Likti santuokoje ar skirtis ir bandyti gyvenimą kurti iš naujo vienai?

17
santuoka
Foto: Hojusaram

Klausimas: Šiuo metu esu ganėtinai keistame gyvenimo etape, kuriame kylančių klausimų yra trigubai daugiau nei atsakymų. Man 25 metai, su vyru susipažinome maždaud prieš 3,5 metų ir nuo tada viskas klostosi kaip pagreitintame filme. Per pirmas kelias pažinties dienas išpasakojome vienas kitam savo gyvenimo istorijas, po 3 mėnesių apsigyvenome kartu, po metų bendro gyvenimo, pavasarį, gavau žiedelį, o tų pačių metų rudenį jau atšventėme vestuves (čia vertėtų paminėti, kad tiek apsigyvenimas kartu, tiek žiedelis nutiko ribiniuose santykių momentuose, kuomet buvo sprendžiama arba-arba: arba skirstomės į skirtingas puses, arba bandom judėti kažkur toliau).

Problemos, su kuriomis susiduriu, nėra naujos. Jos santykius lydėjo nuo pat pradžių, tiesiog anksčiau galėdavau į jas užsimerkti ir nereaguoti, bet dabar jaučiu, kad pavargau. Mes nesikalbame, beveik neleidžiame laiko kartu, seksas nutinka rečiau nei pasirodo jaunas mėnulis, net vakarus po darbo leidžiame skirtinguose namo aukštuose, miegot einame skirtingu metu. Anksčiau stengdavausi dažniau prieiti prie vyro, pabučiuoti, apkabinti, pasakyti ką gražaus, bet dabar ir to nebedarau. Esame net ne draugai (draugai juk kalbasi), o tiesiog du žmonės, gyvenantys po vienu stogu.

Švelnumo stygių bandau užglaistyti gerai atlikdama stereotipines žmonos pareigas: kasryt paruošiu pusryčius ir pietus į darbą, o vakare laukiu su vakariene. Namų tvarkymas, skalbimas irgi yra mano pareiga. Ir visa tai vyrui yra savaime suprantama. Žinau, kad dėl to esu pati kalta – aš jį taip išsiauklėjau. Santykių pradžioje jis ir skalbimo mašina gebėjo naudotis, karts nuo karto ir grindis išplaudavo, ir tarp puodų pasisukiodavo. Bet aš norėjau, kad po darbo grįžęs vyras galėtų atsipalaiduoti, žaisti kompiuterinius žaidimus ir apie nieką negalvoti, tad nejučia visus namų ruošos darbus susikroviau ant savo pečių, dėl ko dabar labai gailiuosi. Sunku yra dirbti, studijuoti, sportuoti ir tuo pačiu suspėti laikyti visus namų kampus, trūksta jausmo, kad turiu gyvenimo partnerį.

Visos šios problemos – tik smulkmenos, su kuriomis tikrai galima gyventi. Iš esmės mano vyras nedaro nieko blogo. Bet daugybė žmonių man nedaro nieko blogo – tai nereiškia, kad su jais privalau praleisti visą gyvenimą.

Manau, kad svarbu paminėti, jog visuomet, kiek save atsimenu, troškau šeimos ir vaikų. Tačiau dabar, kai santuokoje pragyventa daugiau nei metai, ir aplinka jau seniai laukia žinių apie šeimos pagausėjimą, aš tvirtai žinau, kad nenoriu vaikų su šiuo vyru (šis žinojimas mane lydi jau porą metų). Tiesa, vyras jau prieš metus minėjo, kad norėtų vaikų. Ir dabar vis karts nuo karto pasako, kad visai smagu būtų turėti mažylį. O aš suprantu, kad smagu būtų tik jam – vaikas, kaip ir kiti buitiniai reikalai, būtų tik mano atsakomybė. Vaiko nenoriu ir dėl to, kad pastaruoju metu pastebiu, kad kai kurios mudviejų vertybės gerokai prasilenkia viena su kita, tad sąlygomis, kuomet mama sako „juoda“, o tėtis sako „balta“ auginti vaiką nebūtų labai sveika.

Jaučiuosi taip, tarsi po kelių metų būčiau nubudusi iš gilaus miego. Ir suprantu, kad ne savo rogėse sėdžiu. Tuo pačiu žinau, kad daug žmonių gyvena skurde, smurte, nepritekliuje, tad su neplautais indais, bendrų taškų neturėjimu ir nebendravimu tikrai galima gyventi. Tačiau suvokiu, kad likdama šiuose santykiuose aš užkertu kelią būti laiminga ne tik sau, bet ir vyrui. Netikiu, kad jis mano, jog su šiais santykiais viskas gerai.

Jis yra geras žmogus, kuriam linkiu tik laimės ir šviesos, skaudinti jo nė trupučio nenoriu, o vyro šeima mane myli kaip tikrą dukterį, yra patys šilčiausi ir šviesiausi žmonės. Mane labiausiai baugina suvokimas, kad jeigu garsiai pasakysiu, kad noriu skirtis, bus nuliūdinta gausybė žmonių: vyras, jo tėvai, mano šeima, bendri draugai. Taip pat jaučiuosi kalta, kad nepadariau visko, kad išgelbėčiau savo santuoką: juk galėčiau būti trigubai geresnė, penkis kartus švelnesnė ir meilesnė, su laiku gal kažkas ir pasikeistų. Tačiau aš nebenoriu to daryti. Pavargau. Aišku, būtų galima vadovautis tradiciniu scenarijumi  ir toliau gyventi taip, kaip gyvename dabar, paleisti į pasaulį kokį vaiką, patyliukais pradėti visa širdimi nekęsti vyro, o vaikui užaugus išsiskirti su didžiausiais fejerverkais ir trenksmais, tuomet pykti ant viso pasaulio už vėjais paleistą gyvenimą. Bet šis scenarijus man netinka.

Kaip susivokti, kuris kelias yra teisingas: likti santuokoje ar bandyti gyvenimą kurti iš naujo vienai? Jeigu likti, tai kaip surasti jėgų tam, ką pavargau daryti? O jeigu išeiti, tai kaip susitvarkyti su nenoru skaudinti žmones?

Ačiū už laiką,
Miglė

Atsakymas: Miela Migle, džiugu, kad pabudote ir analizuojate esamą situaciją, o ne užmerkiate į viską akis, juk tai Jūsų gyvenimas ir niekieno kito. Laiminga turite būti Jūs, o ne vyras, jo ar Jūsų šeimos. Scenarijus „visiems įtikti“ nepadarys Jūsų laiminga, kitas dalykas, atsakykite į klausimą, kodėl apskritai Jums taip svarbu būti „gerute“? Iš to, kad suabejojote esamais santykiais, manau, kad tikrai nenorėtumėte pavirsti į „gerą dulkių siurblį“, „gerą orkaitę, indaplovę“ ar „gerą ūkio prižiūrėtoją“. Žmogus yra kur kas daugiau, jis turi jausmus, lūkesčius. Darnūs santykiai atsiranda tuomet, kai du žmonės sąveikauja tarpusavyje, nenusavindami vienas kito. Geriausias to vaizdinis pavyzdys – In ir Jang simbolis. Būtina laimingų santykių sudedamoji dalis – PAGARBA vienas kitam.

Pagal Jūsų aprašytą scenarijų gyvena begalė šeimų ir Jūs galite pasirinkti šį kelią, bet tuomet jau dabar turite susitaikyti, kad vargu ar bus kokių pokyčių, o sprendžiat iš praktikos, anksčiau ar vėliau tokie santykiai, kuriuose nėra tarpusavio ryšio, nutrūksta. Psichologai tokiose situacijose pataria kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis, tačiau kalbėtis turi norėti abu žmonės. Pasiūlykite vyrui nuoširdžiai aptarti esamą situaciją, be barnių, be rėkimų, išsakykite savo jausmus, pasiūlykite apsilankyti pas šeimos santykių psichologą. Tačiau, šis variantas tinka, jei santykiuose apskritai būta tarpusavio ryšio, na, o jei ištekėjote, nes: „man pasiūlė“, „jau laikas“, „jis turtingas“, „man buvo jo gaila“, „negalėjau pasakyti ne“ ir t.t., tuomet kalbėtis bus sunku.

Pati įvardijate, kad problemos buvo jau pačioje pradžioje, tik nekreipėte į jas dėmesio. Įsivaizduokite, kad statote namą be pamatų, kiek toks stovės? Jis bus tik laikina butaforija, nors aplinkiniams atrodys labai gražus. Šeimos „pamatai“ turite būti liejami kartu, bendradarbiaujant, girdint vienas kitą, pasipykstant ir susitaikant, tik ant tokių galima statyti šeimos „namą“. Trumpiau sakant, visų pirma, tarp dviejų žmonių turi būti besąlyginė meilė, jei to nėra, ilgalaikiai santykiai pasmerkti žlugti. Įdomi Jūsų vyro pozicija ir požiūris į moterį, toks įspūdis, kad vesdamas Jus įsigijo tarnaitę ir mėgaujasi tuo. Rašote “… anksčiau stengdavausi dažniau prieiti prie vyro, pabučiuoti, apkabinti, pasakyti ką gražaus, bet dabar ir to nebedarau”, bet laiške nieko neužsimenate, o ką vyras dėl Jūsų daro?

Patikėkite, vyrui, kuris moterį šalia savęs suvokia kaip draugę, kaip gyvenimo partnerę, kaip patikimą žmogų, kaip užuovėją, kaip galinčią patarti ir palaikyti sunkią akimirką, niekuomet nerūpės Jūsų gebėjimai laiku patiekti pusryčius ar vakarienę. Nuo buities darbų Jums jau dabar sunku, o jei atsirastų dar porelė vaikučių, toje buityje ir nuskęstumėte, o atsikvošėtumėte tik sulaukusi kokių 45 metų, kai vaikai jau būtų išėję savais keliais ir staiga suvoktumėte, kad visą tą laiką tik egzistavote, kaip robotukas tiksliai vykdėte instrukcijas.

Gerai, kad analizuojate vaikų temą, niekas taip nesugadina vaikams gyvenimų, kaip tėvai. Vaikas turi turėti ne mamą ir tėtį, o tėvus, jis turi augti darnioje aplinkoje, todėl vaikų planavimas labai atsakingas momentas.

Pamirškite istorijas, kad vaikai gali išgelbėti santykius, jie ne kokie remonto įrankiai. Nei Jūs, nei Jūsų vyras nėra ir negali būti „blogu žmogumi“, tiesiog tam tikrame santykyje mes negalime pilnai atsiskleisti.

Žiūrėk, atradę tinkamą gyvenimo partnerį, atsidavę besąlygiškai meilei, žmonės pradeda daryti tai, ko niekada anksčiau nedarydavo, tad ir Jūsų vyras, kitame santykyje, ir siurbtų, ir skalbtų, ir kavą į lovą nešiotų.

Vieną kartą ir visiems laikams išmeskite iš galvos tokias mintis, kaip „galiu būti trigubai geresnė, dar labiau stengtis“ , už tokį nuolankumą ir nusižeminimą sulauksite tik neapykantos ir nepagarbos. Jūs esate asmenybė, o ne „tuščia vieta”, kuri, kai pabando garsiau prabilti, iš vyro susilaukia „…ei, kas čia kalba…“. Ir dar, jo tėvai, Jūsų tėvai, su Jūsų laime neturi jokio ryšio. Jūsų laimė yra tik Jūsų, niekada jos neaukokite vardan kitų.

Ir pabaigai, atkreipkite dėmesį į šią frazę – Jūs jau žinote atsakymą, kaip pasielgti. Visokeriopos Jums sėkmės.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas

Dalintis:

17 COMMENTS

  1. Miela Migle,
    aš tave puikiai suprantu. Su savo draugu esu 5 metus, problemos tos pačios. Jokio pokalbio, rūpesčio, susidomėjimo, girdėjimo vienas kito. Aš dar tempiu, man įdomu, jausmai yra, bet antra pusė tyli, gyvena savo interesais. Panašu, kad mūsų abiejų laukia dideli pokyčiai. Linkiu Tau ir sau stiprybės. Jei norėtum pabendrauti, parašyk čia komentarą. Susisiektume, gal būtų paprasčiau tokioje pačioje situacijoje.

  2. Autorei linkiu susikaupti ir padeti taska, moteris privalo tureti zmogu salia, su kurio butu galima pasitarti, pasikalbeti!!!! Atsiradus vaikams bus tik sunkiau!!! Cia nera gyvenimas!!!! Linkiu jums stiprybes ir tvirtybes!!!!!

  3. Miela Migle, neskubek skirtis, pirma nepasikalbejus su vyru. Bent jau zinosi, – viska padariau, kad isgelbeciau savo santuoka. Vyrai labai daznai net neitaria, kas yra blogai ar kaip pakeist susiklosciusia situacija. Tiesiai sviesiai, paklausk ar jis patenkintas jusu santykiais ar jis tave myli. Kalbekites. Sakau tau is savo patirties. Nesikalbejimas su savo vyru man kainavo santuoka. Issiskyriau, ilgai neatsigavau. Taciau labiausiai gaila savo vaiku, nes skyrybu pasekmes jiems skaudziausiai atsiliepe, net dabar, kai jie yra suauge. Puiku, kad supranti, kad vaikai santuokos neisgelbes. Didziausios sekmes ir stiprybes, priimant teisinga sprendima!

  4. Sveika, Migle,
    išsiskirti galima greitai. Nereiškia, kad Tau pasidarys geriau. O gal manai, kad su kitu bus geriau? Pirmiausia – perprask save, ko nori.
    Panašu, kad Tavo atveju tiktų pozicija “šeima – bokso ringas”. Pradėk kurti savo gyvenimą, pradėk džiaugtis savimi. Pamatysi, savo vyrą tuo pirmiausia nustebinsi, paskui – sudominsi. Anoks jam malonumas grįžus į nuobodžiai tvarkingus namus valgyti su paslėpta pagieža sutaisytą vakarienę. O kai sustiprėsi, pradėk kelti sąlygas, ko norėtumei. Jei spyriosis – galėsi teikti ultimatumus. Gal net ir išeiti. Bet pirmiausia – sustiprėk, nes iš laiško panašu, kad esi visai nusiverkusi. Aukščiau uodegą, mergyt!

  5. Noriu pradeti nuo komentaro, kad pats Tavo laiskas, Migle, yra labai samoningas, akivaizdziai protingos jaunis moters parasytas.

    As pritariu kitoms pasisakiusioms, kad pries mesdama viska pabandytum atvirai pakalbeti su vyru. Ir manau apgalvok visus tuos dalykus, kuriuos darytum likusi viena, ir pradek juos daryti dar budama savo santuokoje ( ty daugiau kreipti demesi i savo poreikius ir elgtis taip, kaip tau malonu/patogu/geriausia).

    Svarstau kad kazkur turi sleptis priezastys, kodel susikrovei visas atsakomybes sau ant peciu ir esi linkusi kaltinti save del galimu pasekmiu jei nusptestum skirtis. Kadangi tai labai panasu i mane pacia, dristu speti, kad toki panasu modeli, kur zmona yra pasiaukojanti, matei savo tevu seimoje. Jeigu jauti, kad tavo seima buvo disfunkcine, paskaityk knyga “Moterys kurios myli per stipriai” (yra ir moteru terapine grupe Vilniuje), jei tavo seimoje buvo piktnaudziaujama alkoholiu, rekomenduoju knyga “Suauge alkoholiku vaikai”. Jos pades suvokti, kodel esi tokia, kokia esi, ir kaip elgtis toliau, kad sekancius santykius sukurtum darnius.
    Didziausios tau sekmes!

  6. Ir dar, miela Migle, pavartyk knygą Ribos santuokoje: kaip veiksmingai spręsti konfliktus ir apsaugoti meilę. Vilnius, 2016.

  7. O ka daryti jei aš labai myliu. Mes jau 10 metu drauge,jis manęs neveda. O aš be jo negaliu…

  8. Parsisiųsk sokoladassielai.lt moteriškas praktikas ir rūpinkis savimi dar santuokoje. Jeigu matydamas tavo pokyčius, jis nesikeis, būsi padariusi daug sau atradimų. Jų įkvėpti kitaip nėra būdų, tik savęs pokyčiu.
    Gerai, kad tai supratai dar neturėdami vaikų!
    Pažiūrėkit, jeigu pavyks abiem Girdzijausko “Moterims apie vyrus” ir “Vyrams apie moteris” Gilu ir stipru! ARBA nueikite į Mark Gungor DVD peržiūrą “per juokus į geresnę santuoką” perjuokus.lt Berods kovo mėn. bus artimiausia. Ten garantuotas RESTART mygtukas!

  9. Ačiū psichologei už atsakymą ir ačiū visiems už komentarus ir pasidalinimus mintimis – nesitikėjau tokio susidomėjimo.

    Kodėl prisiėmiau šokinėtojos aplink vyrą rolę iki šiol nesuprantu. Vyras niekuomet to nereikalavo, tiesiog nuo pat pradžių pačiai atsirado vidinis noras rūpintis žmogumi, o su laiku supratau, kad vien tik juo ir besirūpinu – save užmiršau. Beje, tėvų šeimoje tokio pavyzdžio nemačiau. Net priešingai – tėvai rodė puikų visokeriopą dalijimosi ir vienas kito palaikymo pavyzdį. Tad daugiau nelabai suvokiu, kur to savo noro įtikti ir apšokinėti šaknų ieškoti.

    Nuo laiško parašymo iki atsakymo praėjo visai nemažai laiko, tad turėjau daug laiko su savimi. Išlipau iš, kaip Močiutė rašė, nusiverkusios pelenės būvio, pradėjau veikti tai, kas pačiai įdomu (neįprasta tai, kad susidomėjus savimi ir pradėjus tobulinti save, vienintelis jausmas, likęs vyrui, yra gailestis/nerimas kaip jis būtų be manęs: ar pavalgęs, ar turėtų švarių rūbų ir kiti panašūs maži buitiniai dalykai). Bandžiau keletą kartų vyriškiui mesti gelbėjimosi šiaudą, bet nesureagavo.

    Laimės kitame vyre neieškau. Man visai nekelia siaubo buvimas su savimi. Antrojoje pusėje ieškau lygiaverčio partnerio, su kuriuo galima drauge eiti per gyvenimą. Gaila tik, kad pakankamai ilgai užtruko susivokti, koks tas partneris galėtų būti.

    Dabar, praėjus keliems metams nuo santykių pradžios, matau daug kabliukų, kurie jau pačioje pradžioje signalizavo, kad nieko gero čia nebus. Aš juos ignoravau ir laikiausi besąlygiškai įsikabinusi žmogaus, kad tik nebūčiau viena. Ir tai buvo didžiausia klaida! Šiuo metu nuo žingsnio žengimo labiausiai stabdo suvokimas, kad vyras iš esmės nieko blogo nedaro. Juk būtų daug lengviau šeimoms pasakyti, kad va, jis geria/smurtauja/dar kažkas standartiškai baisaus. Bet to nevyksta. Iš šalies atrodome kaip pavyzdinė tobula šeima iš paveiksliuko: jauni, perspektyvūs ir laimingi. Deja, tai tik vaizdas iš šalies… Tačiau tas didelės, svarios problemos nebuvimas ir laiko mane santykiuose.

    Eisiu paieškoti rekomenduotos literatūros, gal rasiu ką įdomaus. Dar kartą ačiū!

  10. Migle, skaitau tavo istoriją ir net šiurpas eina per kūną, tarsi rašytum mano išgyvenimus. Tą patį išgyvenau kol ryžausi pagaliau visa tai baigti. Su vyru išgyvenau daugiau nei 20 m. ir galiausiai ryžausi skirtis, nes su metais tas jausmas darosi nebepakeliamas, galiausiai to žmogaus pradedi nekęst, o tai jau labai negerai. Kol jauna, o dar ir vaikučių nėra, negali savęs aukoti. Gyvenimas duotas vienas ir jis priklauso tik tau, ne vyrui su kuriuo gyveni, ne mamai, tėčiui ar kt. Aš labai gailiuosi, kad to nepadariau anksčiau, kol buvau gerokai jaunesnė. Tau viskas prieš akis, rasi tau skirtą žmogų, su kuriuo bus gera ir norėsis kuo daugiau laiko būti kartu. Man jau sunkiau, kai gerokai virš 40 m. :)Tai mano patirtis, na, bet gal tu gali apie tai su juo pakalbėt, blogiau nebus,bet svarbu, kad jis tave IŠGIRSTŲ, manasis manęs negirdėjo :( Stiprybės tau, Irma

  11. Na jus cia tuoj pridalinsit komentaru:)
    Visu pirma jei buvo gera su tuo zmogumi tai reikia vel rasti priezasciu kodel gali buti gera ir ateityje :)
    Kalbetis kalbetis ir dar kalbetis.

  12. Gerbiamoji – jūsų gyvenime nėra santykių – jokių. Jūs esate savo vyrui kaip tarnaitė. Vyrukas po darbo sau žaidžia “ o jūs plūkiatės. Sekso taip -pat NĖRA- čia ne -seksas kartą į mėnesį- o kažkokia prievolė. Vargsite visą gyvenimą -laukdama dėmesio iš biseksualo [ kitaip nepavadinsi ] Normalus vyras šitaip nesielgia. Jūsų niekas nesieja – turite rasti savo gyvenimo kelią. Tada ir suprasite kas yra normalūs santykiai. Su tokiu mimra nesugalvokite turėti vaikų……

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here