Lodžongas. Dvasios ugdymo menas
0 (0)

Gešė Džampa Tinlėjus „Lodžongas. Dvasios ugdymo menas” (2011)
Išleido: Metodika
Vertė: Algirdas Kugevičius
Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!

Šiais sudėtingais laikais, kai niekas nežino, kas nutiks po kelių mėnesių, daugelis pasigenda aiškumo, saugaus pagrindo, atsparos taško ir visai ne todėl, jog svajotų apversti pasaulį, veikiau priešingai, kad išsaugotų savąjį. Gešė Džampa Tinlėjus atskelaidžia Lodžongą, laiko patikrintą dvasios ugdymo brangakmenį, kuris padės įveikti nepalankias kliūtis, neigiamus veiksnius ir aplinkybes, paverčiant naudinga jūsų proto ugdymo priemone.

Visiems yra aiški higienos nauda sveikatai, todėl kas rytą valomės dantis, prausiam rankas ir veidą. Sveikam kūne – sveika siela.  Tačiau ar dažnai susimąstome, kad ši taisyklė veikia abejomis kryptimis? Jei nesveika siela – pagenda ir kūnas. Dvasinė sveikata nėra atsitiktinis rezultatas. Tam yra reikalinga kasdienė psichohigiena.  „Nebūtina tapti budistu, daug svarbiau tapti geru žmogumi …“ sako Gėšė Džampa Tinlėjus.

Kodėl neigiamos emocijos mumyse kyla lengvai, savaime, o teigiamas mintis ir emocijas galime sukelti tik pasistengę? Kodėl jos mumyse kyla daug rečiau nei neigiamos?
Todėl, kad turime daug neigiamos medžiagos apmąstymams ir labai mažai medžiagos teigiamoms proto būsenoms pažadinti.

Pavyzdžiui, du žmonės sėdi vienas šalia kito. Vieno jų sąmonėje sukaupta teigiama medžiaga, o kitas tokios turi mažai. Trečias žmogus jiems paminės tik vieną vardą – Jonas. Ir tie du žmonės visiškai skirtingai sureaguos. „Aha, Jonas?!“ – pasakys vienas jų: „Ką jis ten daro? Kuo užsiima?“ Ir iškart sąmonėje kils nusistatymas prieš Joną. „Jis anksčiau yra pripasakojęs apie mane visokių nesąmonių.“ Taip tik vienas žodis „Jonas“ jau sukelia žmogaus sąmonėje daug negatyvių sąvokų ir emocijų. Kitas žmogus, kurio sąmonėje gausu geros medžiagos, paminėjus tą patį Jono vardą, pajus meilę ir kitas teigiamas emocijas.

Kad sąmonės mechanizmas pasikeistų, taptų labiau pozityvus, svarbu pamiršti negatyvias temas ir atminti daugiau pozityvių temų. Tai itin svarbu. Stenkitės kuo greičiau pamiršti kitų klaidas. Blogi kitų žmonių poelgiai tebūna jums lyg nupiešti ant vandens, o geri darbai, lyg iškalti akmenyje.

Mahatma Gandis pasakojo apie tris beždžiones. Viena jų vaizduojama užsidengusi akis: „nematau nieko bloga“, kita – užsikimšusi ausis: „negirdžiu nieko bloga“, o trečia – užsidengusi burną: „nekalbu blogai“. Tai labai gilus mokymas. Gera strategija ugdyti dvasią.

Neįsileiskite į namus visokių šiukšlių – uždarykite duris. Kai kas nors beldžiasi, pažiūrėkite, kas ten. Jei draugas, tuomet atidarykite. Visų kitų nereikia įsileisti, tada namai bus švarūs. Jeigu visus – karves, šunis, kiaules – įsileisite į namus, šie, aišku, taps purvini. Taip ir į savo protą neįsileiskite visų – kiaulių, šunų. Paskui protas taps nešvarus ir jūs negalėsite miegoti. Todėl patartina atsiriboti. Klausykitės tik gerų dalykų, kitokių – ne: „Tai manęs neliečia.“

Knygoje gausu svarbias tiesas iliustruojančių gyvenimiškų pavyzdžių, istorijų, anekdotų. Autorius tikina, kad budizmo praktika yra naudinga tiek ieškant krypties nušvitimo link, tiek siekiant laimės šiame gyvenime.

Tam, kad išvengtume nereikalingos įtampos ir streso santykiuose, kad gebėtume išsaugoti vidinę ramybę ir žvelgti su motiniška meile bei atjauta į kiekvieną įkyruolį – rekomenduojama išsiugdyti vienodą požiūrį į visas gyvas būtybes. Šiam tikslui knygoje meditatyviam apmąstymui pateikiami devyni pagrindimai.

Devyni pagrindimai vienodam požiūriui išsiugdyti

1. Visos būtybės vienodai trokšta laimės ir nenori kentėti. Žmonės, kurių prastas būdas, paprastai kenčia labiausiai.

2. Visos būtybės primena dešimtį ligonių. Jei esat gydytojas, o jus aplanko dešimt ligonių, skiriate vaisų visiems, nepriklausomai nuo to ar kuris jums šypsosi ar ne.

3. Visos būtybės stokoja laikinos laimės, tad į visas būtybes reikia žvelgti kaip į dešimt elgetų, kurie atėjo pas jus prašyti išmaldos. Vieni iš jų šypsosi, o kiti – ne, bet juk duodant išmaldą tai jau nėra taip svarbu.

4. Reikia siekti vienodai padėti visoms būtybėms, nes viskas nepastovu. Gyvenimas kaip traukinio vagonas, o mes laikini keleiviai. Vieni išlipa ten, kiti įlipa čia. Skirstyti vagono keleivius į draugus ir priešus nėra prasmės. Visi čia laikinai. Belieka stengtis padėti ir būti draugiškiems visoms būtybėms.

5. Visos būtybės mums vienodai geros. Vienas žmogus jums davė šimtą eurų vakar, o kitas šiandien. Kuo gi jie skiriasi? Skiriasi tik laikas kada tai įvyko, bet juk jie abu tokie pat geri.

6. Jei visos būtybės vienodai geros, tai logiška manyti, kad ir vienodai blogos. Tačiau, paprastai, žala, kurią jos padaro, būna gerokai mažesnė, palyginti su jų gerumu. Žmonės kenkia iš pykčio, kuris neturi jokio tikro pagrindo, kai pyktis juos užvaldo, jie kenkia net sau. Kodėl gi negalėtų pakenkti kitiems? Didžiąją laiko dalį žmonės vis dėlto geri.

7. Beprasmiška skirstyti žmones į draugus ir priešus, nes visos būtybės yra tuščios, neturi esybės, savasties. Jeigu egzistuotų savastingi priešai, blogi savo esmėje, jie turėtų būti visų būtybių priešai. Bet tokių nėra. Vienas žmogus jums priešas, tačiau kitiems žmonėms – jis geriausias draugas. Tai reiškia, kad draugai ir priešai yra tokie pat žmonės, skirtumai tik įsivaizduojami.

8. Visos būtybės primena iliuziją. Ir draugai ir priešai yra tokia pat iliuzija, kaip mėnulio atspindys ežere. Atrodo, kad mėnulis yra vandenyje, bet išties jo ten nėra. Kur jūsų draugas? Ištirkite, ir jūs nerasite tame objekte nė vienos dalelės, kuri būtų draugas. Paprašykite draugo atsistoti ir paanalizuokite: „Kur čia mano draugas? Jo nosis – mano draugas ar ne? Jo akys, pilvas, rankos, kojos, kiekviena jo kūno dalis – mano draugas ar ne?“ Jūs suprasite, kad nė viena šio prieš jus stovinčio kūno dalelė nėra jūsų draugas. Ir jo protas – ne jūsų draugas. Apskritai nė viena jo sąmonės akimirka ir nė viena jo kūno dalelytė nėra tai, į ką būtų galima pirštu parodyti kaip į jūsų draugą.

9. Požiūris draugai ir priešai, aš ir kiti, primena požiūrį: šis kalnas ir anas kalnas. Nėra jokio šio ir ano kalno. Kalną mes pavadinome priklausomai nuo to kur esame ir kaip žvelgiame. Nėra jokio savastingo kalno, mes tik pavadinome „šiuo“ ir „anuo“, o jei atsistotumėte ant kito kalno, tai „šiuo“ tampa „anuo“. Koks skirtumas? Tad kam gi įsikibti į juos kaip į savastingus, kaip į kokius materialius, konkrečius draugus ir priešus? Todėl aš turiu stengtis padėti jiems vienodai.

(Gešė Džampa Tinlėjus. Lodžongas. Vilnius: Metodika. 2012, 106-121p.)

Pagal knygą parengti rašiniai: Dvasinė ekonomika, vaistas nuo visų ligų, Tonglenas, Savimeilė

Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.