Liko nebaigtas rašyti baigiamasis darbas – tačiau negaliu prisiversti

8

 

laikasKlausimas: Laba diena, kreipiuosi į jus, nes jaučiu, kad gyvenimas tarsi sustojo ir nebežinau kaip pajudėti ir į kurią pusę. Mokykloje buvau viena iš pirmūnų. Mokslai sekėsi labai gerai. Įstojus į universitetą nustojau dėti pastangas, plaukiau tarsi pasroviui, tačiau pavyko pasiekti ketvirtą kursą. Liko nebaigtas rašyti baigiamasis darbas, sustabdžiau studijas metams. Dabar laikas jau spaudžia jei noriu baigti šiemet, tačiau negaliu prisiversti. Keista, nes tai buvo mano svajonių studijos, bet dabar dėl specialybės labai abejoju. Kaip bebūtų norisi studijas baigti. Šiuo metu beveik metus dirbu nekvalifikuotą darbą, kuris man visiškai netinka ir nepatinka, tačiau jaučiu, kad nėra išeities. Ką veikti norėčiau iš tikrųjų net nežinau. Pasvarstau tai apie šį, tai apie tą, bet tikrosios gyvenimo aistros nerandu. Be to, kiekvieną mintį atstumia dvejonės ir įvairūs ‘prieš’. Jaučiuosi įkalinta šioje situacijoje ir nežinau ką daryti. Net gi nebenoriu bendrauti su daugeliu žmonių, kurie kažkur gyvenime juda į priekį, nes man nemalonu, kad pati būdama 23 metų dirbu nekvalifikuotą darbą, esu nebaigusi studijų ir nieko nedarau, kad situacija pasikeistų. Kuo toliau, tuo sunkesnė darosi situacija. Tikiuosi gauti jūsų atsakymą.

Julija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Miela Julija, pastebimai esi pasimetusi tarp to ką darei, to ką dabar darai- mokykloje buvai pirmūnė, o dabar sunku prisiversti mokytis, ir to ką turi šiuo metu – nebaigti mokslai, nekvalifikuotas darbas.

Rašai, kad tau 23 metai, esi pakankamai jauna, kad galėtum priimti įvairius gyvenimo iššūkius tokius kaip tobulėjimas, pasirinkimas, bet šiuo laikotarpiu daug brangaus laiko švaistai dvejonėms dėl ateities, sunku savyje rasti jėgas motyvuojančias baigti mokslus ir eiti toliau pirmyn. Matomai per ilgesnį laiką atradai savyje, kad tavęs netraukia pasirinktoji specialybė, bet kas ir kodėl taip atsitiko atsakymo savyje, aplinkoje nerandi. Atrodo, kad laikas sustojo ties nežinomybės riba – ką daryti toliau, vietoje to, kad pasidžiaugti pažystamų ar draugų siekiais nusprendi geriau šalintis jų ir nebendrauti.

Iš to ką rašai supratau, kad tavo tikslai nuo mokyklos baigimo pasikeitė ir dabar taipogi keičiasi. Kartais atsitinka, kad gyvenimo eigoje vieni tikslai gali keisti kitus tikslus ir dėl to keičiasi savęs ir įvairių kitų dalykų suvokimas, atsiranda daugiau svarstymų ir abejonių, o ir kartu naujų sprendimų – „ Ką darysiu toliau“. Įvertinus savo galimybės, gabumus, norus, o jų tikrai turi, gali atrasti savo kelią.

Linkiu sėkmės!
Psichologė Oksana Čekavičienė
El. paštas: o.cekaviciene@gmail.com

Dalintis:

8 COMMENTS

  1. Man 26 metai, pabaigiau studijas, nuo kurių pastaruoju metu pykino, dabar dirbu taip pat nekvalifikuotą darbą ir vis tik galvoju daryti tai kas man tinka, daug laiko praradau galvodama, abejodama, kol viskas taip juodai užkniso, kad jau nusprendžiau nusispjauti ir daryti. Kol kas darbe pakentėsiu, nes reikia finansų, bet savo svajones pradėsiu įgyvendinti. Norėčiau, kad man būtų 23 – būtų daugiau laiko tom svajonėm įgyvendinti.

  2. Tikrai psichologės atsakymas nelabai aiškus… Aš buvau panašioje situacijoje – irgi liko tik parašyti darbą. Aš sakyčiau tai ką pradėjai reikia užbaigti, kad ir kaip sunku bebūtų, bet juk ir dėl pačio rašymo galima kreiptis pagalbos. Juk tiek daug jau nueita, kvaila būtų paskutiniame žingsnyje viską mesti. O pabaigus juk ir toliau galima ieškoti savęs, savęs realizavimo krypties ir t.t. O tą daryti būtinai reikia. Nepasiduok!

  3. Praktinis patarimas – pabandyk eiti rašyti darbą į kokią biblioteką, skaityklą. Man tai buvo atradimas ketvirtame kurse, daug produktyviau darbas ėjosi :)
    O kad to, kad jautiesi nemaloniai dėl savo situacijos, tai čia, manau, visuomenės bėda. Esmė ta, kad labai daug žmonių tokio amžiaus nežino, ko jie nori, irgi dažnai dirba darbą, kuris pasitaikė ir dėl to graužiasi. O taip būti neturėtų! Kiekvienas atranda savo unikalų kelią. Ir tu eini savu, kuriame šiuo metu yra šitie iššūkiai. Spirk kažkaip sau į šikną, pabaik tas studijas, pasitikėk savimi, kad gali tai padaryti ;) o po to jau lengviau bus apsidairyt aplink ir žiūrėt, ką daryti toliau.. sėkmės :)

  4. Buvau panasioje situacijoje. Labai paprastas praktinis patarimas – pamirsk esama situacija, negalvok apie visa dideli darba, kuri turi padaryti, o nusibrezk labai mazycius ir lengvai igyvendinamus tikslelius. Pavyzdziui, iki savaitgalio pasidaryti titulini lapa, iki kitos savaites perskaityti tris su tema susijusius mokslinius straipsnius ir pan… Tiesiog pabandyk, o gal pavyks. Tiketina, net pati nepajusi, kaip tiesiog savaime prades rasytis darbas.
    Bent jau man asmeniskai buvo labai sunku pradeti, nes tiesiog nezinojau, nuo ko pradeti ir neisivaizdavau, kaip tas darbas turetu atrodyti. Pradzioje yra labai svarbu skaityti daug moksliniu straipsniu susijusia tema, tuomet laikui begant tiesiog savaime iskyla mintys apie tai, ka pati noretum parasyti, kokia tema placiau paanalizuoti.
    Patikek, svarbiausia yra tiesiog nustoti perdetai daug mastyti, analizuoti, dvejoti ir nerimauti ir tiesiog be jokiu minciu ir lukesciu zengti mazyti pirmaji zingsneli.. ir ziureti, kas bus toliau :)

  5. Manau daugumai studentų susiduria su šia problema, bet tiesiog turi eiti pirmyn ir užbaigti tai ką pradėjusi, o vėliau gali rinktis ką nori gyvenime dirbti ir veikti. O dėl diplominio rašymo, tai manau labai gera palaikymo komanda būna buvusios bendrakursės, gali iš jų medžiagos pasirinkti ir net vadovautis kaip pavyzdžiu. Iš patirties galiu pasakyti tik reikia labai norėti, nes pati iš pirmo karto neišlaikiau baigiamųjų egzaminų, bet po metų vėl prisiverčiau mokytis ir pabaigti ir kaip jau minėjau padėjo grupiokės.

  6. Sveiki, as siuo metu esu visiskai identiskoje situacijoje, taigi, jei netiketai mergina, kuri parase si laiska pamatytu sia zinute, man labai idomu, kaip jai sekasi siuo metu.

  7. Labas, šiuo metu yra likę 10 valandų pabaigti rašyti ir priduoti baigiamąjį darbą. Man dar liko 3 dėstymo dalys ir vis darbo nugludinimas, literatūros sąrašo sutvarkimas. Aš, suvokiu, kad nespėsiu jo atlikti, bet tuo pačiu, jaučiu neapsakomą atsakomybę ir gėdą už savo beribį atidėliojimą. Studijoms jau nuo 3 kurso pradėjau skirti mažiau dėmėsio, praktiškai praplaukiau. Dabar viskas atsistojo į vietas, visi mano priimti ir nepriimti sprendimai. Bijau, kad žmonės, draugai, bedradarbai, tėvai mane teis, nes aš save teisiu. Turiu 10 valandų, 30 neparašytų puslapių, bet nei vienos minties… Jei būčiau sau nemelavus ir pasiėmus akademines atostogas, tai būtų sąžininga. Dabar daug laiko išvaisčiau bereikšmiams niekams, skundams.
    Jaučiu didele gėda, kad visiems pasakojau, kaip man sunku rašyti bakalaurą ir pan. , o dabar teks neapsiginti.
    Visus sprendimus aš priėmiau pati, vedina savo pačios emocijų, iliuzijų, baimės prisiimti atsakomybę. Visi šie metai buvo bėgimas nuo gyvenimo. Na, o dabar, kenčia mano išsilavinimas. Aš neabejoju, kad baigsiu studijas, tačiau, abejoju, kad moku susitvarkyti su savo emocijomis, jei leidžiiu joms taip užvaldyti savo protą.

    Sekmės visiems, kam dabar yra sunku, kas esate nusivylę savimi. Pradedu suvokti, kad svarbiausias žmogus, kuriam reikia kažką įrodinėti, atsiprašyti suklydus, esu pati aš. Vertinkim save, net kai klaidos skaudžiai kerta per pasitikėjimą. Peace

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here