Lėtas Gyvenimas

6

FullSizeRender
Foto: Julius Tilvikas

Noriu iš tikro pažvelgti į savo gyvenimą. Klausimas rimtas: ar galiu pažiūrėti į gyvenimą, kuris „lekia pro šalį“? Ką veikiau vakar, užvakar, prieš savaitę, prieš mėnesį? Ką veikiu dabar?

Ieškodamas vis daugiau būdų prasmingai ir sąmoningai leisti valandas, pastebėjau: labiau skubėdamas būnu įsitempęs, galvoju vis apie kažką naujo ir kito. Siekdamas praturtinti savo ar kitų gyvenimus, matau, – kuo greitesnio rezultato siekiu, tuo silpnesnis mano ryšys su savimi. Išlikdamas ramus, neskubėdamas, sukuriu sau aplinkybes pajausti pasaulį: krentančius lapus, vis kitokią šviesą ant jau įprastų pastatų sienų, praeivių nuotaikas, maisto skonį, miško kvapą… Jau kuris laikas mieliau renkuosi važiuoti dviračiu, net ir lyjant lietui. Tada pasaulis juda pakankamai lėtai, kad jį pastebėčiau, o aš judu pakankamai greitai, kad galėčiau kur nors nusigauti.

Lėtas gyvenimas nereiškia, kad jame nėra skubiai ir greitai daromų dalykų. Kartais tai neišvengiama, net privaloma. Tačiau, kai visos mūsų dienos minutės suskaičiuotos iki sekundės, laiko gyventi kaip ir nebelieka. Tampame savo pačių susikurtų pasakų ir istorijų herojais: privalome, turime, mums reikia… Taip gyvenime nebelieka vietos pasirinkimui ir tikriems norams, kylantiems iš mūsų Tikrojo aš. Pasirinkimams ir norams, už kuriuos esame atsakingi tik patys. Rinkdamiesi bei norėdami atsakingai, gyvenimą kuriame tokį, kuriame nebegalime atsakomybės perkelti kitiems: sutuoktiniui, darbdaviui, valdžiai, tėvams, mokytojams, draugams… Jei patys pasirenkame daryti viena ar kita, jei darome tai, ką tikrai norime, neišvengiamai už rezultatus atsakomybę prisiimame patys. Taip sunkiau, gerokai sunkiau, nei pasakyti kad gyvenimas (ar visi kiti herojai išvardinti kiek aukščiau) mus verčia elgtis vienaip ar kitaip: eiti į darbą, mokytis, laikytis dietos, pirkti automobilį ar paskambinti mamai. „Nes reikia / privalau / negaliu kitaip“ – lengvas pasiteisinimas. Tačiau, jei taip pasirinkome patys, patys ir atsakome už pasekmes.

Kai gyvenimas sulėtėja, pasirinkimus ir norus galime apgalvoti (jei reikia) ilgiau, nei keletą minučių. Galime ties jais apsistoti valandomis, neskubėdami priimti sprendimą. Galime stebėti save, ateinančias ir nueinančias mintis, jausmus, idėjas. Galime su jomis pabūti ir paleisti, arba priešingai – pasigauti ir auginti.

Jau ilgą laiką, gal daugiau, nei 30 savo gyvenimo metų (dabar man 43), ilgėjausi lėto gyvenimo, kuomet galiu ramiai žiūrėti į pasaulį, neskubėdamas pasidžiaugti kai kuriomis akimirkomis ir pagaliau pajausti ryšį su savimi. Ir dabar kartais jo ilgiuosi, kai pasiduodu seniems įpročiams skubėti, įsitempti, pergyventi ir vengti tikro pabuvimo su savimi. Tokiomis akimirkomis padeda aiškiai nusistatyti prioritetai – gyvenimo sritys į kurias kreipiu dėmesį, dėl kurių galiu pergyventi ir jaudintis, ir kitos – dėl kurių pažadėjau sau nebesukti galvos. Gal ir jums tai pravers, kaip pavyzdys, padedantis susimažinti patiriamo streso ir nerimo kiekį.

Sąrašas (nebaigtinis) dalykų, dėl kurių pažadu sau nesukti per daug galvos:

  • mano išvaizda
  • kitų nuomonė apie mane
  • mano transporto priemonės
  • komfortas
  • FB ar Instagram like’ai

Kitas (irgi nebaigtinis) sąrašas, – dalykai galintys užimti mano dėmesį ir laiką:

  • asmeninė laisvė
  • mano fizinė ir psichinė sveikata
  • artimųjų sveikata ir gerovė
  • darbo, kurį atlieku kokybė
  • laiko, kurį praleidžiu gyvendamas, kokybė.

Negaliu girtis, kad visada gyvenu tiksliai pagal sąrašą. Kartais punktai iš vieno sąrašo „išslysta“ į kitą. Tai, ką pakomentavo feisbuke apie mane, kartais būna svarbiau nei laikas, kurį galėčiau skirti besimokydamas naujų profesinių paslapčių. Tačiau prioritetai ir minėtas sąrašas padeda vėl pažvelgti į lėtą gyvenimą kritiškai ir grįžti prie balanso – lėto gyvenimo.

O koks jūsų gyvenimo tempas? Kuo jūs norėtumėte labiau užpildyti savo gyvenimo valandas, o ką iš jų išimti? Pasidalinkite komentaruose. Aš už lėtą gyvenimą, o jūs?

Psichologas Julius Tilvikas
tilvikas.lt/ | porosterapija.lt

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Koks teisingas ir įkvėpiantis straipsnis! Kartais gyvenimas įtraukia į didelį veiklų verpetą ir per didelį skubėjimą pradedame nevertinti mažų dalykų. Gyvenkime šia lėta akimirka :)
    Taip pat ačiū autoriui už sąrašiukus – šiek tiek pakoregavus labai pravers!

  2. Labai geras straipsnis, aciu! Taip gyvenu dar tik kelis metus, bet jauciu kaip gera, kai gyvenimas suleteja ;)

  3. Jei ką užkabino, būtinai paskaitykit šią knygą – “Garbe letumui”

  4. Kai gyvenimas sulėtėja, jame atsiranda daugiau tylos. Tada joje atrandu daugiau savęs: geriau užuodžiu kvapus, geriau girdžiu savo mintis ir skrendantį laumžirgį…Jaučiuosi rami. Jaučiuosi tėkmėje, kuria pasitikiu. Jaučiuosi saugi. Tuomet nieko nesinori iš gyvenimo išimti. Tuomet viskas jame yra reikšminga ir svarbu.

Comments are closed.