors mano supratimu kvailiai yra ir vieni ir antri. Stiklinėje yra pusė. Taškas.

  3. Dar papildyti norisi. Norėtųsi, kad psichoterapeutai, rašydami straipsnius viešumoje siektų ne greito rezultato, bet rimtesnės analizės. Man visgi kažkaip atrodo, kad daugiausia konfliktų kyla ne dėl įpročių. Su įpročiais viskas gan paprasta. Daiktams yra savo vietos. Labai retas atvejas, kad tai nėra aišku pagal nutylėjimą. Tuomet protingi žmonės pasikalba ir susitaria. Indai turi būti išplauti iškart ir kriauklė laikoma švari. Jei ne vienas gyveni. Po savęs kiekvieną kampą ir daiktą palieki galvodamas ir tai bus patogu kitam žmogui. Deja, manau, kad daugiausia konfliktų ( ir dar didesnių dalykų – nusivylimų) kyla dėl savo pareigų neatlikimo. Duše lyg ir padėjo skudurą grindims iššluostyti, bet neįsitikino, ar jis aplamai sugeria vandenį. Vyras lyg ir sutaisė kokį įrenginį, bet nepatikrino kaip jis veikia. Kokybės ir atsakomybės atliekant pareigas stoka. Manau, kad po tuo slypi tinginystė ir egoizmas. Ir daiktus dėti į savo vietas yra pareiga, jei jau priėmei sprendimą gyventi su kitu žmogumi.Ir nenoras tvarkyti yra elementarus kito žmogaus negerbimas ir savo paties egoizmas. Ir kita pusė tokiu atveju neturėtų pykti?

    • Labai gerai pastebėta! Kokybė,tinginystė, egoizmas, atsakomybė..
      Ne visi įpročiai yra blogi, ne visi geri. Įpročių (veiksmų) prigimtį tolimuosiuose rytuose jau 5000 metų aiškina 3 gunų (virvių) poveikiu, kurių vienos stipriau tempia, kitos silpniau. Pacituosiu.

      “Materialią gamtą sudaro trys gunos — dorybė, aistra ir neišmanymas. Kai amžina gyvoji esybė susiliečia su gamta, o tvirtaranki Arjuna, gunos ją susaisto.
      O nesusitepęs nuodėme, dorybės guna, kuri yra skaistesnė už kitas, apšviečia ir atleidžia nuo atoveikio už visas nuodėmes. Dorybės gunos veikiamą žmogų sąlygoja laimės ir žinojimo jausmas.
      Aistros gunų, o Kunti sūnau, gimdo nežaboti geiduliai ir norai, ir dėl to įkūnyta gyva esybė priversta atlikti materialią karminą veiklą.
      O Bharatos sūnau, žinok, kad neišmanymo pagimdyta tamsos guna — visų įkūnytų gyvų esybių paklydimo priežastis. Šios gunos pasekmės — beprotybė, tingumas ir mieguistumas, kurie susaisto sąlygotą sielą.

      Kartais ima vyrauti dorybės guna, nugalėdama aistros ir neišmanymo gunas, o Bharatos sūnau. Kartais aistros guna nugali dorybą ir neišmanymą, o kitąsyk neišmanymas nugali ir dorybę, ir aistrą. Taip vyksta nuolatinė kova dėl pirmenybės.”
      BG 14 skyrius.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here