Laimė gyventi laisviems

0

laisve

Susikibusios už rankų brendame per miesto gausmą it dvi liepsnelės, kedenančios vis aukščiau besistiebiančią pavasario saulę. Jos kišenėje spingso auksinis širdies kamuoliukas, kuris tyliai minkomas nušvinta giesme, žadinančia kūną ir sielą, pravalančia taką tartum į čiurlionišką visatos pilį, kurioje sutalpintos visos mūsų patirtys, kur rusena tikrieji mūsų namai. Tačiau kas nutiko su šiais namais, kuriais kiekvieną dieną dalinamės tarpusavyje? Rodos su kiekviena civilizacija pasiekėme tikrai nemažai „tačiau kodėl užmiršome, kad egzistuoja ir regresas, smukimas žemyn, devoliucinis šuolis, kai ilgainiui ką nors nepaprastai svarbaus ir prarandame, išbarstome, sulaužome, suluošiname, atsainiu mostu išbraukiame iš mums būtinų emocijų, manierų, artimųjų sąrašo, iš egzistencinės atminties? (D. Kajokas).

Dažnam šis pasaulis darosi ankštas – vis labiau save individualizuojame, diferencijuodami kitus pagal naudos skalę – neatsižvelgdami į kitų žmonių poreikius ir problemas, užsidarome savosios matricos kiaute, o kai kas nors jį sujudina, jaučiamės nesaugūs ir nesuprasti. Tačiau, kuomet viena akla liepsnelė geba nušviesti kelią kreivai pasaulį matančio žmogaus širdyje – jo vidinis veidrodis susilygina, išsitiesia ir grįžta į savo pirminį pavidalą. Jo minčių voratinkliai pratrūksta ir randa atsvarą vienoje harmoningoje gijoje. Jo naktis ima regėti patekant žvaigždę akies kraštelyje – ten, kur ji sunkiai įvardijama ir matoma. Taip jis pajunta, kad gyvena ne sau, bet tam, kad gyventų visumoje – vienoje pasakiškoje pilyje be rakinamų durų savo nykiame kambarėlyje.

Negalia nėra nuosprendis, ribojantis gyvenimą, svajones ir tikslus. Tai – galimybė jautriau pažinti pasaulį ir šviesti kelią tiems, kuriems stinga pagrindo po kojomis. Aklo žmogaus šviesa gali būti daug stipresnė už nevilties akmenukų svorį mintyse: jo lengvas vaikiškas žingsnis nutvieskia būties vitražo įtrūkimus – tada žinai, kur reikia sugydyti, kad visos jame vilnijančios spalvos atsispindėtų saulės šviesoje. Vis dėlto, būti neregiu miesto gausme nėra lengva ne tik dėl nepritaikytos aplinkos, bet ir aplinkinių reakcijų ir tokių minčių kaip „neduok Dieve šito…“ Iš tiesų, kodėl mes manome, kad negalia yra baisi nelaimė žmogui, prakeiksmas, kažkas itin katastrofiško ar atstumiančio? Jei įsižiūrėtume geriau, sutiksime nemažai pavyzdžių, kuomet negalią turintys žmonės yra daug kartų įgalesni už tuos vadinamuosius „sveikuosius“ visuomenės narius. Jean Vanier pastebėjo, jog „visuomenės silpnieji, turintys savitą draugystės ir širdžių bendrystės pajautą, gali paveikti ir perkeisti stipriuosius, jei tik šie nori išgirsti iš apačios ateinantį balsą. Pasidalijusioje ir susiskaldžiusioje visuomenėje, plieno, stiklo ir vienatvės didmiesčiuose, šie neįgalieji yra toji vienijanti gija, galinti jungti žmones bendrystei“. Būtent susiskaldžiusi žmonija mokosi iš silpnųjų – tų, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu rodo, jog visi einame viena kryptimi, o ne tais atsišakojimais, vedančiais į dar smulkesnias atšakas. Tas neįgalus, aklas žmogus gali nuveikti tiek darbų ir patirti tiek įvairiaspalvių akimirkų, kokių mes neleidžiame sau išgyventi dėl sau nubrėžtų griežtų ribų ir principų. Kyla klausimas, kodėl mes taip lengvai įjunkame į savo mažus rūpesčius, kai kažkam iš tikrųjų reikia pagalbos ir kaip suteikta pagalba keičia mus pačius?

laisve-laim

M. Heideggerio sąvoka „Das Man“ išreiškė neautentišką buvimą, kuomet užsidaroma nuo pasaulio, bijant prarasti savąjį „aš“. Būti autentišku – reiškia būti atviru sau ir kitiems, gebančiu atskirti savąjį „aš“ nuo kitų ir gebančiu kurti konstruktyvius santykius, atsižvelgiant į kiekvieno individualumą. Autentiška asmenybė remiasi ta vertybių sistema, kuri apjungia pasaulio reiškinius į vieną nedalomą visumą, o ne tą visumą išskaido pagal savo įgeidžius. Įspraudę savo rūpesčius į vieną burbulą, neišgalime įžiūrėti, kas vyksta už jo ir kokie žmonės mus supa. Taip gyvename tol, kol sprogęs rūpesčių burbulas išryškina tai, kas slėpėsi už jo – tai, kas veda į autentišką gyvenimą, kas leidžia atpažinti individualizmo pinkles. Šios pinklės visada iškelia klausimų – ar yra iš to naudos man, kad padėsiu kitam ir ar tas kitas nesinaudoja manimi?

Nauda neapsiriboja tik materialine gerove. S. Lileikis straipsnyje apie altruistinės pozicijos formavimą atskleidžia, jog prašant pagalbos dažnai sakoma „būk geras“, „būk žmogus“, tad mūsų sąmonėje yra susiformavęs požiūris, kad geras žmogus tas, kuris padeda, yra altruistiškas. Todėl altruizmas teikia daug didesnę naudą – padėdamas susilauki ne tik pagarbos iš kitų, bet ir jautiesi „žmogiškesnis“, „geresnis“, „reikalingesnis“, o tai stiprina savivertės jausmą bei atstato psichologinę pusiausvyrą. Tuo labiau brangindami ryšius su negalią turinčiais žmonėmis, augame ne tik kaip asmenybės, bet ir tampame pavyzdžiu visuomenei, tarpstančiai iškreiptų veidrodžių karalytėje. Tokiame santykyje vystosi abipusiai mainai, kuomet vienas kitą papildome ir mokomės išgirsti vienas kito rūpestį, kad ir koks sunkus jis bebūtų. Taip vystome save – su laiku atpažįstame vis daugiau savojo veidmainiškumo. Išties, neregio akys gali labiau pajusti tas sielos kerteles, kurios labiausiai mus žeidžia dvasine silpnaregyste: praskleidus tos veidmainystės širmą, išryškėja tikrieji mūsų veidai.

Rašytojas D. Kajokas esė „Apie laisvę ir laimę“ iškelia įdomų klausimą: ar laisvė ir laimė yra tapatūs dalykai, – ar „laisvė – sielos savybė, laimė – kūno? Arba: ta – labiau sielos, ana – labiau kūno. Ar tikrai taip?“ Galima sutikti su tuo, jog laisvė ir laimė yra neatsiejami dalykai lygiai taip pat, kaip jie ir atsiskiria: laisvė gali teikti galimybę būti laimingu, o laimė – galimybę jaustis laisvu, tačiau abi šios sąvokos nesutampa, kuomet kalbame apie išorinę laisvę. Neįgalus žmogus negali būti tapatinamas su itin ribotos laisvės ir laimės įvaizdžiu – turime suprasti, kad „reikėtų nustoti kalbėti apie vienodą visuomenę, kur visi vienodai mąsto, yra vienodi, atitinka tas pačias normas“ (J. Ruškus). Turime mokėti atskirti dvi laisvės sąvokas: kiekvienas esame laisvas gyventi santarvėje su kitais, bet tuo pačiu galime ir panaudoti laisvę atrofuojant pagarbos ir meilės kitam jausmus.

Dažnai neįgalaus, o ypač aklo žmogaus prigimtis daug jautresnė, todėl jo laisvės suvokimas platesnis, o laimės pajauta – stipresnė ir emocingesnė. Ir tai nėra tik prisitaikymas prie „neteisingo gyvenimo“, kompensacija už tai, kas prarasta, tai – žvilgsnis į kitą pasaulio pusę, į tą, kuri ryškesnė savo kitoniškumu. Kai tavęs regos negalią turintis žmogus paklausia, „o kaip atrodo rūkas?“ arba „kas yra saulė?“, „koks yra rytas?“, „kiek ryški ši ar kita spalva?“, „kodėl žmonės tokie nelaimingi?“, „kodėl jie nenori padėti vieni kitiems?“, „kodėl bijome būti tuo, kuo esame – savimi?“, – susimąstai, o vis dėlto, ar mes kiekvienas nuoširdžiai galime atsakyti į šiuos klausimus, pripažinti sau, kad nė nepastebime tokių taip akivaizdžių dalykų? Taip mūsų laisvės ir laimės suvokimas ima atrodyti labai ribotas, o galbūt, gali paaiškėti, kad nemokame būti laisvi ir laimingi santykyje su kitais – tai pernelyg atvira, pernelyg slidu, kad atiduotum daugiau savęs, pernelyg rizikinga gyventi laisvam kaip Šv. Pranciškui, atsižadėjusiam visko, išskyrus meilę.

zmones

Laisvė nereikalauja fizinės ir materialinės gerovės, o laimė – materialaus atlygio. Tam, kad jaustum vidinę laisvę, pakanka būti žmogumi, kuris jaučiasi laimingas toks, koks yra, kad ir kaip tai banaliai skambėtų. Galima pateikti pavyzdį: vienos regos negalią turinčios merginos mintis jog ji – „tik maža gėlė“, atspindi jos gyvenimo trapumą ir dvasios jautrumą ūžiančiame super-civilizuotame pasaulyje. Kaip ir Mažojo princo gėlė, nuo kurios kvepėjo visa planeta, ir kuria jis nemokėjo džiaugtis, taip ir mes esame dvasiškai neįgalūs – nemokame vertinti tų žmogiškų savybių, kurios mus augina, o ne skatina konkuruoti tarpusavyje. Kaip galima konkuruoti su tuo trapumu, kuris sulig kiekviena diena nedrąsiai žvilgčioja mums į savasties centrą? Ar verta įrodinėti, kad esi geriausias savo srities specialistas, jei nepastebi tos gėlės atsitiktiniame praeivyje? Kodėl nusprendėme, kad gyvenimas – tai kažkas, už ką reikia kovoti nagais ir dantimis, o ne tai, kas mus skatina ištiesti vienas kitam ranką? Dvasinis neįgalumas riboja mūsų santykius, kadangi nuolat kitiems iškeliame tam tikras sąlygas, susikuriame tam tikrus stereotipus, – tam tikrą sąmonės lauką, apipintą klaidingais mitais ir baimėmis.

Remiantis J. Ruškumi bei G. Mažeikiu, negalia dažnai priimama kaip nukrypimas nuo normos, tam tikrų standartų neatitinkantis socialinis fenomenas, o toks susiformavęs ambivalentiškas santykis su neįgaliais žmonėmis lemia visuomenės neadekvačias nuostatas bei nepagrįstas baimes. Tad mūsų požiūrio vienpusiškumas neleidžia vystytis socialinių mainų kultūrai – kultūrai, pagrįstai abipuse pagarba ir nuoširdumu. Be to, kalbų ir gailesčio neužtenka, kad susiformuotų tokia kultūra – turi pats tapti pavyzdžiu ir žodžiu, ir veiksmu, ir mintimis, ir norais, pastangomis ir lūkesčiais. Tik taip išmoksime branginti tą laisvę, kuri duota auginti vienas kitą, o ne pasidalinti skyrium kas sau, kas su tais, kurie patys neįtaria turį dvasinių negalių.

Kaip pastebėjo J. Ruškus, tokios vertybės kaip konkurencingumas ir išlikimas konkurencinėse sąlygose ardo visuomenės tarpusavio ryšius. Ir nors vykdoma daugybė socialinių programų, skatinančių neįgaliųjų integraciją, realybėje išties tenka patirti nemažai sunkumų ar net susilaukti atstūmimo, patyčių. Tad mūsų propaguojamos socialinės vertybės neatitinka to, kas vyksta kasdienybėje – mums stinga atvirumo bei gebėjimo priimti kiekvieną šalia esantįjį kaip autentišką asmenybę, o ne kaip daiktą, kuriuo gali naudotis, ar tiesiog išmesti. Laisvei reikia tokių pat palankių sąlygų, kuriose ji taip pat kaip ir gėlė augtų, stiebtųsi į šviesą, o savuoju aromatu žadintų dvasią pasitikėti vienas kitu ir būti laimingiems. Tik būdami atviri pasauliui, pastebėsime tuos žmones, kurie nori jaustis laisvi, tačiau dėl mūsų netolerancijos, abejingumo, skubotumo ir t. t., jiems tenka patirti daugybę sunkumų. Ar tai būtų neįgalus žmogus, ar sulinkusi senutė, ar tiesiog paprastas pakeleivis – nuo kiekvieno mūsų požiūrio į aplinką priklauso, kiek mes išdrįsime būti vienas kito augimo dalimi. Tikrai laisvei reikia augti, plėsti savąsias ribas ten, kur jos trukdo mums susitikti – taip lengviau įvertinti tos laisvės kainą, kurią patys sau užsidėjome. Etiketės mus paverčia daiktais, o įgeidžiai – laisvės vergais, todėl tik pripažinę sau šį faktą galime pamažu nuolat atrasti vienas kitame kažką bendra ir visada kažką be galo autentiško.

Jūratė Ziedelytė | Smėlio grūdelis
Socialinio darbo magistrė
Iliustracijos: Pieter Musterd, Petra Fischer, Aaron Brown

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here