Lauko darželio patirtis – multikultūrinių iššūkių patiriančiai Turkijos mokyklai

0

Kaip ugdymas lauke gali padėti spręsti tarptautines problemas ir skatinti skirtingų vaikų tarpusavio supratimą? Atsakymo ieškojome su kolegomis iš Didžiosios Britanijos ir Turkijos.

Mokėme vandens ir purvo žaidimų

Dalyvavome Erasmus+ projekte „Outdoor learning – the way to understand each other better“. Susitikome Turkijos Adana mieste esančioje mokykloje Mehmet Selahattin Colak Ilkokulu. Kartu su darželio „Little Explorer“, kuris priklauso „Highway Farm Activity“ centrui, atstovais padėjome turkams žengti pirmuosius žingsnius į paprastos valstybinės mokyklos bandymą labiau naudoti lauko erdves. Nors mokykla neturi šalia miško, upės, aplink plyti asfaltas, kartu radome nemažai sprendimų situaciją keisti. Pavyzdžiui, pasiraitojome rankoves ir kartu kasėme smėlį purvui gaminti!

Mes tapome projekto koordinatoriais ir dalinomės žiniomis apie ugdymą lauke, kurias Mehmet Selahattin Colak Ilkokulu darbuotojai įsijautę taikė savo kasdienėje veikloje. Juos skatinome ne tik rinktis lauko pedagogikos metodus, bet ir auginti kompetencijas multikultūrinės integracijos srityje.

„Padėjome įsirengti naujų ugdymo erdvių, parodėme, kokios galimybės ugdyme panaudoti antrines žaliavas. Tiek vaikų, tiek mokytojų įsitraukimas viršijo lūkesčius. Vaikai nustebino išradingumu ir motyvacija mokytis per patyrimą.

Aktyviausi ir daugiausiai iššūkių keliantys vaikai užduotyse tapo pačiais didžiausiais pagalbininkais, o kartais – grupės lyderiais“, – pasakoja Lauko darželio vadovas Žilvinas Karpis.

Mūsų darželio vaikai jau įpratę, kad vanduo, balos, purvas, tušti indai, dėžės, medžių šakos yra puikiausios priemonės kūrybiniams atradimams. Turkams juos naudoti ugdymui dar gana neįprasta, todėl jiems buvo labai smalsu, kai pradėjome žaisti vandeniu.

„Vaikai sprendė vandens perkėlimo problemą konstruodami jam kelią iš įvairiausių vamzdžių ir žarnų. Dar buvo kliūčių ruožas ir vandens nešimas užsimerkus, vandens menas ant asfalto. Demonstravome, kiek įvairių žaidimų galima žaisti su vandeniu, kuris daliai tėvų ir pedagogų įvairiose šalyse yra atgrasanti ugdymo priemonė įstaigose”, – vardija Ž. Karpis.

Prie vandens pridėjome smėlį ir pasidarėme medžiagą lipdymui – tiesa, prieš tai teko ir patiems griebtis kastuvų, paprakaituoti. Vaikus mokėme pasigaminti palapines iš atliekų, skatinome pačius susikurti žaidimų aikšteles.

„Aš užsiėmiau purvu, – šypteli Lauko darželio direktorė Irena Aračiauskienė, padėjusi kurti laikiną purvo lipdinių muziejų po atviru dangumi. – Vaikai visose šalyse mėgsta tuos pačius dalykus – lauką, laisvę, emociją, patirtis, jiems patinka purvas ir vanduo“.

Išeitis – antrinių žaliavų naudojimas ugdymui lauke

Colak Ilkokulu mokykloje vaikų dienos ritmas labai struktūruotas, svečių priėmimas suplanuotas iki smulkmenų, daug dėmesio skiriama bendravimui. Tiesa, lauko erdvių naudojime ugdymui jie žengia tik pirmuosius žingsnius. „Prie mokyklos nėra tinkamų erdvių – įrengta asfaltuota aikštelė, vaikai joje bėgioja, žaidžia. Aplink keli medžiai, neteikiantys pavėsio. Jie turėjo sodelį, labai didžiuodamiesi rodė jame augančią žolytę – bet sodelis buvo užrakintas. Manau, nelengva sulaužyti įprotį mokytis uždarose erdvėse, kitas dalykas, jiems labai trūksta tinkamos vietos, priemonių, idėjų“, – pasakoja Lauko darželio atstovė.

Ugdymo lauke idėjas turkai priėmė noriai, jiems aktualus vaikų užimtumas, padedantis jiems išsikrauti, atsiskleisti. Labai susidomėjo galimybėmis sugalvoti užsiėmimų pasitelkus jau naudotas žaliavas – niekam nereikalingą vamzdžio gabaliuką, medines paletes, senas užuolaidas, kibirus. Mokyklos bendruomenei pravertė mūsų išbandytos idėjos, kaip naudotis priemonėmis, kurias paprasta atsinešti ir po užsiėmimų parnešti – pasirodo, paliktos žaidimų aikštelėje jos dažnai dingsta.

Mokydami kitus mokėmės ir patys. Įdomu tai, kad Mehmet Selahattin Colak Ilkokulu yra viena iš nedaugelio mokyklų, atvirų pabėgėlių vaikams, ir joje šie vaikai jaučiasi visai jaukiai. Iš esmės tai pasiekė mokyklos bendruomenės pastangomis – ne vien taikydami geriausius mokymo metodus, bet ir keisdami nuostatas. Adana miestas yra šalia Sirijos sienos, tenka ieškoti sugyvenimo būdų. Sužinojome, kad pabėgėlių šeimų vaikai, kurių skaičius mokykloje daugiau nei 30, yra gabūs, kūrybingi, klasėse būna net drausmingesni.

„Mes jau žinome, kad laukas padeda rasti bendrą kalbą skirtingiems vaikams: jo ribos didesnės nei uždaros erdvės, gali priprasti prie kito nepažeisdamas jo saugumo zonos, galima veikti skirtingus dalykus mažesnėse grupėse. Buvimas lauke niveliuoja neigiamus dalykus, harmoningai veikia. Ir laukas nekainuoja“, – praktinę naudą mato I. Aračiauskienė.

Galimybės būti lauke, pasak jos, priklauso nuo žmogiškųjų išteklių – auklėtojų, taip pat ugdymui lauke kuriamų ar natūraliai esančių jam palankių erdvių, reikalingų priemonių susikūrimo. Aplankytos Turkijos ugdymo įstaigos bendruomenė pradžioje iš šių reikalingų veiksnių turėjo tik vieną – entuziastingai nusiteikusius mokytojus. Mokyklos darbuotojai jau senokai seka mūsų darželio puslapį „Facebook“, stengiasi ugdymą lauke pritaikyti iššūkiams spręsti. Matome, kad jiems visai gerai sekasi!

Ugdymas lauke suartina skirtingus vaikus

Turkai turi rūpinimosi svečiais geną – baigę pamokas, susitikimus, veiklas, patekdavome į rūpestingų šeimų glėbį, ragavome jų patiekalus, kalbėjomės iki išnaktų, juokėmės iki žandų plyšimo. Nustebino tai, kad vaikai jau nemažai žinojo apie šalį, iš kurios atvykome – namų darbus apie svečius paruošė puikiai.

Mums patinka projekto idėja sujungti lauko pedagogiką ir multikultūrinės integracijos procesą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Šis metodas naujas ne vien Lietuvoje – Turkijoje ir Didžiojoje Britanijoje jis taip pat žengia pirmuosius žingsnius.

Vis labiau įsitikiname, kad lauko pamokos svarbios ne vien vaikų sveikatai, bet ir jų tarpusavio supratimui – net ir labai skirtingi vaikai, būdami lauke, atsipalaiduoja, lengviau (pri)pažįsta vienas kitą, randa būtų dirbti komandose, mokytis vieni iš kitų. Ir taip kalbame ne veltui – juk, pavyzdžiui, „Little explorer“, su kuriais bendradarbiaujame trejetą metų, ugdymą lauke taiko net dvidešimt metų, tik dar neturi multikultūrinių klasių. Mehmet Selahattin Colak Ilkokulu tokios integracinės patirties turi nemažai, bet yra ugdymo lauke naujokai. Mūsų darželis gyvuoja keturis metus, per tą laiką turėjome vaikų iš mišrių šeimų, su įvairiais poreikiais – augame su jais kartu ir matome, kad edukacija gamtoje išsprendžia nemažai problemų, paryškina stiprybes ir bendradarbiavimą.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here