Luis Buñuel „Keršto angelas“ grupinės terapijos „pagadintu“ žvilgsniu

0

kersto-angelas

Prisipažinsiu, Luis Buñuel „Keršto angelas“ (1962) man pasirodė keistas filmas. Žiūrint apėmė jausmas, jog negaliu suprasti, kas vyksta ir būtų visai puiku, jei filmas baigtųsi kuo greičiau. Tačiau drauge tai filmas, kurio prasmes imi nevalingai šifruoti vėliau, įpusėjus veiksmui, o darbas galvoje tęsiasi dar ilgai ilgai filmui pasibaigus. Tai vienas iš filmų, kuris savo neapibrėžtumu palieka daug erdvės žiūrovo projekcijoms. Trumpai tariant, ką sudėsi, tą turėsi.

Žmonių grupės, atsitiktinai atsidūrusios vienoje mažoje erdvėje, ir bandančios rasti būdų joje išgyventi, metafora mano grupinės psichoterapijos „pagadintą“ mąstymą vedė būtent profesine kryptimi. Pradžioje pasidabinę, galantiški, leidžiantys sau atskleisti tik žaviąją savo asmenybės pusę veikėjai susirenka tokiuose pat spindinčiuose didybe namuose. Spindesys, geras tonas čia tarsi atstovauja psichikos dalį, kurią vadintume Superego. Tačiau neįvardinta pavojaus nuojauta jau tyko čia pat. Ją nujausdami, tik negalėdami to aiškiai įvardinti, iš rūmų traukiasi tarnai – Ego. Ego – Id ir Superego tarpininkas, ieškantis kompromiso tarp gaivališkų Id troškimų ir griežtojo Superego, grūmojančio bausmėmis. Tarnai padeda aukštuomenei (Superego) patenkinti malonumų poreikį (Id) priimtina, rafinuota forma. Tačiau režisierius Ego pašalina taip priversdamas Id ir Superego susitikti akis į akį.

Bet kokioje tik ką susitikusių, mažai pažįstamų žmonių grupėje norime parodyti tik tai, kuo didžiuojamės ir rūpestingai slepiame tai, ko gėdijamės. Tai primena ir psichoterapinės (ar kitos) grupės gyvavimo pradžią, kuomet dar sklando taikos, pasitenkinimo ir tariamos ramybės dvasia.

Tačiau Ego apleidus savo įprastas pozicijas, susidūrus su įtampą, kai suvoki, jog negali valdyti situacijos, nuslėpti kiekvienam iš mūsų būdingus gaivališkus impulsus darosi vis sunkiau. Kiekvienas turime slaptų būdų, kuriais ginamės nuo siaubo, nežinios, baimės, kitų nepriimtinų jausmų. Vieni tampame aukomis ir siekiame, jog kiti mus išgelbėtų, kiti, vengdami atsakomybės, ieškome kaltų („jei ne tu, tai dabar viskas būtų kitaip“), kviečiame kitus į dvikovas, kad silpnybės akimirką bent trumpam pasijustume stipresni arba žūtume (tada bent jau viskas būtų baigta), pasiduodame seksualiniams impulsams ar poreikiui svaigintis bet kokiomis priemonėmis, kad bent trumpam pamirštume siaubą ir grėsmę. Kai kurie griebiamės burtų ir prietarų, juk jei niekas kitas nepadeda, galbūt bent magija padės atsakyti į atsakymų neturinčius klausimus? Saugoti, gerbti kitus, dalintis gyvybei palaikyti reikalingais ištekliais gebame tada, kai jų turime pakankamai. Tačiau visai kas kita, kai šių išteklių stokojame (filme – grumtynių scena dėl vandens, skausmą malšinančio opijaus, reikalingo sergantiesiems, vagystė, nes jis suteikia malonų apkvaitimą sveikiesiems, kenčiantiems nežinios ir siaubo skausmą). Esant taip arti vienas kito ima erzinti ir tos kitų savybės, kurių savyje netoleruojame patys (gležnas puošeiva negali pakęsti besišukuojančios moters). Kažkas visa tai atlaiko, kažkas būna paaukotas…

Tai primena ir (psichoterapinės) grupės raidos etapą, kai būti drauge ribotoje erdvėje ir laike tampa ne vien malonu, kai kažko, ko tikėtasi, ima trūkti, kai kyla pyktis dėl neišsipildžiusių lūkesčių ir jausmo, jog kažkas kitas šį gėrį iš tavęs atima. Nereikia nė psichoterapinės grupės… Kiekviena šeima, bendraminčių, bendradarbių ar kitokia grupė išgyvena tokius laikotarpius.

Dar absurdiškesnė priežastis, dėl kurios visi jaučiasi įkalinti toje mažytėje erdvėje. Kodėl niekas negali peržengti slenksčio? Kodėl visi kankinasi vienoje, aiškiai per ankštoje tokiam būriui erdvėje? Į šį klausimą niekas negali atsakyti. Nėra durų, nuo kurių raktas būtų pamestas, nėra jokios apčiuopiamos kliūties… Bet yra aiškus jausmas, kad peržengti to Kažko neįmanoma.

Ar tai ne tokia situacija, kuomet ir nusprendžiame kreiptis pagalbos? Kai jaučiame, jog dūstame, žūstame, tačiau peržengti Kažko patys nebegalime?.. Negali padėti ir tie, kurie yra ten, išorėje. Jie taip pat negali peržengti kažkokios neįvardintos ribos, nors stebint iš šalies ir atrodo, kad pagalbai sutelktos milžiniškos pajėgos. Tik ar jos padeda, ar dar labiau saugo tą neperžengiamą ribą, darosi nebeaišku…

Ir štai situacija, kuomet grįžtama prie to, nuo ko viskas ir prasidėjo, kai bandoma pakartoti ir suvokti, kuriuo momentu, viskas užstrigo ir bandyti žengti Tą Žingsnį, kurio pritrūko tada, peržengti ribą ir įsitikinti, kad nieko siaubingo tai padarius neįvyksta. Už ribos – laisvė, leidžianti gyvenimui toliau tekėti įprasta vaga.

Tik kaip reikia palaikymo ieškant šio „užstrigimo taško“ ir pagalbos, kad išdrįstume peržengti Tą gąsdinančią Ribą, kurią dažnai patys susikuriame.

Nuošaly palikau klaidžioti gauruotuosius filmo herojus – avis ir lokį. Būtų įdomu, kokią prasmę jiems suteiktumėte Jūs? Galbūt avys – naivioji mūsų asmenybės dalis, kuriai, bent jau filme, negaliojo nematomos užtvaros. Jų banda garmėjo visur, kur tik galėjo, nekankinama griežtojo superego? O prijaukintas lokys? Ar vien šis žodžių junginys neskamba keistai? Ar tai – prijaukintos mūsų baimės, gal sutramdyta agresija, gal?… Nors jos ir prijaukintos, bet tokios grėsmingos. Ypač abejonių, baimių, nežinios sukurtoje prietemoje, kai grėsmės metami šešėliai kur kas didesni už ją pačią…

Kaip jau minėjau, filmas palieka daug erdvės kiekvieno žiūrovo projekcijoms, tad filmas vertas ne tik peržiūros su gera kompanija, bet ir vėlesnio jo aptarimo.

Parengė Brigita Gulbinaitė | psichoterapijagrupeje.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here