Lietuvos darbdaviai net darbininkams linkę taikyti aukščiausius reputacijos reikalavimus

0
PublicDomainPictures / Pixabay

Lietuvos darbo rinkoje vis dar gajus įprotis kelti ypatingai aukštus reikalavimus net į jokios kvalifikacijos nereikalaujančias darbo vietas pretenduojantiems žmonėms. Apie tai perspėjantys visuomenininkai sako, kad tokia padėtis ne tik programuoja nedarbą, bet ir trukdo geriau į visuomenę integruotis socialiai pažeidžiamoms grupėms.

Su teistais jaunuoliais dirbančios ir juos įkalinimo įstaigose visoje Lietuvoje lankančios organizacijos „Aktyvus jaunimas“ atstovė Indrė Jurgelevičiūtė teigia, kad apskritai nėra tokio dalyko kaip įgimtas blogis.

Foto: Indrė Jurgelevičiūtė

Idealių žmonių ieškojimo sindromas

„Suprantama, kai priimdamas darbuotoją į, tarkime, finansininko poziciją, darbdavys nori žinoti, ar jis nebuvo nusikaltęs, ar šiandien neturi skolų. Tačiau kai kalbama apie paprastas darbo vietas, nereikalaujančias aukštojo išsilavinimo, tokias kaip šaltkalvis, suvirintojas, netgi stalius ar šlavėjas, darbdaviai vis tiek nenuleidžia kartelės. Jeigu jie išgirsta tokius žodžius kaip „teistumas“, „neįgalumas“ ar „benamis“ vengia tokius žmones netgi kviesti į darbo pokalbį“, – pasakoja I. Jurgelevičiūtė.

Statistiniai duomenys patvirtina, kad egzistuoja savotiškas užburtas ratas. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, didžiąją dalį ikiteisminio tyrimo įstaigose užregistruotų asmenų, įtariamų nusikalstamų veikų padarymu, sudaro būtent bedarbiai ir nedirbantys asmenys. Tuo tarpu šią nedžiuginančią statistiką pildančio 14-24 metų jaunimo grupėje daugiausiai suklupusių būtent darbingo 18-24 metų amžiaus žmonių.

Visuomenininkė pasakoja, kad dažniausiai darbdaviai baiminasi, kad praeityje teistas jaunuolis bus nepatikimas, vogs, reikės dirbti už jį, galbūt vėl grįš prie nusikalstamos veikos, galvoja, jog nusikaltimai yra įgimtas blogis ir tokie žmonės niekada nepasikeis.

„Nėra tokio dalyko kaip „įgimtas blogis“. Tačiau jei nenuvertiname geranoriškos, motyvuojančios aplinkos, neneikime ir to, kad jeigu žmogus jos neturi, tai ypač jauną, ji gali gniuždyti. Turėtume dažniau susitelkti ne į nusikaltimus, o susimąstyti, kas tam vaikui turėjo atsitikti, kad padarė šį baisų dalyką?“, – sako I. Jurgelevičiūtė.

Jaunų žmonių skausmas gniaužia kvapą

Kalinčių jaunuolių patirtis ir pasakojamos istorijos neigia mitą, kad jie čia pateko sąmoningai nusprendę nusikalsti.

„Neretai jaunuoliai atsiduria įkalinimo įstaigoje ne dėl sąmoningo apsisprendimo, o dėl netinkamo auklėjimo, asocialios aplinkos, skurdo, smurto. Už didelių klaidų ir skaudžių gyvenimiškų nuopuolių dažnai slypi tokios skaudžios istorijos, kad išgirdus jas požiūris keičiasi akimirksniu. Pavyzdžiui, ypač skaudu buvo klausyti vieno vaikino istorijos, kuris papasakojo, kaip šeimoje buvo muštas vamzdžiais ir laidais. Kiti dėl smurto šeimoje yra praradę dantis. Dar vienas vaikinas pasakojo, kad bandė apsaugoti mamą, prieš kurią smurtavo jo patėvis“, – dalijasi I. Jurgelevičiūtė.

„Aktyvus jaunimas“ įkalinimo įstaigose lankosi su Erasmus + programos finansuojamu projektu „Climb Over“ ir dalyvauja jaunimo  socialinėje integracijoje. Visuomenininkė dalijasi, kad su „Aktyvaus jaunimo“ organizacijos „SUPERbičiulio“ programa taip pat siūlo kiekvienam išeinančiam į laisvę jaunam žmogui žmogų-bičiulį, padedantį įvairiais klausimais – ieškant gyvenamosios vietos, palydint į darbo pokalbį, patariant įvairiais gyvenimiškais klausimais ar tiesiog būnant draugu ir kartu leidžiant laisvalaikį.

Nevertinti žmonių pagal asmeninę praeitį ir žvelgti tik į turimus įgūdžius bei profesines kompetencijas skatina socialinė kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“.

Kontaktas „iš laisvės“ – neįkainojamas

Dėkingumas ir nuostaba – emocijos, su kuriomis I. Jurgelevičiūtė sako dažniausiai susidurianti bendraujant su teistais jaunuoliais.

„Kad ir kaip tai gali pasirodyti neįprasta, tačiau dažniausiai jie būna labai nustebę, kad žmonės iš „laisvės“ nori bendrauti, domisi jų gyvenimu, nori padėti. Jie būna dėkingi, kad skiriame savo laiką ir džiaugiasi, kad jais pasitikime. Dažniausiai jie būna labai motyvuoti, svajoja, ką veiks, dirbs, mokysis, išėję iš pataisos namų“, – teigia ji.

Vis dėlto, šiandien nuteistieji daugiau dėmesio sulaukia tik pataisos įstaigoje, o laisvėje jų iš esmės niekas nelaukia, susirasti darbą yra labai sunku, artimieji nenori ar negali su jais bendrauti bei padėti.

„Įsivaizduokite, jei patys patektumėte už uždarų sienų būdami keturiolikos metų, o išeitumėte dvidešimties dvejų? Kai kiti tokio amžiaus jaunuoliai dažnai turi pavyzdį, iš kurio gali mokytis – šeimą, gimines ar kitus artimus asmenis, to negalima pasakyti apie nuteistuosius. Mes galime padėti jiems, o jie gali padėti mums“, – svarsto I. Jurgelevičiūtė.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here