Likti santuokoje ar skirtis ir bandyti gyvenimą kurti iš naujo vienai?

0 (0)

Foto: Hojusaram

Klausimas: Šiuo metu esu ganėtinai keistame gyvenimo etape, kuriame kylančių klausimų yra trigubai daugiau nei atsakymų. Man 25 metai, su vyru susipažinome maždaud prieš 3,5 metų ir nuo tada viskas klostosi kaip pagreitintame filme. Per pirmas kelias pažinties dienas išpasakojome vienas kitam savo gyvenimo istorijas, po 3 mėnesių apsigyvenome kartu, po metų bendro gyvenimo, pavasarį, gavau žiedelį, o tų pačių metų rudenį jau atšventėme vestuves (čia vertėtų paminėti, kad tiek apsigyvenimas kartu, tiek žiedelis nutiko ribiniuose santykių momentuose, kuomet buvo sprendžiama arba-arba: arba skirstomės į skirtingas puses, arba bandom judėti kažkur toliau).

Problemos, su kuriomis susiduriu, nėra naujos. Jos santykius lydėjo nuo pat pradžių, tiesiog anksčiau galėdavau į jas užsimerkti ir nereaguoti, bet dabar jaučiu, kad pavargau. Mes nesikalbame, beveik neleidžiame laiko kartu, seksas nutinka rečiau nei pasirodo jaunas mėnulis, net vakarus po darbo leidžiame skirtinguose namo aukštuose, miegot einame skirtingu metu. Anksčiau stengdavausi dažniau prieiti prie vyro, pabučiuoti, apkabinti, pasakyti ką gražaus, bet dabar ir to nebedarau. Esame net ne draugai (draugai juk kalbasi), o tiesiog du žmonės, gyvenantys po vienu stogu.

Švelnumo stygių bandau užglaistyti gerai atlikdama stereotipines žmonos pareigas: kasryt paruošiu pusryčius ir pietus į darbą, o vakare laukiu su vakariene. Namų tvarkymas, skalbimas irgi yra mano pareiga. Ir visa tai vyrui yra savaime suprantama. Žinau, kad dėl to esu pati kalta – aš jį taip išsiauklėjau. Santykių pradžioje jis ir skalbimo mašina gebėjo naudotis, karts nuo karto ir grindis išplaudavo, ir tarp puodų pasisukiodavo. Bet aš norėjau, kad po darbo grįžęs vyras galėtų atsipalaiduoti, žaisti kompiuterinius žaidimus ir apie nieką negalvoti, tad nejučia visus namų ruošos darbus susikroviau ant savo pečių, dėl ko dabar labai gailiuosi. Sunku yra dirbti, studijuoti, sportuoti ir tuo pačiu suspėti laikyti visus namų kampus, trūksta jausmo, kad turiu gyvenimo partnerį.

Visos šios problemos – tik smulkmenos, su kuriomis tikrai galima gyventi. Iš esmės mano vyras nedaro nieko blogo. Bet daugybė žmonių man nedaro nieko blogo – tai nereiškia, kad su jais privalau praleisti visą gyvenimą.

Manau, kad svarbu paminėti, jog visuomet, kiek save atsimenu, troškau šeimos ir vaikų. Tačiau dabar, kai santuokoje pragyventa daugiau nei metai, ir aplinka jau seniai laukia žinių apie šeimos pagausėjimą, aš tvirtai žinau, kad nenoriu vaikų su šiuo vyru (šis žinojimas mane lydi jau porą metų). Tiesa, vyras jau prieš metus minėjo, kad norėtų vaikų. Ir dabar vis karts nuo karto pasako, kad visai smagu būtų turėti mažylį. O aš suprantu, kad smagu būtų tik jam – vaikas, kaip ir kiti buitiniai reikalai, būtų tik mano atsakomybė. Vaiko nenoriu ir dėl to, kad pastaruoju metu pastebiu, kad kai kurios mudviejų vertybės gerokai prasilenkia viena su kita, tad sąlygomis, kuomet mama sako „juoda“, o tėtis sako „balta“ auginti vaiką nebūtų labai sveika.

Jaučiuosi taip, tarsi po kelių metų būčiau nubudusi iš gilaus miego. Ir suprantu, kad ne savo rogėse sėdžiu. Tuo pačiu žinau, kad daug žmonių gyvena skurde, smurte, nepritekliuje, tad su neplautais indais, bendrų taškų neturėjimu ir nebendravimu tikrai galima gyventi. Tačiau suvokiu, kad likdama šiuose santykiuose aš užkertu kelią būti laiminga ne tik sau, bet ir vyrui. Netikiu, kad jis mano, jog su šiais santykiais viskas gerai.

Jis yra geras žmogus, kuriam linkiu tik laimės ir šviesos, skaudinti jo nė trupučio nenoriu, o vyro šeima mane myli kaip tikrą dukterį, yra patys šilčiausi ir šviesiausi žmonės. Mane labiausiai baugina suvokimas, kad jeigu garsiai pasakysiu, kad noriu skirtis, bus nuliūdinta gausybė žmonių: vyras, jo tėvai, mano šeima, bendri draugai. Taip pat jaučiuosi kalta, kad nepadariau visko, kad išgelbėčiau savo santuoką: juk galėčiau būti trigubai geresnė, penkis kartus švelnesnė ir meilesnė, su laiku gal kažkas ir pasikeistų. Tačiau aš nebenoriu to daryti. Pavargau. Aišku, būtų galima vadovautis tradiciniu scenarijumi  ir toliau gyventi taip, kaip gyvename dabar, paleisti į pasaulį kokį vaiką, patyliukais pradėti visa širdimi nekęsti vyro, o vaikui užaugus išsiskirti su didžiausiais fejerverkais ir trenksmais, tuomet pykti ant viso pasaulio už vėjais paleistą gyvenimą. Bet šis scenarijus man netinka.

Kaip susivokti, kuris kelias yra teisingas: likti santuokoje ar bandyti gyvenimą kurti iš naujo vienai? Jeigu likti, tai kaip surasti jėgų tam, ką pavargau daryti? O jeigu išeiti, tai kaip susitvarkyti su nenoru skaudinti žmones?

Ačiū už laiką,
Miglė

Atsakymas: Miela Migle, džiugu, kad pabudote ir analizuojate esamą situaciją, o ne užmerkiate į viską akis, juk tai Jūsų gyvenimas ir niekieno kito. Laiminga turite būti Jūs, o ne vyras, jo ar Jūsų šeimos. Scenarijus „visiems įtikti“ nepadarys Jūsų laiminga, kitas dalykas, atsakykite į klausimą, kodėl apskritai Jums taip svarbu būti „gerute“? Iš to, kad suabejojote esamais santykiais, manau, kad tikrai nenorėtumėte pavirsti į „gerą dulkių siurblį“, „gerą orkaitę, indaplovę“ ar „gerą ūkio prižiūrėtoją“. Žmogus yra kur kas daugiau, jis turi jausmus, lūkesčius. Darnūs santykiai atsiranda tuomet, kai du žmonės sąveikauja tarpusavyje, nenusavindami vienas kito. Geriausias to vaizdinis pavyzdys – In ir Jang simbolis. Būtina laimingų santykių sudedamoji dalis – PAGARBA vienas kitam.

Pagal Jūsų aprašytą scenarijų gyvena begalė šeimų ir Jūs galite pasirinkti šį kelią, bet tuomet jau dabar turite susitaikyti, kad vargu ar bus kokių pokyčių, o sprendžiat iš praktikos, anksčiau ar vėliau tokie santykiai, kuriuose nėra tarpusavio ryšio, nutrūksta. Psichologai tokiose situacijose pataria kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis, tačiau kalbėtis turi norėti abu žmonės. Pasiūlykite vyrui nuoširdžiai aptarti esamą situaciją, be barnių, be rėkimų, išsakykite savo jausmus, pasiūlykite apsilankyti pas šeimos santykių psichologą. Tačiau, šis variantas tinka, jei santykiuose apskritai būta tarpusavio ryšio, na, o jei ištekėjote, nes: „man pasiūlė“, „jau laikas“, „jis turtingas“, „man buvo jo gaila“, „negalėjau pasakyti ne“ ir t.t., tuomet kalbėtis bus sunku.

Pati įvardijate, kad problemos buvo jau pačioje pradžioje, tik nekreipėte į jas dėmesio. Įsivaizduokite, kad statote namą be pamatų, kiek toks stovės? Jis bus tik laikina butaforija, nors aplinkiniams atrodys labai gražus. Šeimos „pamatai“ turite būti liejami kartu, bendradarbiaujant, girdint vienas kitą, pasipykstant ir susitaikant, tik ant tokių galima statyti šeimos „namą“. Trumpiau sakant, visų pirma, tarp dviejų žmonių turi būti besąlyginė meilė, jei to nėra, ilgalaikiai santykiai pasmerkti žlugti. Įdomi Jūsų vyro pozicija ir požiūris į moterį, toks įspūdis, kad vesdamas Jus įsigijo tarnaitę ir mėgaujasi tuo. Rašote „… anksčiau stengdavausi dažniau prieiti prie vyro, pabučiuoti, apkabinti, pasakyti ką gražaus, bet dabar ir to nebedarau”, bet laiške nieko neužsimenate, o ką vyras dėl Jūsų daro?

Patikėkite, vyrui, kuris moterį šalia savęs suvokia kaip draugę, kaip gyvenimo partnerę, kaip patikimą žmogų, kaip užuovėją, kaip galinčią patarti ir palaikyti sunkią akimirką, niekuomet nerūpės Jūsų gebėjimai laiku patiekti pusryčius ar vakarienę. Nuo buities darbų Jums jau dabar sunku, o jei atsirastų dar porelė vaikučių, toje buityje ir nuskęstumėte, o atsikvošėtumėte tik sulaukusi kokių 45 metų, kai vaikai jau būtų išėję savais keliais ir staiga suvoktumėte, kad visą tą laiką tik egzistavote, kaip robotukas tiksliai vykdėte instrukcijas.

Gerai, kad analizuojate vaikų temą, niekas taip nesugadina vaikams gyvenimų, kaip tėvai. Vaikas turi turėti ne mamą ir tėtį, o tėvus, jis turi augti darnioje aplinkoje, todėl vaikų planavimas labai atsakingas momentas.

Pamirškite istorijas, kad vaikai gali išgelbėti santykius, jie ne kokie remonto įrankiai. Nei Jūs, nei Jūsų vyras nėra ir negali būti „blogu žmogumi“, tiesiog tam tikrame santykyje mes negalime pilnai atsiskleisti.

Žiūrėk, atradę tinkamą gyvenimo partnerį, atsidavę besąlygiškai meilei, žmonės pradeda daryti tai, ko niekada anksčiau nedarydavo, tad ir Jūsų vyras, kitame santykyje, ir siurbtų, ir skalbtų, ir kavą į lovą nešiotų.

Vieną kartą ir visiems laikams išmeskite iš galvos tokias mintis, kaip „galiu būti trigubai geresnė, dar labiau stengtis“ , už tokį nuolankumą ir nusižeminimą sulauksite tik neapykantos ir nepagarbos. Jūs esate asmenybė, o ne „tuščia vieta”, kuri, kai pabando garsiau prabilti, iš vyro susilaukia „…ei, kas čia kalba…“. Ir dar, jo tėvai, Jūsų tėvai, su Jūsų laime neturi jokio ryšio. Jūsų laimė yra tik Jūsų, niekada jos neaukokite vardan kitų.

Ir pabaigai, atkreipkite dėmesį į šią frazę – Jūs jau žinote atsakymą, kaip pasielgti. Visokeriopos Jums sėkmės.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas