Lengvo būdo mesti rūkyti Lietuvoje mokantis Evaldas Žvirblis: „Kuo ilgiau ir daugiau rūkote, tuo lengviau ir mesite“

5 (1)

„Kodėl rūkote?“ – uždavę šį klausimą rūkančiam žmogui, sulauktumėte aibės priežasčių: nes patinka, nes padeda nusiraminti, įveikti stresą, įvairias baimes, prideda pasitikėjimo savimi ir taip toliau. Ar prigalvotumėte jų daugiau? Tikriausiai taip.

Jau septynerius metus seminarus „Lengvas būdas mesti rūkyti“ Lietuvoje vedantis Evaldas Žvirblis į šį klausimą jums atsakytų tik viena – rūkote, nes esate prisikūrę daug iliuzijų ir neteisingų lūkesčių.

Dar 1983 metais brito Alleno Carro sukurtas metodas „Easy way“ atsikratyti priklausomybės nuo rūkymo padėjo milijonams pasaulio žmonių – šio metodo veiksmingumas siekia net 95 proc. Kokia šio būdo sėkmės paslaptis? Viskas taip paprasta, kad ir patikėti sunku.

Tam, kad mestumėte rūkyti, jums tereikia atsikratyti susikurtų iliuzijų ir lūkesčių apie rūkymą. Būtent tam ir skirti apie penkias valandas trunkantys pagal Alleno Carro metodiką paremti seminarai, vykstantys ir Lietuvoje.

Evaldas Žvirblis šio metodo efektyvumu įsitikino ir pats – išbandęs begalę įvairių metimo būdų, daugiau kaip dešimties metų priklausomybę nuo rūkymo jis įveikė perskaitęs knygą. Tai padaręs jis ir nusprendė pagal Alleno Carro metodiką rengti seminarus ir Lietuvoje.

– Pradėkime nuo priežasčių. Kodėl mes apskritai rūkome ir kiek svarbu kiekvienam rūkančiajam šias priežastis suprasti?

– Yra trys rūkymo etapai, ir kiekvienas rūkantis žmogus (ir ne tik) priklauso kuriam nors iš jų. Pirmasis etapas – lūkesčiai. Žmonės rūko ir rūkyti pradeda visų pirma dėl to, kad tikisi, jog gaus kažką, ko jiems reikia. O to paletė yra, nors ir abstrakti, bet labai didelė. Tarkime, jei esi „skystas“, tai gausi „kietumą“, jei tau reikia „chebros“, tai ją ir gausi, jei esi dirglus, gausi nusiraminimą.

Tai yra visiškas melas, bet žmonės vis tiek to tikisi ir dėl to pradeda rūkyti. O pradėję rūkyti, jie supranta, kad visi šie dalykai yra sąlyginiai ir veikia tik įjungus savo vaizduotę. Taigi tada, jie pradeda save apgaudinėti tam, kad jų rūkymas įgautų prasmę. Čia prasideda irantrasis etapas – saviapgaulė.

Kiekvienas rūkantis žmogus tiki, kad jis pats nusprendė tapti rūkaliumi, o kadangi jau jis pats nusprendė juo tapti, tai, vadinasi, pats nuspręs ir kada jis taps nerūkančiuoju. Juk kiekvienas, užsidegęs pirmąją cigaretę gyvenime, sau pasako: „Aš niekada nebūsiu priklausomas nuo cigarečių“, bet didžioji dalis būtent tokiais ir tampa. Nors iš pradžių ir rūko tik retkarčiais: kai yra kompanija, kai kas nors pavaišina arba kai tam tiesiog yra nuotaikos. Ir rūko taip tol, kol pasiekia trečiąjį etapą.

Neįgalumas – šiame etape rūkantis žmogus supranta, kad su cigarete yra blogai, bet be jos – dar blogiau. Cigaretė daugiau mažiau jam padeda viską gyvenime sudėlioti į savas vietas, tad jis nenori arba mano negalintis jos atsisakyti. Jis renkasi iš dviejų blogybių, iš kurių dažniausiai jis pasirenka mažesnę (taip jis mano) – gyvenimą su cigarete, nes juk mesti sunku.

Būtent dėl to žmonės ir rūko, nes jie priklauso vienam iš šių etapų, o rūkymo priežastis suprasti yra nepaprastai svarbu.

– Per kiek laiko susiformuoja priklausomybė nuo rūkymo? Juk pradžia tikriausiai visų vienoda. Pagalvojame: „Ai, kad surūkau vieną kitą cigaretę, tai dar tikrai nereiškia, kad esu priklausomas“, tačiau galiausiai vieną cigaretę keičia daugiau, ir ateina momentas, kai be rūkymo jau neįsivaizduojame savęs…

– Priklausomybė formuojasi iš tiesų ganėtinai ilgai. Visų pirma dėl to, kad ji yra dviejų rūšių: fiziologinė ir psichologinė. Fiziologinė priklausomybė nuo cigarečių, palyginti su psichologine priklausomybe, galima sakyti, yra visiškai niekas. Tai tas pats, kas priklausomybė nuo kavos ar arbatos. O štai psichologinė priklausomybė nuo rūkymo žmogui formuojasi visą gyvenimą.

Nuo pat gimimo kiekvieno žmogaus akyse cigaretė pradeda įgauti kažkokį įvaizdį, ir tas dažniausiai „geras“ įvaizdis mus nuolat lydi. Įsivaizduokite, jei rūko tėvai – tuomet vaikui cigaretė atrodo kaip turinti paties didžiausio autoriteto pasaulyje patvirtinimą.

– Tai ar galima priklausomu pavadinti tą žmogų, kuris cigaretę užsitraukia tik retkarčiais?

– Žinoma, jis lygiai taip pat priklausomas. Galima vadinti priklausomu net ir tą, kuris iš viso nerūko, bet pavydi tiems, kurie rūko. Nes tai reiškia, kad psichologiškai jis taip pat yra „nupirkęs“ tą idėją, jog cigaretė jam galėtų kažką duoti. O tai irgi yra tam tikra priklausomybė.

– Pakalbėkime apie tas priklausomybes kiek plačiau. Minėjote, kad psichologinė priklausomybė yra kur kas blogiau nei fiziologinė priklausomybė nuo nikotino.

– Nikotinas yra niekas. Be nikotino rūkantis žmogus gali išbūti kelias dienas, jei yra geros aplinkybės, tačiau jis negalės išgyventi be nikotino nė akimirkos, jei mintyse pradės panikuoti, kad jo jis neturi.

Štai pavyzdys – įsivaizduokite, kad turite pusę pakelio cigarečių ir vieną iš jų laikote rankoje, bet esate labai toli nuo civilizacijos ir žinote, kad daugiau cigarečių nebus. Taigi, nusipirkti jų daugiau paprasčiausiai nėra kur. Rūkantis žmogus tą pačią akimirką pradės nerimauti ir panikuoti. Bet jis juk laiko cigaretes rankoje.

Būtent tai ir parodo, kad priklausomybė nėra susijusi su cigarete rankoje, ji yra susijusi su cigarete galvoje. O kas apskritai yra priklausomybė? Tai kontrolės nebuvimas. Nuo rūkymo priklausomi žmonės itin klaidingai mano, kad jie kontroliuoja rūkymą. Taip nėra. Iš tiesų rūkymas kontroliuoja juos.

– Kokios pagrindinės baimės labiausiai trukdo mesti rūkyti?

– Visų pirma – baimė prarasti savo gyvenimo kontrolę. Rūkančiam žmogui nerūkymas – tai gyvenimas, kurio jis nekontroliuoja. Taigi, jam daugiau nebūtų kaip kovoti su stresu, jis būtų nuolat sudirgęs, negalintis skirti minutės sau. Merginos taip dar kontroliuoja ir savo svorį, vyrukai – savo įvaizdį, „kietumą“…

Dažnai mesti bijome ir dėl savo vaizduotės – tiesiog neįsivaizduojame gyvenimo be cigaretės, nors iš tiesų žmonės negali įsivaizduoti to, ko jie nenori įsivaizduoti. Šioje vietoje derėtų prisiminti save dar iki pradėjus rūkyti. Ar tuomet buvo problemų kovojant su stresu, su svoriu? Žinoma, ne. Tada cigarečių nereikėjo, tai kodėl jų reikia dabar? Problemų nebuvo tol, kol susikūrėte priklausomybę cigaretėms.

Didžiausia rūkymo ironija yra ta, kad užsitraukiame dūmą tikėdamiesi, jog cigaretė išspręs visas mūsų problemas, tačiau galiausiai visas tas problemas ji pati ir sukuria. Taigi, iš tų lūkesčių bei iliuzijų atsiranda ir baimė mesti.

Jei galvojate, kad rūkymas padeda kontroliuoti stresą ar svorį, apsidairykite aplinkui – yra rūkančių ir yra nerūkančių. Ar tikrai visi jūsų aplinkoje šiuo metu esantys nerūkantys asmenys dabar vaikšto stambiais žandais ir apimti streso? Žinoma, kad ne.

– Bet vis tiek kiekvienas rūkantis žmogus aklai tikisi, kad rūkymas padės jam atsipalaiduoti, nuimti stresą ar sumažinti baimes. Kaip pakeisti šį savo požiūrį?

– Visi šie įsitikinimai yra absoliučiai laužti iš piršto. Iš tiesų rūkymas visų pirma pats ir sukelia tiek stresą, tiek nerimą, tiek ir baimes, o ne padeda juos nuimti.

Prisiminkite savo vakarykštes surūkytas cigaretes, o dabar pagalvokite, kelintą jų sutraukėte vien tam, kad sumažintumėte kažkokią savo baimę? Pirmą, trečią, dešimtą? Nė vienos. Juk tai nesąmonė! Tuo tikime vien tik dėl to, kad visi apie tai šneka. Negalėdami to patikrinti, mes tuo ir patikime, o patikėjus jau ir tikrinti nebereikia. Tačiau blogiausia yra tai, kad tuo tiki net ir tie, kurie nerūko.

Kaip šį požiūrį pakeisti? Reikėtų patikėti tuo, kaip iš tikrųjų yra – kad rūkymas šių problemų neišsprendžia, kad jis negali jų išspręsti. Ir tuo reikia ne tik patikėti, bet ir – kas dar svarbiau – norėti tuo patikėti. Kai žmogus norės tuo patikėti, kuomet jis tikės tuo vien tik dėl savęs, tuomet jis mes lengvai ir paprastai.

Ar žinote, koks yra pats didžiausias metimo rūkyti priešas? Kuomet rūkyti labai nuoširdžiai mesti bandai dėl kitų, o ne dėl savęs. Tai yra pats didžiausias trukdis, kokį tik galima turėti.

– Ar metimo rūkyti sunkumui turi įtakos tai, kiek daug ir kiek dažnai rūkome? Rūkymo stažas?

– Taip, turi. Kuo daugiau rūkai, tuo lengviau meti. Žmonės mano, kad yra atvirkščiai, bet tiesa iš tiesų yra būtent tokia. Daug rūkantys žmonės paprasčiausiai turi mažiau iliuzijų, jog cigarete jie mėgaujasi, o ir metę rūkyti jie pajunta tokį stiprų savo sveikatos skirtumą, kad jį net sunku apibūdinti.

Žmogus, kuris rūko 20–30 metų, turi gilią priklausomybės problemą, tačiau metus rūkyti ir tas jo šuolis iki geresnės savijautos yra tiesiog milžiniškas – jam atsiveria akys, jis pradeda sveikiau kvėpuoti, užuosti kvapus.

Įsivaizduokite dabar, jei ištisus 20 metų nevalgytumėte savo paties mėgstamiausio patiekalo, ar bent nutuokiate, koks jis būtų skanus po šitiek laiko? Jį valgant apimtų ekstazėĄ Būtent tai ir nutinka ilgai rūkiusiems ir pagaliau metusiems žmonėms.

Kai rūkome vieną kitą cigaretę, tada tikrai atrodo, kad rūkyti malonu, nes dar ne taip jaučiasi poveikis sveikatai, neskauda plaučių, dantys ne geltoni, todėl ir iliuzijų apie rūkymą vis dar turime labai daug.

– Kokias pagrindines klaidas daro bandantieji mesti rūkyti?

– Pagrindinė klaida, žinoma, yra atidėliojimas. Atidėjus vieną kartą, atidėsite lengvai ir kitą, ir trečią kartą, kol galiausiai tam niekaip ir neprisiruošite.

Kitas dalykas – jau mano minėtas metimas rūkyti dėl kitų, o ne dėl savęs. Ir trečia klaida – nusistatymas, kad rūkymą patys kontroliuojame. Taip nėra, nes jei rūkymą kontroliuotumėte, rūkyti jau seniai būtumėte metę. Faktas, kad mes to nekontroliuojame, nes tai narkotinė, psichologinė priklausomybė, kurią reikia gydyti.

Dabar įsivaizduokite, jei jums nežmoniškai skaudėtų dantį: ar eitumėte pas gydytoją, ar tiesiog pasakytumėte sau, kad tą skausmą aš galiu kontroliuoti? Juk tikrai ne.

– Ar, jūsų manymu, veiksmingos šios metimo technikos: cigarečių mažinimas, rūkymo keitimas kitais įpročiais, įvairūs pleistrai, gumos ar elektroninės cigaretės?

– Negaliu peikti šių dalykų, nes jie paprasčiausiai neturi jokios prasmės. Įsivaizduokite, kad dabar kalbame ne apie rūkymą, o apie heroino vartojimą – tai tokia pat priklausomybė, tik reiškiasi ji kitu būdu. Ir jei dabar užduočiau tokį klausimą: ar padės priklausomybę nuo heroino įveikti jo mažinimas, pleistrų su heroinu vartojimas ir šio įpročio keitimas kitu narkotiku ar svaigalais?

Žinoma, kad nepadės, ir tai net skamba absurdiškai. Bet kažkodėl, kai kalba pasisuka apie cigaretes, žmonės tuo nuoširdžiai tiki. Šią, kaip ir bet kurias kitas priklausomybes, reikia gydyti, o ne pakeisti kažkuo kitu. Lygiai tas pats galioja ir kalbant apie elektronines cigaretes – jos yra dar viena blogybė, netgi blogesnė už įprastą cigaretę, mat grąžina mus į tuos laikus, kuomet rūkyti buvo galima praktiškai bet kur.

Yra du metimo rūkyti būdai. Vienas – meti rūkyti ir ilgiesi cigaretės, o kitas – meti rūkyti ir džiaugiesi, kad jos neturi. Pirmasis atvejis yra klaidingas, nes būtent tada ir norima tą cigaretę, kurios labai trūksta, pakeisti kažkuo kitu: kramtomąja guma, ledinukais, čiulpinukais ir pan. Iš tiesų pirmuoju atveju save tik apgaudinėjame, nes tai net nėra metimas, galvoje tokie žmonės yra dar didesni rūkaliai nei visi kiti.

Antrasis atvejis yra geresnis dėl to, kad toks žmogus nesijaučia ką nors praradęs, atvirkščiai – jis jaučiasi pagaliau išsilaisvinęs. Ir jis džiaugiasi, kad neberūko.

Pagrindinė problema čia, kaip jau minėjau, yra mūsų lūkesčiai. Rūkantis žmogus visada mano, kad cigaretė jam padės, todėl metęs rūkyti jis ir jaučia kažką praradęs. Kol šių iliuzijų jis neatsikratys, tol jis ir bus priklausomas. Ir nesvarbu, ar į burną jis nuolat kiš cigaretę, ar ledinuką. Psichologiškai jis vis tiek bus rūkalius. O jei šių iliuzijų ir tuščių lūkesčių atsikratytume, tai nebūtų ir jokio praradimo jausmo.

– Evaldai, o kiek, jūsų nuomone, veiksmingos yra reklamos, tvirtinančios siaubingą rūkymo žalą sveikatai ar, tarkime, kad ir ateityje žadami pakeisti cigarečių pakeliai, ant kurių bus dedamos šokiruojančios vėžiu sergančiųjų nuotraukos?

– Maždaug prieš 40 metų buvo nuspręsta ant cigarečių pakelių rašyti, kokį poveikį jos turi sveikatai: kad rūkymas žudo, sukelia vėžį ir pan. Kaip manote, ar nuo tada sumažėjo rūkančių žmonių? Deja, ne. Jų dar padaugėjo, nes tokia informacija ir panašaus pobūdžio reklamos sukelia šoko reakciją, o šokas rūkantį žmogų sunervina. Ir ką jis daro susinervinęs? Žinoma, kad rūko.

Taigi ironiška, tačiau tai, kas manoma, turėtų būti paskatas nerūkyti, kaip tik ir yra pagrindinis paskatas rūkyti. Nes šios reklamos ne edukuoja, o bando sukelti šoko reakciją, nemalonius jausmus.

– Papasakokite plačiau apie jūsų seminaruose taikomus pagrindinius „Lengvo būdo“ principus ir metodus. Ir kodėl šis būdas toks jau lengvas?

– Lengvas jis dėl to, kad žmonės rūkyti meta po 4,5–5 seminaro valandų visiems laikams ir svarbiausia, kad tada jie jaučiasi laimingi.

Daugelis metimą rūkyti asocijuoja su kančių kupinu procesu, trunkančiu mėnesius, metus ar netgi dešimtmečius, o mes šiuos dalykus ignoruojame. Mes sakome, kad žmogus gali ir turi mesti lengvai.

– Tai kaip seminaruose keičiate tuos žmonių susikurtus netikrus lūkesčius ar iliuzijas apie rūkymą?

– Visų pirma, mes padedame susidaryti tikrą vaizdą apie cigaretę ir rūkymo procesą apskritai. Antra – šaliname žmonių baimes ir įkvepiame pasitikėjimo savimi. Ir galiausiai – užtikriname metančiuosius rūkyti, kad jie tiesiog neturi ką prarasti.

Tik tada, kai žmogus supranta, kad jis ne praranda, o gauna (gerą savijautą, sveikatą ar galiausiai – pasitikėjimą savimi), jam nėra nieko lengviau kaip tik žengti į priekį. Nes tada jis įsisąmonina, kad didžiausias praradimas jam buvo prieš tuos 10–15 metų, kuomet jis užsirūkė savo pirmąją cigaretę.

– Kokie būna dalyvavusiųjų atsiliepimai iškart po seminarų?

– Dažniausiai atsiliepimai būna panašūs – „Aš išėjau, ir viskas buvo fantastiška“. Po to, žinoma, kiekvienas turi akistatą su savo gyvenimu. Ir tikrai pasitaiko atvejų, kuomet vieniems tos nemalonios gyvenimo situacijos metimo rūkyti džiaugsmą kiek užgožia. O tuomet – ir vėl prasideda dvejonės.

– Savo puslapyje nesėkmės atveju žadate grąžinti sumokėtus pinigus. Ar dažnai pasitaiko tokių atvejų?

– Kur kas dažniau būna taip, kad žmonės po seminarų nori papildomų susitikimų tam, kad dar labiau užtvirtintų savo apsisprendimą. Bet pasitaiko ir tokių, kurie tikina padarę klaidą, tad prašo grąžinti jiems pinigus ir daugiau nieko girdėti jie nebenori. Taip juos elgtis skatina baimė ar netgi panika mesti rūkyti. O tokiu atveju mes net neturime šansų padėti, tad tiesiog grąžiname pinigus. Bet gražioji šio reikalo dalis yra ta, kad tie žmonės po kažkiek laiko vis tiek sugrįžta. Ir tada jie grįžta jau su žymiai stipresniu noru ir didesniu pasiryžimu pagaliau tikrai mesti rūkyti.

Natūralu, kad dauguma žmonių vertina daiktus pagal kainą, kurią jiems teks už juos sumokėti, bet ne vertę, kurią jie gaus už tą įsigytą daiktą.

Dabar įsivaizduokime stiklinę vandens. Įprastai ji mums nieko nekainuoja – nueiname įsipilame ir geriame. Tačiau ta pati stiklinė vandens, jei jūs pasiklydote dykumoje ir tuoj mirsite iš troškulio, juk bus kur kas vertingesnė, tiesa? Tai juk gyvenimo ir mirties klausimas. Metimas rūkyti būtent ir yra ta stiklinė vandens dykumoj.

– Evaldai, kaip manote, ar seminarai yra veiksmingesnis būdas nei knygos „Lengvas būdas mesti rūkyti“ perskaitymas?

– O čia labai geras klausimas. Knyga yra visiems prieinamas vadovėlis, tai teorija, o seminaras yra praktika, jo metu kiek giliau padedama suvokti tam tikrus svarbius rūkymo aspektus.

Pripažinsiu tik vieną dalyką. Didžiausia „Lengvo būdo mesti rūkyti“ metodo problema ir trūkumas yra tas, kad žmonės iš tikrųjų pernelyg lengvai atsikrato šio įpročio ir dėl to jie nevertina savo pastangų, o tokiu atveju ir paslysti ganėtinai lengva.

– Tai kiek gi gali būti pražūtinga toji „tik viena cigaretė“?

– Viena cigaretė net ir praėjus daugeliui metų po metimo rūkyti yra labai pražūtinga. Tačiau pražūtinga ne ji pati, o vėl atsiradusi tolerancija rūkymui arba kilusi dvejonė.

Ta viena surūkyta cigaretė dažniausiai reiškia, kad aš ir vėl pradėjau mąstyti kaip rūkantis žmogus. Nes jei prisidegiau vieną cigaretę, tai prisidegsiu ir kitą, o tada – grįš ir priklausomybė.

Kiekvienas nuo rūkymo priklausomas žmogus, nesvarbu, jis rūko ar ne, tiki, kad gali gauti kažką iš cigaretės. Nes juk tikrai nerūkytumėte tam, kad sau pakenktumėte, teisingai?

– Kaip pasikeičia gyvenimas metus rūkyti?

– Kalbėdami apie tai daug kas atkreipia dėmesį tik į pinigus, kuriuos sutaupome metę rūkyti, ir apie sveikatą. Mano, kad jau vien tai yra labai gerai. Tai, kad sutaupysi kokį 100 tūkst. eur., jei nerūkysi visą likusį gyvenimą, aišku, tikrai yra privalumas. Gera sveikata, atsistačiusios plaučių, uoslės, širdies ar kraujotakos funkcijos – taip pat labai puiku. Visa tai yra labai gerai, todėl daugelis tik į tai ir žiūri.

Bet iš to dažniausiai atsiranda nenorinčių mesti rūkyti pasiteisinimai. Juk esate girdėję, kuomet jie sako: „Ai, pinigų man užtenka, o sveikata irgi dar kol kas per daug nesiskundžiu, tai kaip ir nėra dėl ko mesti…“. Iš tiesų pinigai ir sveikata – tai blogiausios paskatos mesti rūkyti.

Tai, ką iš tikrųjų gaunate ir į ką labiausiai turėtumėte atkreipti dėmesį metę rūkyti, – yra laisvė. Absoliuti laisvė nuo cigarečių. Tai gyvenimas, kuris buvo nevisavertis, ir staiga jis tapo tiesiog nuostabus.

Tik svarbiausia, kad mesti rūkyti nuspręstumėte patys ir TIK dėl savęs. Jeigu viską suvoksite, viską suprasite, viską pritaikysite sau ir iš tikrųjų labai nuoširdžiai norėsite mesti rūkyti, tuomet tikrai šio įpročio (priklausomybės) ir atsikratysite.

Roberta Ivašauskaitė | Ji24.lt
Iliustracija: asmeninio archyvo nuotr./Lengvo būdo mesti rūkyti Lietuvoje mokantis Evaldas Žvirblis