ca. 1926, USA --- Irving Berlin with his bride Ellen MacKay. Russian born American composer Irving Berlin (Israel Baline) (1888-1989) wrote such popular classics such as Alexander's Ragtime Band and Everybody's Doin It. In the 1940's he was at the peak of his career with the hit musical Annie Get Your Gun (1946), Call Me Madam (1950), and a stream of songs like Anything You Can Do, There's No Business Like Show Business, 'We're A Couple Of Swells, White Christmas and God Bless America (1939). Ellen MacKay, daughter of millionaire president of the Postal Telegraph Company, was Berlin's second wife. | Location: Atlantic City, USA. --- Image by © Hulton-Deutsch Collection/CORBIS
© Hulton-Deutsch Collection/CORBIS

Madam BET buvo labai, labai rimta dama ir tvirtai visiems įrodinėjo, kad gyvenimas yra sunkus, o laimė nepasiekiama. Beja, jos vardas buvo kitoks, o “madam BET” ją praminė todėl, kad visos jos frazės būtinai prasidėdavo žodžiais: “Taip, bet…”.

Pavyzdžiui, į žodžius “geras šiandien oras” ji tuoj pat atsakydavo: “Taip, bet vakarop oras gali subjurti”. Į žinią apie kažkieno vestuves, suspaudus lūpas ji sakydavo: “Taip, bet dabar jaunos šeimos taip dažnai subyra…”. Jei kas palinkėdavo sveikatos, skambėdavo toks atsakymas: “Taip, bet niekas nėra apdraustas nuo ligų, juk ir plyta gali nukristi ant galvos…”

Bet kartą stotyje ji susipažino su mesjė Nejau. Pradėjo jie bendrauti ir madam Bet iš įpročio pradėjo skųstis gyvenimu. Bet mesjė Nejau savo pravardę taip pat ne be reikalo gavo: jis buvo linksmas, mokėjo prajuokinti, mylėjo gyvenimą ir dėl viskiausių gyvenimo kliauzų ar siuprizų jis ne pyko, o stebėjosi: “Nejaugi?!”

– Nuo to laiko, kai mirė mano vyras, aš esu visiškai viena, – prislėgtu balsu pasakojo madam Bet.
– Nejaugi?! – stebėjosi mesjė Nejau. – Nė už ką nepatikėsiu, kad tokia nuostabi moteris gali būti vieniša! Aš galvoju, kad vyrai tiesiog apstulbsta nuo susižavėjimo ir nedrįsta prisiartinti, pasirinkdami žavėtis jumis iš tolo!
– Taip, bet… – įprastais žodžiais pradėjo madam ir nutilo: mesjė žodžiai jai pasirodė ne be žavesio…
Pamaloninta madam Bet tęsė:
– Gyvenimas manęs nelepino, vis kokius sunkius išbandymus atsiųsdamas…
– Nejaugi?! – skėstėlėjo rankomis mesjė. – O aš ir galvoju: jaučiu jumyse kažkokią nenusakomą vidinę jėgą! Tai bent gyvenimas jus ištreniravo!
– Ir dar – aš taip nuobodžiai gyvenu, – atvirai prisipažino madam. – Namai…pasivaikščiojimas…parduotuvė…ir viskas!
– Nejaugi?! – nustebo mesjė. – Tuomet mūsų susitikimas – tai likimas! Aš juk dirbu palapinių meistru cirke-šapito! Šiandien mes įsikursime aikštėje ir jau vakare kviečiu jus į pasirodymą. Tikiuosi, kad jums patinka cirkas?
– Taip, bet mano amžius… – susigėdo madam Bet.
– Nejaugi?! – vėl nustebo mesjė Nejau. – Apie kokį amžių jūs kalbate? Cirkas – tai meilė visiems amžiams. Jaunystėje aš buvau akrobatas, vėliau – tigrų ir dramblių dresuotojas, o dabar štai – palapinių meistras. Pagalvok tik…amžius!
– Taip, bet… – pradėjo madam Bet, bet tuoj pat numojo ranka. Ji labai norėjo į cirką, juk nebuvo tenai visą šimtą metų… – Ai, tiek to. Į cirką, tai į cirką!

Ir štai vakare madam Bet sėdėjo pirmoje eilėje, pristatomam krėsle. Kvatojo iš visos širdies, plojo įkaitusiais delnais, jausdamasi lyg maža mergaitė. O vienas palapinių meistras pertraukėlėse tarp pasirodymų siuntė jai oro bučinius, nuo kurių jos širdis apmirė ir saldžiai maudė…visai kaip jaunystėje.

Po pasirodymo jie vaikštinėjo gatvėmis, gėrė kavą mažose kavinukėse, plepėjo apie šį bei tą. Ir visą laiką skambėjo: “Taip, bet…” – “Nejaugi?”. Ir juokas. Madam Bet per visą savo gyvenimą nesijuokė tiek, kiek šį vakarą. O juokėsi ji iš savo baimių, nerimo ir per didelio rimtumo. Iš esmės, gyvenimas juk labai panašus į cirką…

…Po savaitės cirkas ruošėsi iškeliauti.
– Kaip gaila, kad jūs paliekate mus… – nusiminusi pratarė madam Bet, kuri nepraleido nei vieno pasirodymo ir beveik priprato prie cirko ir – ko ji nenorėjo pripažinti net pati sau – prie mesjė Nejau.
– Nejaugi?! – tuoj pat atsiliepė jis. – O tai lengva ištaisyti. Ateikite dirbti pas mus į cirką ir mes drauge keliausime po pasaulį. Sutikite jau, bus linksma!
– Taip, bet…ką gi aš tenai darysiu? Aš juk nieko tokio nemoku.
– Nejaugi?! Jūs tikriausiai mokate skaičiuoti ir galėsite pardavinėti bilietus. Trumpiau…jūs priimta į kasininkės pareigas su atitinkamu atlyginimu ir premijom!
– Taip, bet palapinių meistrai negali priimti tokių sprendimų… – suabejojo madam Bet.
– Nejaugi?! Matote, palapinių meistras aš tik šiaip, kaip sakoma – dūšiai…o šiaip aš – šito cirko direktorius. Laisvu nuo darbo metu. Taip kad greitai namo pasiimti būtiniausių daiktų! Mūsų laukia Didelė Cirko Kelionė!

…Jeigu į Jūsų miestą atvyks cirkas-šapito, būtinai atkreipkite dėmesį į kasininkę. Kai kurie laiko ją palapinių meistro žmona, o kiti sako, kad ji – madam direktorienė. Bet koks gi mūsų reikalas? Ši pagyvenusi dama skleidžia aplink save džiaugsmą ir gerą nuotaiką. Ją vadina madam Užtai… ir tai netikras jos vardas, o pravardė, nes ji į visus gyvenimo sunkumus ir nesėkmes žiūri optimistiškai ir visada atranda kažką teigiamo. Lyja lietus? Užtai grybų bus jūra! Nulūžo akinių kojelės? Užtai kokia nuostabi pensnė gavosi! Visas gyvenimas ant ratų? Užtai kiek draugų, džiaugsmo ir juoko…ir visu tuo galima dalintis su tais, kurie ateina pirkti bilietų!

Galbūt jūs nepatikėjote, kad visa tai – tiesa? Pasakysite: “Taip, bet…” Nejaugi?! Vistiek nepatikėsiu, kad jūs tokie neįdomūs! Užtai linksma ir dovanoja stebuklingą viltį! Žinoma, jeigu tikėti, kad gyvenimas – tai tiesiog cirkas, o cirkas – tai amžina meilė!

Parengė Ilona Tamošiūnienė / sakubona.lt


Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!