Mūsų santykiai su vyru seniai mirę, bet jis to nesuvokia

0 (0)

Klausimas:

Turiu klausimą – problemą, į kurią nerandu atsakymo, ir kuri mane tiesiog baigia uždusinti… Galbūt jūs man padėsite susivokti… Su vyru mes jau 10 metų, turime 6 metukų sūnų. Mūsų santuoka nebuvo laiminga, tikrai ne. Niekada nesijaučiau saugi, rami ir t.t. Mano vyras niekada neprisidėdavo prie sūnaus auklėjimo ar problemų sprendimo, niekada negalėdavau paklausti jo patarimo ar galų gale sulaukti tvirto peties. Jausdavausi labai vieniša, neturinti su kuo pasitarti ar sulaukti palaikymo. Jis visuomet visą atsakomybę užkraudavo man, viskuo būdavau kaltinama aš. Bet aš gyvenau, stengiausi, kiek galėjau, nes visuomet norėjau, kad mano vaikas turėtų šeimą, šiame chaotiškame pasaulyje jaūstusi saugus… Deja, du metus gyvename užsienyje, ir mano vyras pasijautė blogai, jaučiasi prislėgtas, nemiega naktimis, žodžiu, sako „man depresija, kažkas yra man, reikia išvažiuoti”. Kadangi su juo neįmanoma buvo gyventi, aš jam leidau išvykti, nes tokia prislėgta nuotaika vedė mane iš proto… Jis visuomet buvo silpnas, todėl manau taip ir įvyko. Jis nė nepagalvojo, kaip aš dabar gyvensiu su sūnum… Skirtis aš seniai norėjau, bet jis nesutiko, tad pamaniau dabar bus viskas. Bet jis išvykęs nuolat man skambina, ieško, nori grįžti, bet aš žinau, kad jei jis grįš, niekas nepasikeis, jis vėl skųsis savo būsena, negalės dirbti, nes į darbą nebeidavo ir taip, žodžiu – vėl prasidės tas chaosas… O dar išvykdamas sūnui pasakė, kad jis negrįž, nes mama neleidžia… Man buvo šokas, aš ketinau sūnui viską paaiškinti palengva, o jis šitaip staiga driokstelėjo… Sūnus sutrikęs, elgesys jo pasikeitęs, tad likau net tik sunkioje finansinėje būklėje, bet ir psichologinėje… Kaip man viską paaiškinti sūnui? Ir ar verta leisti vyrui grįžti, vien dėl to, kad sūnus nori, kad vėl kartu visi būtumėm? Ką man daryti???? Mane slegia jo buvimas, ne tik dėl dabartines situacijos, bet ir dėl to, kad mūsų santykiai seniai jau mirę. Bet jis to nesuvokia, jis tiesiog paniškai į mane įsikibęs ir tai mane baugina… Gyventi tik iš gailesčio???? Prašau padėkite, nes tas chaosas mane labai baugina, nebegaliu blaiviai galvoti, ir atrodo tas košmaras niekada nesibaigs… O dar sūnui turiu padėti… Man jau visko per daug… Ačiū.

Daina (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Laba diena, Daina,

Suprantu, kad Jums sunku. Ypač, kai norite užtikrinti gerbūvį ne tik sau, bet ir savo sūnui. Todėl pabandykime paanalizuoti Jūsų situaciją iš to, ką parašėte.

Jūsų laiške iškeliama pagrindinė dilema, kaip suprantu, yra nuspręsti, ar leisti vyrui sugrįžti, nes to nori vaikas. Apie Jūsų pačios meilę ar ilgesį vyrui nerašote, minite tik gailestį. Suprantama, kad jeigu partneriui jaučiamas tik gailestis, tai santykiai vargu ar bus pilnaverčiai ir harmoningi. Juo labiau, kad rašote, jog su vyru niekada nesijautėte saugi, rami, jis neprisidėdavo prie auklėjimo, jausdavotės su juo vieniša ir viskuo kaltinama.

Manau pirmiausia turėtumėte sau atsakyti į klausimą, ar matote ateitį su šiuo žmogumi? Ar dar jaučiate jam pagarbą, kuri yra būtina, norint išlaikyti darnius santykius? Jeigu ne – sprendimas Jūs žinote pati.

Suprantu, jog dažnas nerimas būna dėl vaikų, noras jiems suteikti saugią aplinką ir galimybę gyventi neišsiskyrusioje šeimoje. Tačiau iš Jūsų aprašymo galima suprasti, jog esant vyrui, namuose tvyrodavo ne itin maloni atmosfera.

Vaikai yra labai jautrūs bet kokiems tarp tėvų vykstantiems nesutarimams, net jeigu ir nevyksta garsūs ginčai – vaikai jaučia tėvo ir mamos vidinę būseną, supranta, kai kažkas yra negerai. Todėl jeigu tarp partnerių santykiai yra dirbtinai palaikomi dėl vaiko, vaikas vis tiek yra žalojamas.

Be to, kaip Jūs manote – ar prie sveikos vaiko raidos ir ugdymo labiau prisidėti gali du nelaimingi nesutariantys tėvai, ar energinas, laimingas, pasitikintis savimi bent vienas iš tėvų?

Jeigu Jūs pati būsite patenkinta savo gyvenimu, tai Jūs pajusite, kaip atsiranda ir energijos, ir veržlumo, ir noro veikti. Jūsų sūnus, matydamas Jus laimingą, ir pats jausis geriau. O bendrauti su tėvu jis gali ir toliau – virtualiai bei reguliariai susitinkant kažkurioje iš šalių.

Kitaip situaciją būtų galima vertinti, jeigu vyras būtų pats pradėjęs ieškoti savo problemos (prislėgtumas, nemiga, negatyvumas ir pan.) sprendimo, bandytų gerinti savo psichologinę būseną, kreiptųsi pagalbos į specialistus.

Tačiau jeigu jokių priemonių nesiimama, mažai tikėtina, kad situacija pati savaime ims keistis. Kol vyras pats dar būdamas vienas nesiima jokių priemonių savo situacijai gerinti, tol neverta tikėti jokiais pažadais.

Dažnai būna, jog partneriai prižada keistis ir daryti viską tik tam, kad jiems būtų leista sugrįžti į šeimą. Tačiau visada reikia atkreipti dėmesį, jog visų pirma žmogus turi imtis pokyčių dėl savęs, nes jeigu tai daroma tik dėl pažadų, tai yra laikina ir anksčiau ar vėliau, pajutus saugumą ir santykiams stabilizavusis, pasibaigs.

Taigi, Daina, linkiu Jums stiprybės pačiai atgaunant pasitenkinimą savo gyvenimu ir priimant tvirtus sprendimus!

Psichologė Rožė Joffė
El.p.: Roza.Joffe@fc.vdu.lt