Laimė yra, kai eini namo, kur esi mylimas ir laukiamas

1
Severin Höin / Unsplash

Visiems mums pažįstamas namų ilgesys, namų – ne tiek vietos, kur gyveni, kiek jausmo, buvimo su artimaisiais ilgesys. Norėtum būti ten, kur esi mylimas ir laukiamas. Dažniausiai šis jausmas aplanko, kai esi ilgam išvykęs.

Šis ilgesys kartais užplūsta labai stipriai, kartais lieka pasislėpęs fone, tačiau, jei sustoji, atidedi visus rūpesčius į šalį ir įsiklausai į save- jis jaučiasi. Ir čia kiekvienas turime pasirinkimą – arba kuo labiau įsitraukti į tai, kuo dabar gyveni – darbai, įspūdžiai, pramogos ir nekreipti dėmesio, pamiršti, arba priimti šį ilgesį, kaip kompasą, kuris visada rodo tau tikrąją tavo kelio kryptį ir pradėti kelionę namo.

Mūsų gyvenimą materialiame pasaulyje galima palyginti su kelione po svetimą šalį. Kad padėti mums keliauti, susipažinti su šia šalimi, mums duodamas gidas – tai protas arba sąmonė, kuri mus lydi visos kelionės metu. Visi žinome, kad gidas svečioje šalyje yra gerai, jis padeda sutaupyti laiko, nepaklysti, aplankyti įdomias vietas. Tačiau čia yra vienas „bet“ – gidas be to, kad gerai pažįsta šalį, gali turėti savų motyvų parodyti mums tik tai, ką jis pats nori mums parodyti. Jis pats parenka, ką mums parodyti ir papasakoti. Gidas yra mums ir pagalbininkas, bet kartu ir tas, kuris diktuoja savo sąlygas, vadovauja mūsų kelionei. Tai gali būti geras, išsilavinęs gidas, bet jis gali nemėgti mūsų, gali žiūrėti į mus, kaip į pasipelnymo šaltinį. Kaip toks gidas (mūsų sąmonė) elgiasi? Pirmiausia jis stengiasi įtikinti mus, kad yra mūsų draugas, kad be jo mes prapulsime, pasiklysime, nieko įdomaus nepamatysime. Jis pasistengs, kad kuo rečiau prisimintume savo tikruosius namus, gimtinę. O jei panorėsime grįžti, jis papasakos, kad kelias namo labai sunkus, kad sienos šiuo metu uždarytos, kad netinkamos oro sąlygos ir taip toliau. Nes jis nenori mūsų paleisti – juk esame jo pragyvenimo šaltinis. Todėl jis siūlo naujus įspūdžius ir nesustodamas dirba savo darbą – visais būdais stengiasi patraukti mūsų dėmesį. O dėmesys mūsų sąmonei – tai kaip tie patys pinigai gidui. Dėka mūsų dėmesio sąmonė funkcionuoja, aktyviai veikia ir su dar didesne jėga traukia mūsų dėmesį į save. Mūsų dėmesys yra energija, kuria maitinasi sąmonė.

Jei taip pasižiūrėsime į savo sąmonę, galėsime pastebėti, kad šioje analogijoje yra tiesos. Juk sąmonė nuolat komentuoja, interpretuoja ir vertina tai, kas tuo metu vyksta, tai yra nuolat mums siūlo tolimesnių mūsų veiksmų scenarijus. Aišku, jei nuoširdžiai pasižiūrėsime į save ir mums užteks drąsos pripažinti, kad mes ir komentatorius mūsų galvoje- tai nėra vienas ir tas pats. Jei padarysime šį pirmą svarbų žingsnį, kitas žingsnis būtų pradėti ignoruoti mūsų gido patarimus, pažvelgti giliau į savo vidų, paklausti savęs – kas aš esu? Ko aš noriu? Koks mano tikslas? Juk klausimas kas aš esu yra esminis. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso visi pasirinkimai mūsų gyvenime, jo prasmė ir tikslas. O tikslas juk mūsų visų vienas- pasisemti naujos patirties, pasimokyti ir, praturtėjus vidumi, grįžti į tikruosius namus. Klausimas iš tiesų esminis- ar aš esu tik ta “melžiama karvė” aklai klausanti ir vykdanti visus gido (sąmonės) nurodymus?

Kad mūsų sąmonė iš diktatoriaus taptų pagalbininke, reikia aktyvumo iš mūsų pusės. Dažniau įsiklausykime į save, nebijokime klausti savęs, ar tikrai norime to, ką mums siūlo sąmonė, neatiduokime visos atsakomybės už savo kelionę kitam, nors ir koks visažinis jis atrodytų. Štai pavyzdžiui: mes norime skaniai ir nebrangiai papietauti,- duokime gidui šią užduotį, tegu nuveda mus į tokią vietą, tačiau atsisakykime jo pasiūlymo pakeliui apžiūrėti tai, kas jums visai neaktualu. Grįžtant prie sąmonės – tai kiekvienam pažįstama situacija, kai mes ieškome internete mums reikalingos informacijos ir tuo pat metu negalime susilaikyti neperskaitę kažkokio mums nereikalingo straipsnio su ryškia antrašte, kuri tuo metu patraukia mūsų dėmesį. Savidisciplinos dėka mes galime pradėti kontroliuoti sąmonę, nepasiduoti jos spaudimui atiduoti dėmesį tam, kas mums nereikalinga, ir kaupti dėmesio jėgą tam, kad keliauti namo, gilyn į savo vidų. Tam tikra prasme mes esame kariai, kovojantys už savo laisvę nuo materialaus pasaulio, kuriame laikinai svečiuojamės, nuo visą laiką šalia esančio ir bandančio mus kontroliuoti gido-sąmonės. Šios kovos rezultatas iš tiesų svarbus. Pergalė šioje kovoje – tai mūsų bilietas namo, į savo vidinę amžinąją dalį – Sielą ir tikruosius savo namus, Dvasinį pasaulį.

Aišku, kad ši metafora virstų realia patirtimi reikalingas nuoširdus kasdienis darbas su savimi. Tik tada galima aiškiau suvokti, kiek sąmonė mumis manipuliuoja, vadovauja mums, to nežinant. Kaip ji mus stumia į situacijas, kurios neleidžia iš tiesų dirbti su savimi, pažinti save ir išsivaduoti iš sąmonės diktato. Dar vieno nemėgsta mūsų sąmonė-gidas,- kai žmonės pradeda jungtis ir kartu tyrinėti save ir savo sąmonę. Nes dirbant kartu, grupėje, yra daug lengviau ir greičiau pamatyti tuos šablonus, kuriais mūsų sąmonė mus pavergia ir neleidžia suprasti, kas mes esame iš tiesų ir kur tikrieji mūsų namai. Kai mes imame ieškoti kitų žmonių, mūsų gidas dažniausiai labai aktyviai ima atkalbinėti, pasakoti, kad “tau nereikia kitų, kam tau klausyti kitų problemų, ten tavęs nesupras, iš tavęs pasijuoks, tavo atvirumu pasinaudos. Geriau lik vienas, truputį padirbėk su savimi ir mes vėl leisimės ieškoti naujų vietų, įspūdžių, laimės išoriniame pasaulyje.” Taip mums pasakoja mūsų sąmonė ir mes ja tikime, kol esame užsidarę savyje. Dirbančių su savimi grupė padeda mums pamatyti, kad sąmonė veikia šabloniškai, kad visi savo galvose girdime tą patį. Ši patirtis išlaisvina, suteikia drąsos ir įkvėpimo toliau dirbti su savimi.

Kviečiu ateiti į Asmenybės augimo grupę, kur kartu tyrinėsime sąmonę, mokysimės kontroliuoti dėmesį, ieškosime savo kelio namo.

Pagal A. Novych kūrybą

Parengė psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Gerbiamieji, Karta pas Sufy atėjo turistai su fotoaparatais y namus – ir klausia – kur tavo baldai, ku tavo daiktai y ką Sufis atsakė – as čia tik turistas , kam jie man reikalingi. Geras ir gražus straipsnis. Kiekvienas sąmonės lygis turi savo supratimus ir taisykles , suprantu kodel straipsnis parašytas taip kaip parašytas. Samone ir protas tai du visiškai skirtingi dalykai, protas egzistuoja sąmonėje. Protas tai tik konceptas , padrikos informacijos kratinys, tai tas kas teisia , jaučia kaltė , baime, kuris JUM sako kad jus kūnas. Negaliu sakyti kad jis meluoja , melo kaip tokio neegzistuoja – yra tik tiesos trukumas. O apie namų ilgesy – jei kalbant apie vieta kur jus gyvenate , tai eilinis prisirišimas, o jei kalban apie namus – tai mus visus traukia ten iš kur mes atėjome 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here