Laimingasis princas

3.5 (4)

Virš miesto, ant aukštos kolonos, stovėjo ypatinga ir grakšti laimingo princo statula. Princo kūną dengė ploni, gryno aukso lapai, vietoj akių turėjo didelius safyrus, o ant jo kardo rankenos buvo didelis raudonas rubinas.

Vieną dieną, maža kregždutė, kuri per vėlai iškeliavo žiemoti į Egiptą, savo skubioje kelionėje į pietus apsistojo tarp statulos pėdų, kad pernakvotų. Tačiau kregždutė negalėjo užmigti girdėdama, kaip rauda princas, tad ji pakilo į viršų, nutūpė ant princo peties ir paklausė, kodėl šis verkia.

Princas atsakė, kad nors visi jį vadina laiminguoju, jis visai toks nėra. Kaipgi jis gali būti laimingas, paklausė princas mažo paukštelio, kai nuo savo stovo aukštai virš miesto mato tiek daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, maisto, globos, meilės ir švelnumo. „Prašau, gal man padėsi, mažasis paukšteli? Ar padėsi man pasitarnauti jiems?” Paukštelis sutiko.

Pirmiausia kregždutė nulupo nuo princo kardo rubiną ir nunešė jį išsigandusiai jaunai motinai, šaltoje palėpėje slaugančiai savo sergantį vaiką. Tuomet mažasis paukštelis grįžo pas princą, nuėmė vieną jo safyro akį ir nunešė ją senam žmogui mažoje lūšnelėje, kuris nebuvo valgęs jau dvi dienas. Dar kartą grįžęs, paukštelis išlupo kitą safyro akį ir paliko ją mieste ties mažos degtukų pardavėjos kojomis. Vieną po kito kregždutė atsargiai nuėmė visus auksinius lapus nuo princo kūno ir išdalino juos varganiems ir beglobiams miesto vaikams.

Ir tada papūtė stingdantys žiemos vėjo gūsiai, o kadangi princo kūno daugiau niekas nebedengė, jo švininė širdis įtrūko. O mažoji kregždutė, neįstengusi apsiginti nuo šalčio, taip pat žuvo.

Vieną rytą Dievas sušaukė savo angelus ir parodė žemyn į miestą sakydamas; „Atneškite man iš tos vietos du brangiausius dalykus“. Kai angelai sugrįžo, jie nešėsi įtrūkusią princo širdį… ir mažyčio negyvo paukštelio kūną. Tai vadinama „beatodariška meile“, mano draugai, ir jei mes nepradėsime mokintis taip gyventi, mūsų visų gyvenimai bus beverčiai.

[Pasakos autorius Oskaras Vaildas]
Ištrauka iš: Og Mandino. Kerėtojo dovana. Kaunas: Gardenija. 1999, 176-178 p.