Lietuvoje kasmet nusižudo po dvi paauglių klases: o mes patyčias stabdome popierinėmis programomis

0

pagalba

Lietuvą sukrėtė net dvi tik keturiolikos metų sulaukusių jaunuolių savižudybės. Nepakėlę patyčių keturiolikmečiai pasidavė patyčininkams. Tiek socialiniai tinklai, tiek naujienų portalų komentarų skiltys bei pilietinės rubrikos, į kurias gali rašyti visi, ūžia nuo piktų komentarų.

Tiesa, praėjusios savaitės gale reakcija netikėtai pasikeitė, radosi, kas gina patyčininkus, jų gailisi ar net palaiko, girdi, jie nenorėjo, kad paaugliai, iš kurių pastarieji tyčiojosi, nusižudytų.

Iš tikrųjų, savižudybės yra itin jautri tema ir tikrai, kaip teigia patyrę psichologai, analizuojantys savižudybių priežastis, nėra vienos dedamosios, lemiančios, kodėl žmogus pasirenka ne gyvenimą, o išėjimą. Bet tuo pačiu turime būti sąžiningi ir prisipažinti, jog jeigu šie paaugliai nebūtų patyrę pažeminimo savo klasėje, savo mokykloje, jeigu jie būtų mokęsi juos suprantančioje, atjaučiančioje, palaikančioje aplinkoje, ko gero, šie jaunuoliai ir šiandien sėdėtų savo suoluose ir drauge su savo bendramoksliais šypsotųsi. Pagaliau, jei šalia šių bei kitų iš gyvenimo pasitraukusių jaunuolių, būtų buvęs bent vienas artimas, juos suprantantis žmogus, kuris būtų nuoširdžiai mėginęs juos išklausyti, suprasti dalis šių jaunuolių taip pat šiandien būtų su mumis.

Beje, praėjusią savaitę ypač įstrigo vienas naujienų portalo „Bernardinai.lt“ tekstas, kuriame cituojamas 5 vaikų tėvas, vystymosi psichologas ir tėvų konsultantas Gordonas Neufeldas. Jis akcentuoja, jog vaikams ir paaugliams yra daug svarbesnis ryšys su tėvais, mokytojais, seneliais ir kitais suaugusiais nei su bendraamžiais. Ir, jei šalia bet kurio vaiko yra bent vienas suaugusysis, kuris anot G. Neufeldo, atrakina ir laimi vaiko širdį, toks vaikas daug lengviau ištvers bet kokius sunkumus, taip pat ir patyčias.

Dar daugiau: kaip pastebima daugelyje kitų psichologijos korifėjų darbų, nuo maždaug 13-14 metų amžiaus dauguma paauglių pradeda neigti tėvus, nebegirdėti jų patarimų, bet mokytojai jiems yra autoritetai. Ir šiame amžiaus tarpsnyje pedagogo žodis gali labai daug.

Dabar žvilgterkime į statistiką. Sausio pradžioje Higienos institutas pateikė išsamų duomenų apie vaikų ir paauglių sveikatą nuo pat 2000-ųjų iki pastarųjų metų sąvadą. Iš jo matome, kad Lietuvoje kasmet nusižudo maždaug dvi paauglių klasės. Iš viso nuo 2001 m. iki 2013 m. Lietuvoje nusižudė 262 vaikai. Visų šių atvejų analizė rodo, kad šie iš gyvenimo pasitraukę vaikai be bėdų jų šeimose, dažniausiai patyrė didžiules patyčias savo klasėse ir savo mokyklose. Tiesa, mokyklų, kurių vaikai pasitraukė iš gyvenimo administracijos bei mokytojai paprastai yra puikiai įvaldę popierines pagalbos vaikui programas. Paradoksalu, bet kai kurios mokyklos netgi yra dalyvavę „Olweus“ bei kitose patyčių prevencijos programose. Jose dirbo psichologai.

Beje, daugiausia patyčių prevencijos programų buvo vykdoma apie 2009-uosius ir vėlesnius metus, bet, kaip rodo statistika, nuo 2013 m. ranką prieš save jau pradėjo kelti ir trylikamečiai. Iš viso užpernai iš gyvenimo pasitraukė net trys trylikos metų paaugliai. Iki tol suicido tarp trylikamečių nebuvo.

Tuo tarpu tarptautinių tyrimų duomenimis, mūsų vaikai yra vieni nelaimingiausių. Labiausiai nelaimingos ir nepatenkintos savo gyvenimu jaučiasi Lietuvos trylikametės ir penkiolikametės merginos. O net 32 proc. Lietuvos vienuolikamečių berniukų teigė bent du kartus per pastaruosius porą mėnesių patyrę patyčias mokykloje. Iš jaunesnių vaikų dažniausiai tyčiojosi vyresni mokiniai. Higienos instituto tyrėjai akcentuoja, kad vaikai, patiriantys patyčias, išgyvena nerimą, o paauglystėje linkę sirgti depresijomis. Beje, depresijomis bent jau 2013 m. tris kartus dažniau sirgo mergaitės (net 245 susirgimai). Ir depresija mūsų vaikai pradeda sirgti jau nuo trylikos metų.

Kokia išeitis? Mano minėtas vaikų vystymosi psichologas G. Neufeldas sako, cituoju: „Įprasta manyti, kad pirminis streso šaltinis yra šeima, todėl visi tyrimai buvo atliekami su šeima. Tačiau beveik nerašoma apie tai, koks šiandien didžiulis vaikų ir paauglių streso šaltinis yra santykiai su bendraamžiais. Mat mūsų paaugliai niekada tiek daug nebendravo tarpusavyje, kiek bendrauja šiandien“. Ir bendraudami vieni su kitais mūsų vaikai labiausiai ir susiduria su atmetimu, gėda ir nerimu. Cituoju: “Prisimenu, kai mano vaikai tapo paaugliais, apsilankiau jų mokykloje ir, pajutau, kad negaliu ištverti, – pasakoja penkių vaikų tėvas. – Ta aplinka buvo tokia žeidžianti – žvilgsniai, pasidalijimas grupelėmis atstumiant kitus. Tai, beje, atsispindi ir „Facebooke“.

Dabartiniai tyrimai, pasak G. Neufeldo, rodo, jog svarbiausias veiksnys, apsaugantis vaiką nuo išorės žaizdų, yra jo stiprus emocinis ryšys su juo besirūpinančiu suaugusiuoju. Pats mokslininkas prisipažįsta: „Kai aš, būdamas moksleivis, patikėjau savo širdį mokytojai, kuri man reiškė kur kas daugiau nei besityčiojantys bendraklasiai, tai manęs neapsaugojo nuo stumdymo, pravardžiavimo, tačiau aš galėjau tai ištverti, nes man nebuvo svarbiausia, ką tie vaikai galvojo apie mane. Štai kodėl vaikams reikia ryšio su mumis. Šiandien skiriama daugybė pinigų saugios mokyklos, patyčių prevencijos programoms. Tačiau einama neteisinga kryptimi. Mūsų vaikai netaps saugūs, jei juos vien žodžiais mokysime gražaus tarpusavio sutarimo, empatijos ir pan. Tačiau tai galima pasiekti tada, kai suaugusieji jų gyvenime taps reikšmingesni nei bendraamžiai. Jei to nesuprasime, viskas nueis veltui“.

Jonė Kučinskaitė, žurnalo REITINGAI žurnalistė​
Šaltinis: ziniuradijas.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here